„Jūsų redakcinis straipsnis „Trumpo Irano taikinių sąrašas, geras ir blogas“ (kovo 31 d.) visiškai teisingai išskiria gėlinimo įmones kaip taikinius, kurių negalima įtraukti į sąrašą, ir šio perspėjimo negalima pervertinti.
Persijos įlankoje dabar yra didžiausia gėlinimo pajėgumų koncentracija pasaulyje, iš kurios pagaminama maždaug 40 % viso pasaulio gėlinto vandens. Skaičiai byloja apie egzistencinę priklausomybę: Saudo Arabija 60 % geriamojo vandens gauna gėlindami vandenį; Kuveitas – beveik 90 %; Bahreinas – 88 %; Jungtiniai Arabų Emyratai – 42 %; o Kataras, kuriame yra didžiausia JAV karinė bazė Artimuosiuose Rytuose, daugiau nei 99 % geriamojo vandens gauna iš gėlinimo. Nė viena iš šių šalių neturi daugiau nei kelių dienų atsargų. Tai nėra atsitiktiniai civiliniai objektai. Tai gelbėjimosi ratas.
Čia slypi strateginė ironija, kurią turi suprasti pono Trumpo patarėjai: Irano arabų įlankos kaimynai, nepakeičiami Amerikos regioniniai sąjungininkai bet kokioje konfrontacijoje su Teheranu, gyvena stikliniuose gėlinimo namuose. Bet kokie kariniai mainai, nukreipti prieš gėlinimo infrastruktūrą, Irano ar kitos šalies, rizikuoja sukelti katastrofišką eskalacijos ciklą, kuriame tie sąjungininkai patirtų didžiausią pasekmių naštą.
Kaip pastebėjo Winstonas Churchillis, „valstybės veikėjas, pasidavęs karo karštinei, nebėra politikos šeimininkas, o nenumatytų ir nekontroliuojamų įvykių – piktybiškos likimo, bjaurių staigmenų, siaubingų klaidingų skaičiavimų – vergas“.
Irano energetikos ir gėlinimo įrenginių sunaikinimas nei atkurtų kontrolę, nei pagerintų likimą ir nepajungtų režimo. Tai suteiktų jam propagandos pergalę, sukeltų epinio masto humanitarinę katastrofą ir destabilizuotų regioninius partnerius, nuo kurių priklauso bet kokia tvarka po konflikto.
Prof. Najmedin Meshkati
USC Viterbi inžinerijos mokykla
Los Andželas“ [1]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą