Kaip mes galime būti herojais? Gig ekonomika

„Puikus verslas, išskyrus faktą, kad nedaug išvežiotojų.

 

    Europos rinka yra sudėtinga vieta maisto pristatymo įmonėms.

 

    DELIVERY HERO per pastaruosius porą metų sėkmingai pasirodė. 2020 m. rugpjūtį jis pakilo į DAX – vertingiausių Vokietijos listinguojamų įmonių akcijų rinkos indeksą. Jis veikia 50 -tyje šalių keturiuose žemynuose. Trečiojo ketvirčio pajamos buvo [eur] 1,8 mlrd. (2 mlrd. dolerių), t.y. 89 % šuolis, palyginti su tuo pačiu 2020 m. laikotarpiu. „Išaugome 100 % prieš koroną, 100 % per koroną ir 100 % po koronos, “ – sako Niklas Ostbergas, Berlyne įsikūrusios įmonės švedas vadovas.

 

    Pagal užsakymų skaičių „Delivery Hero“ yra daugiau, nei dvigubai didesnė, nei „DoorDash“, jos didelis konkurentas iš Amerikos. Nepaisant to, „DoorDash“ rinkos kapitalizacija yra 58 mlrd. dolerių, daugiau nei „Delivery Hero“ (31 mlrd. dolerių) ir „Just Eat Takeaway.com“ (13 mlrd. dolerių), dviejų didelių Europos maisto pristatymo įmonių, kartu paėmus. Europos akcijos paprastai nelenkia Amerikos akcijas.

 

Tačiau kita investuotojų atsargumo priežastis yra labiau susijusi su maisto pristatymu. Griežti darbo įstatymai, profesinių sąjungų organizavimo tradicija, brangūs nekvalifikuoti darbuotojai ir šykštūs klientai, kurie perka mažai ir retai duoda arbatpinigių, daro Europą verslui sunkiausia iš visų žemynų.

 

    Ponas Ostbergas teigia, kad didelės darbo sąnaudos Europoje tapo mažesne problema, nes pastaraisiais metais iš esmės pagerėjo pristatymo efektyvumas. Europos vartotojai taip pat tapo mažiau atsargūs dėl pandeminio visų rūšių apsipirkimo internetu bumo. Dėl to Delivery Hero atšaukė savo sprendimą visiškai palikti Vokietijos rinką, perkeldama savo vietines įmones Foodora, Lieferheld ir Pizza.de į Takeaway.com (Olandijos įmonė, kuri vėliau susijungė su Just Eat), kad galėtų sutelkti dėmesį į sparčiai augančią Aziją. Vasarą Berlyne, Frankfurte, Hamburge ir Miunchene Delivery Hero pristatė naują programėlę Foodpanda.

 

    Tačiau kalbant apie kitus darbo reikalus, viskas gali tapti dar sunkiau. Jei Europos Sąjungoje (ES) rengiamas pasiūlymo projektas įsigaliotų, net 4 mln. maitinimą pristatančių ar pavėžėjančių darbuotojų galėtų būti perkvalifikuoti į darbuotojus. Tai jiems suteiktų teisę gauti minimalų atlyginimą, nedarbingumo ir mokamas atostogas, bedarbio pašalpas, sveikatos ir ilgalaikės priežiūros draudimą bei pensijų draudimo įmokas.

 

    ES apskaičiavo, kad perklasifikavimas didžiosios ekonomikos įmonėms gali kainuoti apie 4,5 mlrd. eurų per metus. Kaip ir jo kolegos versle, ponas Ostbergas tvirtina, kad daugelis jo išvežiotojų pasirenka būti laisvai samdomais darbuotojais, nes tai leidžia jiems dirbti tiek, kiek nori, kada nori. „Daugiau ar mažiau bet kas gali pas mus dirbti bet kuriuo paros metu“, – sako jis. Tačiau tokie argumentai vis mažiau pjausto garstyčių. Vasarį Didžiosios Britanijos aukščiausiasis teismas nurodė Uber (kuri valdo ir maisto pristatymo, ir pavėžėjimo programėles) perkvalifikuoti jos vairuotojus Londone į darbuotojus.

 

„Delivery Hero“ akcijos kaina gruodžio 3 d. nukrito beveik 3 % po pranešimų apie šį ES pasiūlymo projektą.

 

    Tokie pokyčiai padeda paaiškinti, kodėl kurjeriai tampa ryžtingesni. Vokietijos internetinės bakalėjos parduotuvės „Gorillas“, veikiančios visoje Europoje, vairuotojai kelis mėnesius ginčijosi su vadovybe dėl darbo sąlygų ir atlyginimo. Spalio mėnesį įmonė atleido šimtus streikuose dalyvavusių išvežiotojų, o tai dar labiau pakurstė įtampą. Lapkričio pabaigoje Vokietijos darbo teismas atmetė vadovybės bandymą neleisti „Gorillas“  išvežiotojams rinkti vidinę darbo tarybą, ką jie tuoj pat padarė. Įmonės vadovai nedrąsiai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasakyti, kad dirbs su darbuotojų atstovais.

 

    Visa tai vyksta, konkurencijai Vokietijoje stiprėjant. „Delivery Hero“ į Vokietijos pardavimą ir rinkodarą 2022 m. turės investuoti apie [eurų] 120 mln., mano Jürgenas Kolbas iš Kepler Cheuvreux, finansinių paslaugų įmonės. Dabar ji konkuruoja su Vokietijos rinkoje dominuojančia „Lieferando“ (kuri priklauso „Just Eat Takeaway.com“), „Uber Eats“, kuri pradėjo veikti balandį, ir „Wolt“, suomių įmone, kurią neseniai už [eur] 7 mlrd. įsigijo „DoorDash“. Praėjusį mėnesį „DoorDash“ Štutgarte pradėjo veikti su savo prekės ženklu. Atrodo, kad ateinantys keleri metai Vokietijos maisto pristatymo srityje bus "šuo ėda šunį" situacija. Gig firmų dėka vartotojai gali pasidžiaugti pilnais pilvais. Gig firmų akcininkai gali likti alkani.“ [1]

·  ·  ·  1. "How can we be heroes? The gig economy." The Economist, 11 Dec. 2021, p. 60(US).

How can we be heroes? The gig economy.

"A great business, except for a few riders.

The European market is a tough terrain for food-delivery firms.

D ELIVERY HERO has had a good run in the past couple of years. In August 2020 it ascended to the DAX, the stockmarket index of Germany's most valuable listed firms. It is present in 50 countries on four continents. Revenue for the third quarter was [euro]1.8bn ($2bn), a jump of 89% compared with the same period in 2020. "We grew 100% before Corona, 100% during Corona and we will grow 100% after Corona," says Niklas Ostberg, the Berlin-based firm's Swedish chief executive.

By number of orders Delivery Hero is more than twice as big as DoorDash, its large American rival. Even so, DoorDash's market capitalisation is $58bn, more than that of Delivery Hero ($31bn) and Just Eat Takeaway.com ($13bn), the two big European food-delivery firms, combined. European shares tend in general to underperform American ones. But another reason for investors' caution is more specific to food delivery. Strict labour laws, a tradition of union organising, pricey unskilled workers and stingy customers, who buy little and tip rarely, make Europe the toughest of all continents for the business.

Mr Ostberg says that high labour costs have become less of a problem in Europe, because the efficiency of delivery has improved substantially in recent years. European consumers have also grown less parsimonious amid the pandemic boom in online shopping of all kinds. As a consequence, Delivery Hero has reversed its decision to leave the German market altogether, by offloading its domestic businesses, Foodora, Lieferheld and Pizza.de, to Takeaway.com (a Dutch firm that subsequently merged with Just Eat) in order to focus on fast-growing Asia. In the summer it launched a new app, Foodpanda, in Berlin, Frankfurt, Hamburg and Munich.

When it comes to other labour matters, however, things may be about to get tougher still. If a draft proposal in the works in the European Union (EU) becomes law, as many as 4m gig workers delivering meals or ferrying ride-hailers could be reclassified as employees. This would entitle them to a minimum wage, sick leave and paid leave, unemployment benefits, health- and long-term-care coverage, and pension-insurance contributions.

The EU estimates that the reclassification could cost gig-economy firms around [euro]4.5bn a year. Like his counterparts in the business, Mr Ostberg insists that many of his riders choose to be freelancers because that lets them work as much as they want, whenever they want. "More or less anyone can work for us at any time of the day," he says. But such arguments are increasingly cutting less mustard. In February Britain's highest court ordered Uber (which runs both food-delivery and ride-hailing apps) to reclassify its drivers in London as employees. Delivery Hero's share price fell by nearly 3% on December 3rd following reports of the draft EU proposal.

Such developments help explain why couriers are getting more assertive. The riders of Gorillas, a German online grocer with operations across Europe, have clashed with management for months over working conditions and pay. In October the firm sacked hundreds of riders who had participated in strikes, which further fuelled tensions. In late November a labour court in Germany rejected the management's attempt to stop Gorillas riders from electing an in-house works council, which they duly did. The firm's executives grudgingly had no choice but to say they will work with workers' representatives.

All this is happening as competition in Germany intensifies. Delivery Hero will have to invest some [euro]120m in German sales and marketing in 2022, reckons Jürgen Kolb of Kepler Cheuvreux, a financial-services firm. It is now competing with Lieferando, which dominates the German market (and is owned by Just Eat Takeaway.com), Uber Eats, which launched in April, and Wolt, a Finnish firm recently acquired by DoorDash for [euro]7bn. Last month DoorDash launched under its own brand in Stuttgart. The next few years look poised to be dog-eat-dog in German food delivery. Consumers can count on full bellies, courtesy of the gig firms. Their shareholders may go hungry." [1] 

·  ·  ·  1. "How can we be heroes? The gig economy." The Economist, 11 Dec. 2021, p. 60(US).

 

Pasirodo tylus žmogus; Naujasis Vokietijos kancleris

„Kuklus Olafo Scholzo elgesys gali slėpti jo ambicijas.

 

Prieš DEŠIMT METŲ Christophas Holsteinas gavo šaukimą į Olafo Scholzo biurą. M. Scholzas ką tik atvedė socialdemokratus (SPD) į stulbinamą Hamburgo valstijos rinkimų pergalę, o J. Holsteinas turėjo būti jo vyriausybės atstovas spaudai. Ponas Scholzas pasiūlė dvi gaires:

 

„Mes niekada neįsižeidžiame ir niekada nesame isteriški“.

 

Ponas Holšteinas, dabar priklausantis Hamburgo valstijos tarybai, manė, kad patarimas buvo toks naudingas, kad jo biure jis liko su užrašu: „Pirmasis Scholzo įstatymas“. Vokiečiai ir kiti, išmokę vertinti ramią Angelos Merkel elgseną per 16 jos tarnybos metų, ras pasitikėjimą su J. Scholzu, kuris gruodžio 8 d. pakeitė ją Vokietijos kanclerio poste.

 

Pasikalbėkite su tais, kurie pažinojo 63-ejų M. Scholzą per visą jo karjerą, ir išryškės keli leitmotyvai. Patikimumas yra vienas. „Jis visada žada tik tai, ką gali pasiekti“, – sako Dorothee Martin, SPD parlamentarė iš Hamburgo. Šią vasarą agituodamas prieš rinkimus, jis savo pasiūlymą sumažino iki kelių kuklių pasiūlymų, kurie visi yra koalicijos susitarime, dėl kurio SPD susitarė su dviem mažesnėmis partijomis: Vokietijos minimalaus valandinio darbo užmokesčio pakėlimas iki [eu]12 (13,50 dolerio) ir valstybinės pensijos išsaugojimas bei 400 000 būstų per metus pastatymas. Kiti kolegos giria M. Scholzo Hanzos darbo etiką ir pragmatiškumą.

 

Kita tema – nekantrumas. Scholzas dalijasi A. Merkel ramybe ir kompetencija. Skirtingai nei ji, jis stengiasi užmaskuoti savo panieką tiems, kurie, jo nuomone, yra netinkamai informuoti, o tai gali supykdyti priešininkus. Hamburge jo padėjėjai uždarydavo kitaip mąstančius sušukdami „OWD“, santrumpa Olaf will das! („Olafas to nori“). Kolegos prisiekia, kad M. Scholzas gali būti linksma kompanija. Tačiau jo sudėtingas, sudėtingas viešojo kalbėjimo stilius vargu ar patenkins tuos, kurie trokšta tiesioginio savo kanclerio bendravimo būdo. Šių metų pradžioje gavęs iššūkį dėl savo robotiškos asmenybės, M. Scholzas sakė, kad tikisi tapti kancleriu, o ne cirko ringo meistru. Jo spaudos konferencijos yra mirtinai nuobodžios.

 

Apmokytas darbo teisininkas, kaip ir daugelis šiandieninių senstančių socialdemokratų, J. Scholzas prieš tai, jo žodžiais tariant, „nukenksmino“ save nuosaikioje socialdemokratijoje, būdamas dvidešimties. Dešimtmečius jis šokinėjo tarp partijos, miesto ir federalinės politikos, kentėdamas priešiškus atsitikimus (2004 m. buvo paimtas iš aukšto SPD vaidmens, 2017 m. G20 riaušės Hamburge, 2019 m. pralaimėjo partijos lyderio kandidatūrą), taip pat pergalių (dvi didžiulės pergalės rinkimuose - Hamburge ir šių metų pergalingoje nacionalinėje kampanijoje). 2018-aisiais jis pastūmėjo savo nenorinčią partiją remti A. Merkel krikščionis demokratus į dar vieną „didžiąją koaliciją“. Jis tapo jos vicekancleriu ir finansų ministru, o šis vaidmuo buvo paruošimas pareigoms, kurias jis dabar pasiekė.

 

Produktyvus skaitytojas M. Scholzas savo finansų ministeriją pavertė savotišku protų fondu. Jo akcentas „pagarba“, kuriuo jis reiškia visuomenę, vienodai gerbiančią valytojas ir generalinius direktorius, yra įkvėptas Michaelo Sandelio, amerikiečių teoretiko, skeptiško meritokratijos atžvilgiu. Per mažai pagarbos, teigia M. Scholzas, gimdo populizmą ir neliberalizmą. „Jis dažnai vaizduojamas, kaip socialdemokratas konservatyviais drabužiais, bet tai netiesa“, – sako kolega.

 

M. Scholzas taip pat įsisavino ankstesnių SPD rinkimų nugalėtojų pamoką: vokiečiai yra centristų būrys, atsargus dėl vizionierių. Nemylimas SPD narių, kurie savo politikoje norėjo daugiau raudonos mėsos, M. Scholzas vis dėlto beveik vienas atvedė savo bendražygius į netikėtą, nors ir netriuškinančią, pergalę rinkimuose rugsėjį. Jei tai vargu ar reiškė didžiulį Europos kairiųjų renesansą, tai daro stebuklus partijai, kuri ilgą laiką buvo nuosmukio būsenoje.

 

Pandemija turėjo įtakos paties G. Scholzo pasveikimui. Pirmuosius dvejus savo finansų ministro metus jis praleido, baugindamas tuos, kurie tikėjosi, kad socialdemokratas gali nutraukti perdėtą Vokietijos fiskalinį apdairumą. Tačiau kai užklupo COVID-19, J. Scholzas atmetė Vokietijos fiskalines taisykles ir išleido šimtus milijardų darbuotojų palaikymui ir įmonių paramos schemoms. Jis padėjo sukurti ES [eurų] 750 mlrd. (845 mlrd. dolerių) atkūrimo fondą, o šių metų pradžioje padėjo įgyvendinti tarptautinį pelno mokesčių susitarimą.

 

Užsienio ir Europos politika užims didelę M. Scholzo laiko dalį. Jo vidaus ambicijos bus sutelktos į klimatą. Perėjimą prie anglies nenaudojančios ateities jis vadina didžiausiu Vokietijos pramonės išbandymu per šimtmetį. Tai bus ir politinis iššūkis. Koalicinis susitarimas įpareigoja naująją vyriausybę siekti tikslių tikslų, įskaitant iki 2030 m. 80% atsinaujinančių energijos šaltinių dalį elektros gamyboje, tačiau neaišku, kaip finansuoti reikiamas investicijas. Ši mįslė gali sukelti ginčus tarp M. Scholzo valdymo partnerių, mokesčius mažinančių laisvųjų demokratų ir kairiųjų pažiūrų žaliųjų.

 

Valdydant susirėmimus jo koalicijoje, bus patikrinami garsūs M. Scholzo tarpininkavimo gebėjimai. Tai galėtų nuraminti neišvengiamą žaliųjų nusivylimą, kai kurie iš jų pasirodė nusivylę koalicijos derybomis, taip pat galimą neramumą pačios SPD gretose. Ginčų valdymui M. Scholzas pasikliaus saujele patikimų padėjėjų, tarp kurių – Wolfgangas Schmidtas – nuostabi asmenybė,  kuriai atlygis už dešimtmečius trukusią tarnybą M. Scholzui bus jo kanceliarijos valdymas.

 

Tylus M. Scholzo požiūris gali paslėpti jo ambicijas Vokietijai. „Jis mano, kad valdant Merkel Vokietijai nepavyko išnaudoti savo potencialo ir dabar jai reikia laipsniško atsinaujinimo“, – sako Dominicas Schwickertas iš Das Progressive Zentrum, ekspertų grupės. Tačiau nepaisant jos pačios reformų planų, A. Merkel bus prisimenama daugiausia, kaip vyriausioji Europos krizių valdytoja. Netikėti įvykiai bus bent jau kaip išbandymas M. Scholzui. Jis pradeda eiti pareigas, kilus žiauriai ketvirtajai COVID-19 bangai ir atsinaujinus gaisrui Ukrainoje. Kol kas jo naują, dar neišbandytą koalicinę vyriausybę supa stebėtinai svaiginantis optimizmas. Olafas will das. Tačiau naujasis kancleris ne visada gali gauti tai, ko nori.“ [1]

  1. "Enter the quiet man; Germany's new chancellor." The Economist, 11 Dec. 2021, p. 48(US).

 

Enter the quiet man; Germany's new chancellor.

 

"Olaf Scholz's modest bearing may belie his ambition.

T EN YEARS ago Christoph Holstein received a summons to the office of Olaf Scholz. Mr Scholz had just led the Social Democrats (SPD) to a stunning election win in the city-state of Hamburg, and Mr Holstein was to be his government spokesman. Mr Scholz offered two pieces of guidance: "We are never offended, and we are never hysterical." Mr Holstein, now on Hamburg's state council, found the advice so useful that it remains pinned up in his office under the words: "Scholz's first law". Germans and others who learned to appreciate the calm demeanour of Angela Merkel during her 16 years in office will find reassurance in Mr Scholz, who replaced her as German chancellor on December 8th.

Talk to those who have got to know the 63-year-old Mr Scholz throughout his career, and several leitmotifs emerge. Reliability is one. "He only ever promises things he can achieve," says Dorothee Martin, an SPD MP from Hamburg. Campaigning for election this summer, he boiled down his offer to a handful of modest proposals, all of which are in the coalition deal agreed by the SPD with two smaller parties: lifting Germany's hourly minimum wage to [euro]12 ($13.50), maintaining the state pension and building 400,000 housing units a year. Other colleagues praise Mr Scholz's Hanseatic work ethic and his pragmatism.

Another thread is impatience. Mr Scholz shares Mrs Merkel's air of serenity and competence. Unlike her, he struggles to mask his disdain for those he considers ill-briefed, a trait that can infuriate antagonists. In Hamburg, his aides would shut down dissenters by exclaiming " OWD", short for Olaf will das! ("Olaf wants that"). Colleagues swear that Mr Scholz can be hilarious company. But his circuitous, convoluted style of public speaking will hardly satisfy those craving a more direct mode of communication from their chancellor. When challenged on his robotic persona earlier this year, Mr Scholz said he hoped to become chancellor, not a circus ring master. His press conferences are deathly.

A trained employment lawyer, like many of today's ageing social democrats Mr Scholz dabbled in radical leftism before, in his words, "detoxifying" himself into moderate social democracy in his 20s. He bounced between party, city and federal politics for decades, suffering reverses (being booted from a senior SPD role in 2004, the G20 riots in Hamburg in 2017, losing a party leadership bid in 2019) as well as victories (two huge election wins in Hamburg, this year's triumphant national campaign). In 2018 he pushed his reluctant party to support Mrs Merkel's Christian Democrats in yet another "grand coalition". He became her vice-chancellor and finance minister, a role that served as a finishing school for the office he has now achieved.

A prolific reader, Mr Scholz turned his finance ministry into a brains trust of sorts. His emphasis on "respect", by which he means a society with equal regard for binmen and CEOs, is inspired by Michael Sandel, an American theorist sceptical of meritocracy. Too little of the stuff, Mr Scholz argues, breeds populism and illiberalism. "He is often portrayed as a social democrat in conservative clothes, but that's wrong," says a colleague.

Mr Scholz also imbibed a lesson offered by previous SPD election-winners: that Germans are a centrist bunch wary of visionaries. Unloved by SPD members who wanted more red meat in their politics, Mr Scholz nonetheless almost single-handedly led his comrades to an unexpected, if narrow, election win in September. If this hardly represented a great renaissance of the European left, it did wonders for a party that had long been in the doldrums.

The pandemic had a hand in Mr Scholz's own recovery. He spent his first two years as finance minister dismaying those who hoped a Social Democrat might end Germany's excessive fiscal prudence. But when covid-19 struck Mr Scholz cast aside Germany's fiscal rules to splash hundreds of billions on furlough and corporate-support schemes. He helped design the EU's [euro]750bn ($845bn) recovery fund, and earlier this year helped push through an international corporate-tax deal.

Foreign and European policy will command much of Mr Scholz's time. His domestic ambitions will focus on climate. He calls the transition to a carbon-free future Germany's biggest industrial test in a century. It will be a political challenge, too. The coalition deal commits the new government to exacting targets, including an 80% share of renewables in electricity generation by 2030, but is vague on how to finance the required investments. That riddle could trigger rows between Mr Scholz's governing partners, the tax-cutting Free Democrats and the left-leaning Greens.

Managing clashes inside his coalition will test Mr Scholz's celebrated mediation skills. So could soothing the inevitable frustration of the Greens, some of whom emerged disappointed from the coalition negotiations, as well as potential restiveness in the SPD's own ranks. To manage disputes Mr Scholz will rely on a handful of trusted aides, chief among them Wolfgang Schmidt, an ebullient figure whose reward for decades of service to Mr Scholz will be the job of running his chancellery.

Mr Scholz's quiet bearing may belie his ambitions for Germany. "He thinks that under Merkel Germany failed to live up to its potential, and now needs a progressive renewal," says Dominic Schwickert of Das Progressive Zentrum, a think-tank. Yet despite her own reform plans Mrs Merkel will be remembered mainly as Europe's crisis-manager-in-chief. Unexpected events will prove at least as testing for Mr Scholz. He takes office amid a brutal fourth wave of covid-19 and the prospect of renewed conflagration in Ukraine. For now, a surprisingly heady air of optimism surrounds his new, untested coalition government. Olaf will das. But the new chancellor may not always get what he wants." [1]

1. "Enter the quiet man; Germany's new chancellor." The Economist, 11 Dec. 2021, p. 48(US).