„Jeigu Europos politinė ir žiniasklaidos klasė turėtų kokį nors supratimą – neįtikėtina, bet pakentėkite – jie pripažintų nelaimės, kuri juos ištiko praėjusį savaitgalį Prancūzijoje, mastą. Vietoj to, jie mano, kad įstatymų leidybos rinkimų rezultatas yra laimėjimas.
Paviršutiniškai tai buvo pergalė. Prezidentas Emmanuelis Macronas sušaukė pirmalaikius Nacionalinės Asamblėjos rinkimus, siekdamas nuslopinti Marine Le Pen Nacionalinio mitingo iššūkį su sukilėlių dešiniaisiais. Jos partija puikiai pasirodė Europos Parlamento rinkimuose birželio pradžioje, o E. Macronas tikėjosi ją diskredituoti pralaimėjimu nacionaliniu lygiu.
Jo strategija pasiteisino vienu požiūriu: M. Le Pen blokas tapo tik trečiu pagal dydį Parlamente. Tačiau norint apibūdinti ponios Le Pen netektį, kaip pergalę Prancūzijai ar Europai, reiškia, kad alternatyva bus geresnė. Visiškai priešingai.
Įprasta išmintis teigia, kad ponios Le Pen rinkimų triumfas, jei jis įvyks, sukels mirtiną grėsmę žemynui. Jos euroskepticizmas, anot teorijos, sumenkintų Prancūzijos paramą Europos Sąjungos institucijoms, tokioms, kaip euras ir bendrosios rinkos prekybos blokas. Jos ksenofobija mestų iššūkį Europos vertybėms.
Tačiau su tuo siaubingų dalykų paradu Prancūzija dabar susiduria su bet kokia kairiosios pakraipos administracija, kuri atsirastų po rinkimų. Tai, kaip centras ir kairė įveikė Nacionalinį ralį, yra didelė problema.
Sekmadienio antrajame ture ponia Le Pen ir jos sąjungininkai buvo neabejotinai daugiausiai balsų laimėtojai, surinkę apie 37% balsų, o kairė – maždaug 26%, o Macrono koalicija – 25%.
Pastarieji du blokavo M. Le Pen partiją, taikydami į laimėtinus rajonus, o tai yra protinga taktika tokioje sistemoje. Tačiau strateginė klaida yra ta, kad dėl to Nacionalinė Asamblėja pasidalijo trimis būdais be akivaizdžių valdymo įgaliojimų.
Kuri administracija susikirs dėl šio chaoso, valdys iš kairės. Blogas ženklas, kad šios partijos, atrodo, sutaria tik dėl kelių klausimų: vyriausybės darbo jėgos išplėtimo ir naujo turto mokesčio įvedimo.
Svarbiausios E. Macrono darbo įstatymų ir pensijų reformos gali būti kapojamos.
Europos Sąjungos ekonomika negali funkcionuoti, jei antra pagal dydį jos sudedamoji dalis (pagal bendrąjį vidaus produktą po Vokietijos) neturi realios perspektyvos nei augti, nei apmokėti skolas. Prancūzija taip pat negali tikėtis prasmingai prisidėti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos bendros gynybos be staigios ekonomikos pradžios – jei kairiosios pakraipos partijos ketintų tai padaryti parlamente, o jos to nenori.
M. Le Pen oponentai gali atkirsti, kad šiuose rinkimuose buvo rizikuojama Prancūzijos siela, o ne jos ekonomika. Anot jų, ponios Le Pen partija dėl savo priešiškumo imigrantams ir antisemitizmo istorijos kelia nepriimtiną grėsmę pagrindinėms Prancūzijos ir Europos vertybėms.
Tai būtų patikimiau, jei, norint išspausti ponią Le Pen, E. Macronas ir centristai sąjungininkai nebūtų prisidėję prie Prancūzijos antisemitinių kraštutinių kairiųjų sėkmės. Gėdinga tiesa ta, kad France Unbowed buvo didžiausia rinkimų nugalėtoja. Ši kraštutinių kairiųjų partija, kurią įkūrė Jeanas-Lucas Melenchonas, savotiškas prancūziškas Bernie Sandersas, užsitikrino 74 vietas, todėl ji tapo didžiausia kairiųjų bloko partija. P. Melenchonas yra pagarsėjęs savo antisemitiniais komentarais, ypač po spalio 7 d. „Hamas“ invazijos į Izraelį (kurią jo partija pavadino „ginkluotu palestiniečių pajėgų puolimu“, o ne teroro išpuoliu).
M. Le Pen Nacionalinis mitingas praeityje buvo pagrįstai apkaltintas antisemitizmu. Ponia Le Pen pradėjo valymo darbus ir tapo garsia Izraelio rėmėja. Galbūt, ji tikrai tai turi omenyje. Galbūt, ji tik tikisi panaudoti triukšmingą filosofijos demonstravimą platesnėje kampanijoje, kuria siekiama užkirsti kelią musulmonų imigracijai į Prancūziją. Tačiau, kaip kadaise pastebėjo prancūzų išminčius, veidmainystė yra nedorumo duoklė dorybei. Jei ponia Le Pen yra nenuoširdi, ji bent jau žino, kur slypi dorybė. Ponas Melenchonas to nežino.
Jei E. Macronas būtų labiau protingas, ponioje Le Pen jis būtų suradęs negailestingą kai kurių reformų padėjėją (jos partija pavėluotai susitarė su jo pensijų pertvarka) ir pasiteisinimą kitiems, pavyzdžiui, atsisakė brangių klimato kvailysčių. Šiomis dienomis Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje ir, galbūt, Vokietijoje bei Jungtinėje Karalystėje vykstanti daug žadanti politinė sintezė yra centro dešinė, kuri yra griežta imigracijos atžvilgiu ir agresyvi ekonomikos augimui. Macron-Le Pen kondominiumas, kad ir kaip keistai tai skambėtų, galėjo duoti ir rezultatų, ir tam tikrą populiarumo teisėtumą.
Vietoj to, E. Macronas ir toliau mėgaujasi kova su sukilėlių dešiniaisiais, kas atrodo vis labiau estetiška, o ne ideologiška ar praktiška. Dėl to Europa netrukus gali sužinoti, kad Prancūzijos vyriausybė, kurios išorėje įstrigusi ponia Le Pen, yra blogesnė už administraciją, kurioje ji yra.“ [1]
Ponia Le Pen bus gerai pasirengusi prezidento rinkimams šiame chaose neturėdama valdžios. P. Macronas yra idiotas.
1. Political Economics: Macron Beat the Right, but France Lost More. Sternberg, Joseph C. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 July 2024: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą