"Atsakymą duoda Kaiji Chen iš Emory universiteto ir Yi Wen iš Sent Luiso federalinių atsargų banko 2014 m. Pagal jų modelį Kinijoje privatus kapitalas uždirba įspūdingą pelną tol, kol gali pasipelnyti iš pigios darbo jėgos, migruojančios iš laukų į gamyklas ir iš valstybinių įmonių į privačias įmones. Tai suteikia verslininkams finansinių galimybių sukaupti dideles sumas nekilnojamojo turto rinkoje. Tuo pačiu metu jie žino, kad jų verslo pelningumas ilgainiui sumažės, nes pigios darbo jėgos pradės trūkti. Tai suteikia jiems motyvą paįvairinti savo turtus kitose vertės kaupyklose, pavyzdžiui, nekilnojamo turto rinkoje.
Pagal šį scenarijų nekilnojamojo turto kainos neatsiliks nuo verslinio kapitalo grąžos, kuri yra dar didesnė, nei visos ekonomikos augimo tempas." [1]
Norėtųsi spėti, kad Lietuvoje vyksta tas pats. Lietuvos valdžia vardan ypatingai kvailos politikos (mes be Krymo nenurimsim) sunaikino mūsų kaimo produkcijos rinką Rusijoje. Netekę pragyvenimo šaltinio, žmonės iš laukų Lietuvoje masiškai kraustosi į Vilnių. Čia jų laukia iki ausų išsišiepę Lietuvos verslininkai su nerealiai mažais atlyginimais samdiniams (nenori - nedirbk, norinčių stovi eilė). Tie verslininkai, gavę milžiniškus pelnus iš tokio lengvo verslo, pradeda supirkinėti nekilnojamą turtą Vilniuje. Rezultate nuskurusiame senų dyzeliukų, lauko tualetų ir asbestinių nutriušusių stogų Vilniuje nekilnojamas turtas kainuoja tiek pat, kiek puikiose Europos sostinėse. Tai yra komunistinės Kinijos stebuklas, pakartotas tikrų ir išverstaskūrių liberalų dešimtmečiais valdomoje Lietuvoje.
1. "The mop that never stops; Free exchange." The Economist, 26 Sept. 2020, p. 70(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą