“Aštuonių restoranų tinklą valdančios
įmonės „Burokėlis ir krapas“, kurioje dirba beveik 150 žmonių,
vadovė Odeta Bložienė sako, kad darbuotojų situacija tampa sudėtinga.
„Darbuotojų stygius yra nežmoniškas
ir nenormalus“, – susitikime Seime sakė ji.
O. Bložienė pranešė, kad jau
sugalvojo naują pareigybę – jaunesnysis padavėjas, kuris atliktų
nekvalifikuotus darbus – klientams atneštų maistą, nuneštų indus, nuvalytų
stalus: „Kviečiame dirbti moksleivius nuo 16 metų.“
Ji pabrėžė, kad dėl darbuotojų
stygiaus savaitgaliais nebegali dirbti kai kurie įmonės restoranai.
Citatos pabaiga.
Žiauru, žmones nori maitinti, tačiau
negali. Tenka net Seime pasiskųsti, kaip niekšai darbuotojai neina plušėti
visuomenės labui, o Užimtumo tarnyba jų niekaip nepatiekia.
Braukiame ašarą ir einame į
rekvizitai.lt. „Burokėlio ir krapo“, kaip skelbia šis tinklalapis, atlyginimų
mediana 933,43 eurai neatskaičius mokesčių. Atskaitome mokesčius ir lieka
maždaug 634 eurai „į rankas“. Vilniuje. Vidutinė įmonės siūlomos picos kaina
8-9 eurai ir šiuos patiekalus padavėjas turi spėriai išnešioti alkaniems
klientams.
Braukiame ašarą ir einame į rekvizitai.lt.
„Burokėlio ir krapo“, kaip skelbia šis tinklalapis, atlyginimų mediana 933,43
Eur neatskaičius mokesčių. Atskaitome mokesčius ir lieka maždaug 634 eurai į
rankas. Vilniuje. Vidutinė įmonės siūlomos picos kaina 8–9 eurai ir šiuos
patiekalus padavėjas turi spėriai išnešioti alkaniems klientams.
Bijau ir pagalvoti, kiek uždirba
„jaunesnieji padavėjai“.
Palyginimui – nuomos kainos. 1
kambario butai Vilniuje kainuoja apie 330–350 eurų per mėnesį, Kaune – apie 290
eurų, Klaipėdoje – apie 240 eurų. Prie šios sumos pridėkite būsto
išlaikymą.
2021 metų birželio mėnesį butų
pardavimo kainos Vilniuje ir Kaune augo vienodu tempu – 2,1 proc., vidutinė
kvadratinio metro kaina atitinkamai pasiekė 1871 Eur (+39 Eur/kv. m) ir 1313
Eur (+27 Eur/kv. m). Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje birželio mėnesį
atitinkamai užfiksuotas 1,6 proc., 1,9 proc. ir 1,3 proc. butų kainų augimas,
vidutinė kvadratinio metro kaina atitinkamai pakilo iki 1290 Eur (+20 Eur/kv.
m), 875 Eur (+16 Eur/kv. m) ir 851 Eur (+11
Eur/kv. m).
Galime kalbėti daug, reikalauti daug
iš visų aplinkinių, tačiau jokia Užimtumo tarnyba neprivers žmogaus dirbti
praktiškai veltui. „Burokėlis ir krapas“ – nei geresnė, nei blogesnė įmonė,
kaip ir daugelis kitų. Bendrovių, kurios nori mokėti panašiai, kaip prieš
keletą metų, daug. Ypač provincijoje, kur alternatyvų rinktis darbą mažai. Dėl
to kartais ir susidaro įspūdis, kad žmonėms nereikia pinigų, jie neina į darbą,
ir net direktorius, po miestelį ir kaimus lakstydamas nauja mašina už 100
tūkst. eurų, negali surankioti darbuotojų. Tačiau tiesa kiek kita. Žmonėms
nereikia atlyginimų, iš kurių realiai negalima pragyventi ir kurti savo
ateities.
Tiesiog kiekvienas mato, kad kas
savaitę parduotuvėje sąskaita tuštėja vis stipriau, nors produktų krepšelis
nesikeičia, tad tenka galvoti, kaip pagerinti pragyvenimą. Net intuityviai
žmogus, sudėliojęs taškus ir apskaičiavęs, kad keli darbo mėnesiai per metus
Norvegijoje leis šeimai parvežti daugiau nei darbas po keliolika valandų
gimtojo rajono įmonėje, renkasi tai, kas jam patogiau.
Grįžkime prie butų ir kas juos
šluoja. Įmonių sąskaitos, kai paslaugos ir prekės brangsta valandomis, lūžta
nuo eurų. Akcininkai, norėdami apsaugoti savo pinigus, perka bet ką, kas,
žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, gali išlaikyti bent jau tą pačią pinigų
perkamąją galią. Šiuo atveju vienas iš tokių pasirinkimų – nekilnojamasis
turtas didmiesčiuose, kuris, tikėtina, ne tik brangs dėl infliacijos, bet jį
nuomojant bus galima gauti kad ir nedideles, bet stabilias pajamas.
Lengvos išeities nėra ir nebus.
Verslas neskuba didinti atlyginimų, nes neapibrėžtumo daug ir ateitis miglota.
Žmonės, savo ruožtu, neskuba dirbti už pinigus, kurie neužtikrina normalaus
pragyvenimo. Infliacija įneša savo korekcijas.
Išeitis? Lengvos išeities nėra ir
nebus. Verslas neskuba didinti atlyginimų, nes neapibrėžtumo daug ir ateitis
miglota. Žmonės, savo ruožtu, neskuba dirbti už pinigus, kurie neužtikrina
normalaus pragyvenimo. Infliacija pateikia savo korekcijų.
Valstybė šį chaosą gali bandyti
„išlyginti“. Tam yra keli keliai. Vienas – didinti minimalų atlyginimą, kitas –
didinti valstybinio sektoriaus darbuotojų užmokestį, kad atsirastų spaudimas ir
algos kiltų visur, ne tik didmiesčiuose, bet ir rajonuose. Tačiau kol kas daugumoje
projektų, kuriems skiriama valstybės parama, apie vidutinį atlyginimą ir
sukuriamas darbo vietas nekalbama.
Liūdnesnė naujiena, kad vis daugiau
ženklų praneša, jog ekonomikos padėtis nenormali ir laukia „perkratymas“. Koks
jis bus, niekas tiksliai negali pasakyti, nes krizių scenarijai nesikartoja,
tačiau infliacinė krizė jau prasidėjo. Kainų kilimo nesustabdysime, tačiau į
žmonių pragyvenimo lygio kritimą valdžiai teks reaguoti, kitaip galime sulaukti
socialinio sprogimo.
Ne, mokesčių ir rinkliavų didinimas
čia nepadės. Kaip ir simbolinis skurdžiausių sluoksnių pajamų padidinimas.
Geresnė strategija – ieškoti, kaip didinti, o ne naikinti viduriniąją klasę,
kuri šiuolaikiniame pasaulyje užtikrina valstybių stabilumą. Kol kas praktiškai
kasdien valstybės vadovai kalba apie naujus mokesčius dirbantiesiems, tačiau
nematyti jokių pastangų, tarkim, apriboti valstybės ir biurokratinio aparato
išlaidas, iš gilaus stalčiaus ištraukti valstybės valdymo ir valstybės tarnybos
reformą, sutvarkyti viešųjų pirkimų sistemą.
Keturiais eurais siūloma kelti bazinį
dydį, nuo kurio priklauso politikų, bendrosios kompetencijos ir
specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų,
valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai.
Švelniai pasakius, pasiūlymas labiau
panaus į pasityčiojimą, o ne į problemos sprendimą. Metinės vartotojų kainos
rugsėjį, lyginant su atitinkamu 2020 m. mėnesiu, padidėjo 6,3 proc., rodo
Statistikos departamento preliminarūs vertinimai. Paprasčiau kalbant, žmogus iš
kiekvieno tūkstančio eurų prarado 63 eurus. Daugumos dirbančių atlyginimai jau
nuvertėjo kur kas daugiau, nei valdžia žada juos padidinti.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą