"Rinkos kapitalizmo priešprieša valstybiniam socializmui ir komunizmui buvo pagrindinis konfliktas 20-ojo amžiaus politinėje ekonomikoje. Tačiau, kaip ir daugelis ekonomikos ir politikos teorijų, šis ilgalaikis galimybių apibrėžimo modelis - laisvosios rinkos ir "komandinės ekonomikos" - negali išgyventi šiandieninės Kinijos valstybės atvejo.
Kapitalizmas ir komunizmas, priešpastatomos ideologijos, pasirodo esančios suderinamos realiame pasaulyje. Ir galbūt konceptuali opozicija žlunga ir Vakaruose, nes kapitalizmas prabunda ir sportinių batelių reklama tampa neatskiriama nuo kairiosios JAV kongreso narės AOC kampanijos medžiagos, išskyrus jų gamybos vertes.
Mūsų žinomas „kairumas“ išsikristalizavo XIX amžiuje, daugiausia globojamas marksizmo, kuris apibūdino kapitalizmą, kaip išnaudotojišką ir žudikišką ideologiją, kuri dievino godumą. Kairiųjų sprendimas, kurį išreiškė Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas „Komunistų manifeste“, buvo vyriausybės kontroliuojama ekonomika pagal „proletariato diktatūrą“.
Tačiau pasirodė, kad diktatoriai yra žmonės, o ne abstrakti istorinė jėga, todėl vis dėlto tai nebuvo žmogaus godumo problemos sprendimas. Visos gamybos, žemės ūkio ir prekybos perdavimas komunistų partijai paprasčiausiai reiškė sutelkti visus turtus ir valdžią keliose rankose. Pavyzdžiui, sovietų vyriausybė pavirto naują oligarchija. Sovietinė oligarchija buvo šiek tiek veiksmingesnė už carinę aristokratiją, kurią ji pakeitė. Bet ji nepakankamai ar nepakankamai greitai išmoko iš konkurentų kapitalistų. Baisiai prastai reklamavo sovietų tvarką. Daugelis Vakarų analitikų padarė išvadą, kad komandinė ekonomika neveikia, kad atstumas tarp vyriausybės biurokratijos ir realių sandorių privertė ekonomiką nereaguoti į besikeičiančias sąlygas, negalėjo pasinaudoti galimybėmis ir negalėjo aprūpinti savo gyventojų tuo, ko jiems iš tikrųjų reikėjo.
Xi Jinpingo Kinija teigia, kad tokios išvados buvo per ankstyvos. Ne todėl, kad Kinija neturi savo sovietinio stiliaus problemų, tačiau ji jas nugalėjo taip, kaip sovietai niekada nepajėgė. Kinijos komunistų partija yra susirūpinusi ir dėl ekonomikos augimo, ir dėl savo gyventojų kontrolės. Jai sekasi abiejuose darbuose. Bet kur ji patenka, į kairįjį ir dešinįjį spektrą? Tai atsispindi visame dalyke: tai komunistinis kapitalizmas ar kapitalistinis komunizmas.
Jei Kinijos komunistai pasisavino kapitalizmą, Vakarų „pažadintame kapitalizme“ kapitalistai pasisavino socializmą. Tai taikoma tiek įmonių viduje, nes įmonės orientuojasi į savo darbuotojų ideologinį perauklėjimą, rengiant įvairovės mokymus ir panašiai, tiek išoriškai, nes šios įmonės nenumaldomai, jei neįtikėtinai, vaizduoja save kaip egalitarinės ateities agentus. Nauji rinkėjų įstatymai Džordžijoje (JAV) kristų ne dėl Teisingumo departamento ar teismų, o dėl „Major League Baseball“, „Delta Airlines“ ir „Coca-Cola“ iššūkių, kurios vienu metu veikia, kaip pelno siekiančios kompanijos ir kaip politinės organizacijos. Greičiau, kaip mini-Kinijos.
Pažadintas kapitalizmas greičiausiai yra etapas ir jis išnyks, jei nustos padėti, kaupiant turtus. Tačiau Kinija pateikia ilgalaikiškesnį ir pasaulinės istorijos iššūkį mūsų istorijos supratimui. Galbūt Šaltasis karas baigėsi ne kapitalizmo pergale prieš komunizmą, bet jų susijungimu “[1].
Lietuvoje trys raganos, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen ir Armonaitė, bei vaiduoklis, Landsbergio anūkas, vadovauja tam „pažadintam kapitalui“. Realiai tai yra lietuviška kiniško komunizmo atmaina. Jų siekis - visapusiškai kontroliuoti mūsų gyvenimą, kaip tai daro Kinija. Kvaili būsime, jei neseniai ištrūkę iš sovietinių komunistų jungo, pasiduosime naujųjų komunistų kontrolei.
1.'Woke' Corporations Use the Chinese Model
Sartwell, Crispin. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]27 Apr 2021: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą