“Lietuvoje įsitvirtino naujas politinis refleksas. Vos tik
pasigirsta klausimas apie sparčiai augančią migraciją, atsakymas būna vienas –
reikia stiprinti integraciją.
Štai užsieniečių masto nebegalintis nuslėpti Vilniaus meras
Valdas Benkunskas, palaikomas konservatorių pirmininko Lauryno Kasčiūno, siūlo
daugiau lietuvių kalbos kursų, daugiau integracijos projektų, daugiau
kultūrinių programų atvykėliams. Aišku, ne už darbdavių, kurie migrantus
atsiveža, o už mokesčių mokėtojų pinigus.
Tarsi problema būtų ne migracijos mastas, o tik tai, kad
atvykėliai dar nepakankamai gerai kalba lietuviškai.
Klausimas: ar tikrai integracija turėtų būti pagrindinis
mūsų migracijos politikos tikslas? O gal svarbiausia užduotis yra visai kita –
mažinti migracijos mastą iki tokio lygio, kurį valstybė realiai gali suvaldyti?
Skaičiai rodo, kad situacija keičiasi daug greičiau, nei
spėjame suvokti.
Per pirmuosius tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje
gyvenančių užsieniečių skaičius sudarė maždaug 58 tūkstančius.
Tačiau per kelerius pastaruosius metus situacija radikaliai
pasikeitė. Užsieniečių skaičius Lietuvoje išaugo iki daugiau nei 220 tūkstančių.
Vien 2023 metais į šalį atvyko apie 67 tūkstančius užsieniečių.
Tai reiškia, kad Lietuva, kuri dar visai neseniai buvo
laikoma viena homogeniškiausių Europoje, per labai trumpą laiką tampa viena
sparčiausiai besikeičiančių šalių.
Švedijoje iš beveik 10 milijonų gyventojų maždaug 1,5
milijono yra gimę ne šioje šalyje. Ten šiuo metu situacija jau tapo gatvių
mūšiais tarp imigrantų gaujų ir jėgos struktūrų.
Lietuva, pagal šiuos skaičius, jau nuėjo 2/3 Švedijos kelio.
Tik ne per keliasdešimt, o vos per kelerius metus.
Integracija gali veikti tik tuomet, kai migracijos srautai
yra palyginti nedideli ir visuomenė turi pakankamai laiko reaguoti. Kai
migracija tampa masiniu reiškiniu, integracija nustoja veikti.
Tai nėra teorinė prielaida – tai patirtis, kurią jau perėjo
daugelis Vakarų Europos šalių.
Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai ar Švedija dešimtmečius
investavo milžiniškas sumas į migrantų integraciją. Buvo kuriamos programos,
projektai, socialinės iniciatyvos. Paaiškėjo, kad visa tai veltui.
Kai migrantų skaičius tampa labai didelis, ima formuotis
paralelinės bendruomenės. Žmonės gyvena tose pačiose teritorijose, bet jų
socialinis gyvenimas vyksta atskirai. Ir jokia integracija to pakeisti negali.
Dėl šios priežasties daugelyje Europos valstybių šiandien
jau vyksta diskusija ne apie integracijos stiprinimą, o apie migracijos
ribojimą.
Tai nereiškia, kad integracija tapo visiškai nesvarbi.
Tačiau ji pripažįstama kaip antrinė priemonė, kuri gali veikti tik tuomet, kai
pati migracijos politika yra kontroliuojama.
Lietuvoje sakoma, kad migracija yra ribojama kvotomis.
Tačiau verta pažvelgti į pačius skaičius.
Ekonominės migracijos kvota Lietuvoje siekia apie 40
tūkstančių žmonių per metus.
Jeigu tokie tempai išliks dešimt metų, Lietuvoje atsiras
beveik pusė milijono naujų gyventojų iš užsienio.
Kitaip tariant, kvotos šiuo metu ne riboja masinę
imigraciją, o tiesiog ją legalizuoja.
Verslo organizacijos teigia, kad Lietuvoje trūksta darbuotojų,
kad tuoj neliks, kam dirbti.
Iš pirmo žvilgsnio šis argumentas atrodo logiškas. Tačiau
jis turi ir kitą pusę.
Pigios darbo jėgos importas gali tapti patogia, bet
trumpalaike strategija. Įmonėms paprasčiau atsivežti darbuotojų iš užsienio,
nei investuoti į automatizaciją, technologijas ar darbuotojų kvalifikacijos
kėlimą.
Ilgainiui tai gali sukurti ekonominį modelį, kuris remiasi
pigiu darbu, o ne aukštu produktyvumu. Čia nesiplėtojant apie tai, kokias
socialines pasekmes sukelia masinė imigracija.
Tie verslai, kurie šiandien Lietuvoje uždirba šimtus
milijonų dėl migrantų darbo, neneša jokio papildomo indėlio, siekiant
investuoti į naujausias technologijas tiek, kad būtų sparčiai optimizuojamas
darbo vietų poreikis transporto, statybų, gamybos sektoriuje. Priešingai,
verslo lobistai spaudžia valdžią dar labiau didinti imigrantų kvotas arba
ieškoti verslui migrantų „kultūriškai tinkamesnėse šalyse“.
Akivaizdu, jog siekdami tapti pažangios ekonomikos šalimi
bei išvengti Vakarų migracijos politikos klaidų, turime griežtinti kvotas, bent
perpus mažindami per metus įleidžiamų migrantų skaičių, ir priimti įstatymą,
kuris ekonominiams migrantams darbo vizos pratęsti nebeleistų. Tai būtų pirmi
realūs žingsniai iš esmės reaguojant į masinės imigracijos problemas.
Integracijos burtažodžiai gali mums suteikti nebent
įsivaizduojamą saugumą ir komforto jausmą, kuris staigiai išgaruos susidūrus su
realybe. Kurią taisyti jau gali būti per vėlu.
***
Dovilas Petkus yra partijos „Nacionalinis susivienijimas“
narys.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą