Lietuvos biotechnologijos pramonei – 50: nuo fermentų gamyklos iki sparčiausiai augančio ekonomikos sektoriaus

 
1971 metų pradžioje Vilniuje pradėjo veikti fermentinių preparatų gamykla, pati pirmoji iš penkių, statytų tuometės SSRS teritorijoje. Tų pačių metų vasarą šioje gamykloje pradėtas kurti mokslinių tyrimų centras. Tai nulėmė, kad šiandien turime stiprią biotechnologijos pramonę, kuri yra viena iš didžiausią darbo našumą turinčių ir sparčiausiai augančių mūsų šalies pramonės šakų.

Tuo metu, kai buvo kuriama fermentinių preparatų gamykla, terminas „biotechnologija“ dar nebuvo vartojamas. Jis paplito vėliau, apie 1980 metus, progresuojant gyvybės mokslams ir su jais susietai pramonei. 1962 m. Sovietų Sąjungos vyriausybė priėmė nutarimą pradėti fermentų gamybos ir panaudojimo vystymą bei mokslinius tyrimus. Buvo nutarta SSRS pastatyti penkias fermentų gamyklas: tris Rusijos teritorijoje, vieną Kazachijoje, o penktąją Lietuvoje, Vilniuje.

Čia į pagalbą buvo pasitelkti prancūzai: gamybos technologijos ir įrenginiai būsimam fabrikui pirkti iš Prancūzijos įmonių „Rapidas“ bei „Nordon“.

Vilniaus fermentinių preparatų gamyklos statyba pradėta 1968 m., baigta 1970 m. pabaigoje, 1971 metų pradžioje gamykla pradėjo veikti. 

Joje buvo eksperimentiniai ir gamybiniai padaliniai, kuriuose pagal iš prancūzų nusipirktą technologiją gaminti keturi produktai: vienas fermentas, ardantis baltymus, o kiti trys – amilolitiniai, ardantys krakmolą.

Po to laipsniškai imti gaminti nauji produktai, kurie sukurti jau SSRS. Minėtoje gamykloje 1971 m. pradėtas kurti mokslinių tyrimų centras, kuriam vadovauti pakviestas VU Biochemijos ir biofizikos katedros vedėjas dr. Antanas Glemža. 1972 m. šis centras įgijo centrinės mokslo-tyrimo laboratorijos statusą.

1975 m. šios laboratorijos pagrindu įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos institutas, kuris vėliau tapo Biotechnologijos institutu (šiandien esančiu sudėtine VU GMC dalimi). Šiai mokslo institucijai iš karto buvo suteiktas aukštas sąjunginio instituto rangas, lėmęs ir didesnį finansavimą, ir suteikęs daugiau galimybių.

Institutas sparčiai didėjo, prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę jame dirbo apie 800 žmonių. Mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę tokio dydžio institutas tapo akivaizdžiai per didelis, nes buvo sukurtas aptarnauti visą SSRS. Taigi dalis darbuotojų turėjo išeiti, likusieji institute palaipsniui steigė pumpurines įmones.

Šios įmonės sėkmingai veikia ir šiandien: „Thermo Fisher Scientific Baltics“, „Teva Baltics“, „Biok laboratorija“, „Biocentras“, „Biopolis“. Apie dešimtmetį naujų biotechnologijos įmonių Lietuvoje neatsirado.

Vėliau prasidėjo lėtas sektoriaus augimas, o pastaruoju metu sektorius sparčiai auga, nuolat kuriasi startuoliai.

Jeigu 1971 m. Vilniuje nebūtų atsiradusi fermentinių preparatų gamykla, šiandien veikiausiai nebūtų nei Biotechnologijos instituto, nei anksčiau minėtų bendrovių. Mūsų biotechnologijos pramonė būtų silpna, kaip ir daugumoje šalių. Pagal biotechnologijos sektoriaus svorį ekonomikai Lietuva yra tarp pirmaujančių valstybių Europoje ir pasaulyje. Pavyzdžiui, 2013 m. biotechnologijos pajamos sudarė 1,38 proc. Lietuvos BVP, o Europos Sąjungos vidurkis tais metais tesiekė 0,12 proc."

Gamykla sukurta, naudojant už rusų naftos dolerius nupirktas prancūzų ir kitų Vakarų šalių technologijas ir įrangą, bei Lietuvos žmonių darbą. Rusams pasitraukus iš Lietuvos, saujelė saviškių daugumą su biotechnologijomis dirbusių žmonių atleido iš darbo, o turtas prichvatizavo, prisidengdami pumpurinėmis įmonėmis.