Kaip gražu, saulė leidžias pamažu... Matote, Lietuvos ūkininkai, kurie gali prasimaitinti iš jų veiklos, privalo turėti 200 hektarų žemės, sako mums žinovai. Sako, kad tokių ūkininkų turime nemažai ir puiku. Sako, kad tai yra Britanijos modelis. Sako, palaukime, smulkesnių ūkių savininkai išmirs, ir Lietuvos kaime nusistovės Rojus.
Nebus gi to Rojaus. 200 hektarų vienai šeimai yra per daug, kad rimtai dirbti. Samdinių už lietuviškas algas tokiam darbui nėra ir nebus. Realiai tie 200 hektarų savininkai sugeba tik su didžiule, gamtą neįtikėtinai teršiančia, technika pilti chemikalus, auginti javų monokultūrą, tam naikinti derlingą dirvožemio sluoksnį ir bijotis konkurencijos su geresnes žemes valdančiais ir tokius pat javus gaminančiais rusais ir ukrainiečiais. Konkurencijos jie, aišku, neišlaiko. Todėl toks Lietuvos kaimas yra pasmerktas krachui. O tie mūsų laukai virsta Sachara. Juodieji migrantai iš Afrikos verkia iš džiaugsmo, pamatę kad mes jiems brangią Sacharą padarėme iš mūsų pačių gimtinės. Be derlingojo sluoksnio laukai tuo pačiu ir neatlaiko reguliariai dabar mus aplankančių sausrų.
Mus jau dalinai maitina lenkai, ateina laikas, kai visas maistas Lietuvoje bus lenkų pagamintas. Esame su lenkais bendra rinka, bet kalbame, kad lenkams ta bendra rinka yra didesnė, negu mums (?), todėl sakome, kad dėl to jų maisto kainos yra mažesnės. Sakote, kad tai yra absurdas? Dauguma iš to, ką mes darome Lietuvoje yra absurdas. Mokame tik naikinti viską aplinkui (kiekvienas lietuvis - maža neutroninė bomba), meluoti, kiršinti kaimynus, teisėtais ir neteisėtais būdais (vagystėmis, kyšiais, apgavystėmis) tempti turtus kiekvienas sau. Žuvis pūva nuo galvos. Pirmiausia išvykime iš valdžios struktūrų (formalių ir neformalių) Landsbergius - muzikantus ir šokėjus, nuo kurių visas šis absurdas ir prasideda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą