"Yra
daug jėgų, kurios siekia sugriauti šį projektą, ar naudingų priešams idiotų,
kurie kenkia ir sau, ir kitiems
Arvydas Paukštys, „Teltonikos“
įmonių grupės įkūrėjas ir prezidentas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Matydamas, kokią audrą sukėlė mano žinutė apie „Teltonika High–Tech Hill“
(THTH) projekto stabdymą socialiniuose tinkluose ir medijoje, kiek daug
komentarų pasipylė tiek palaikančių, tiek nesuvokiančių, kas vyksta iš tiesų,
turiu išsklaidyti kai kuriuos mitus, kol dar neatvėso susikaupusios emocijos.
Tikiuosi, kad liks mažiau neatsakytų
klausimų.
Pirmiausia, aš pateikiau tik 3
kritines priežastis, kurios sustabdė projektą ir jis atsidūrė aklavietėje. Iš
tikrųjų tų priežasčių, kurios stabdo, yra daug daugiau, tik jos nėra mirtinos
ir jas galima būtų išspręsti palaipsniui vystant projektą. Kaip, pavyzdžiui,
švietimo ir specialistų rengimo, vandens tiekimo, gatvių lietaus surinkimo,
gamtinio karkaso, įsiterpusio viduryje Valdovų rūmų muziejaus sandėlio sklypo,
akligatviais į niekur įrengtų gatvių ir t.t.
Pradėsiu nuo pat istorijos pradžios.
„Teltonika“ Liepkalnyje įsikūrė 2007 m. Kodėl ten? Nes pamačiau galimybes per
20 metų įkurti čia didžiulį technologijų parką, kadangi aplink tvyrojo daug
tuščios pramoninės paskirties žemės sklypų ir daug apleistų namų. „Teltonika“
tuo metu jau turėjo 200 darbuotojų ir pasiekė net 28 mln. Lt apyvartą.
Aš visus įtikinėjau, kad mes
pastatysime čia daug gamyklų ir pasieksime 1 mlrd. Lt apyvartą. Apart pašaipų
ir patyčių iš spaudos ir konkurentų, aš gavau savo komandos palaikymą – ji
manimi patikėjo. Mus pravardžiavo studentų kompanija, bet tie studentai užaugo
ir šiandien kaip generaliniai direktoriai valdo daugybę įmonių „Teltonikos“
grupėje, kurios apyvarta jau viršijo tada pažadėtą 1 mlrd. Lt.
2010 m. lankiausi pas tuometinį
Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kad leistų išsinuomoti gretą esantį sklypą naujos
gamyklos statybai. Deja, gavau atsakymą „Ne“, nes tos žemės bus grąžintos
daugybei žmonių. Taigi aplink esančius sklypus per daugiau negu 8 metus pavyko
supirkti rinkos kainomis iš daugybės savininkų. Kai jau valdėme daugiau nei 10
ha, 2018 m. pradėjome technologijų parko projektavimą ir statybas. Kai savo
vadovams ėmiau pasakoti apie planus per 10 metų sukurti savo lustų gamybą
daiktų interneto prietaisams, dauguma abejojo, ar pajėgsime įgyvendinti tokio
mastelio investicijas, ar rasime specialistų, kas būsimose gamyklose dirbs.
Sakiau, kad mes neturime kito kelio,
kitaip visą gyvenimą ir liksime maži, nuolat kovosime dėl išgyvenimo, nes
korporacijos stiprėja ir jos nesidalina su mažais klientais, neparduoda lustų,
kurių mums reikia augimui. Todėl kursime ir gaminsime tokius lustus savo
produktams, kokių mums reikia konkurencijai prieš kitus. Taip pat, kaip tą daro
„Apple“, „Samsung“ ir kiti, kurie siekia turėti išskirtinumą. Nebenorime būti
likimo įkaitais tiekėjų malonėje, o patys turime kurti savo ateitį savo
rankomis ir protu.
2020 m. jau turėjome gavę pasiūlymą
iš „ST Microelectronics“ įsigyti 40nm lustų gamyklos projektą, bet kol derinome
ir nagrinėjome pasiūlymą, išgirdome apie Lietuvos bendradarbiavimą su Taivanu.
Aš maniau, kad Taivanas čia nori ir gali pastatyti lustų gamyklas. Po
susitikimų su Taivano pramonės ir valdžios atstovais supratau, kad jie neturi
tokių ketinimų, nes investuoja ten, kur yra jų klientai, kurie perka iš jų
lustus, kaip JAV, Japonija, Vokietija. O mes tokie nesame, nes Lietuva neturi
nei rinkos nei specialistų, tad jų verslo logika yra normali. Tuomet
paklausėme, ar galėtų pasidalinti patirtimi ir technologijų patentais, kaip
gaminti atsinaujinančios energetikos ir aukštųjų dažnių galios lustus ne ant
silicio pagrindo, o su naujomis medžiagomis, kurios bus ateitis. Kitaip
tariant, ne vytis jau nuvažiavusį traukinį, o įgauti konkurencinį pranašumą
laike, nes šios technologijos yra tik pradžia ir joms gamyklos dar tik
statomos, tarp jų ir Europoje. Iš pradžių gavome atsakymą „Ne“, bet vėliau po
ilgų derybų, kai sutikome apmokėti už jų paslaugas, pasirašėme konsultacijų
sutartį su ITRI dėl keturių projektų per tris metus.
Aš prisiėmiau visą riziką, kad patys
pasistatysime lustų gamyklas, už savo lėšas nusipirksime visą reikalingą
technologinę įrangą, pasileisime naujas gamyklas, o iš Taivano mums reikia, kad
jie padėtų išvengti klaidų darant tokias didžiules investicijas bei prisiimant
tokias sunkiai išmatuojamas rizikas. Ar tai didelė pagalba iš Taivano? Taip,
labai didelė. Nes klaidos labai brangiai kainuoja vertinant ir laiką, ir
pinigus. Lieka tik atviras klausimas: ar jie norės tęsti bendradarbiavimą su
Lietuva?
Yra daug jėgų, kurios siekia
sugriauti šį projektą, ar naudingų priešams idiotų, kurie kenkia ir sau, ir
kitiems. O gal dirba už Judo skatikus.
Matydamas tokią riziką, pasikviečiau
specialistų iš kitų šalių, dirbusių panašiose lustų gamyklose, kad padėtų
sukaupta patirtimi parengti mūsų lustų gamyklų projektus, ir ateityje galėtų
dirbti jose. Tokių įdarbintų specialistų šiuo metu jau turime 19.
Mano lūkestis buvo, kad 2028 m.
lustų gamyklos Lietuvoje jau veiktų, nes konkurencija šioje pramonėje yra
žiauri ir laikas čia svarbus tiek pat, kaip žmogui deguonis. Mes negalime sau
leisti, kad kiti pirmiau pasistatytų tokio tipo gamyklas ir vėliau mums tektų
atsikovoti užimtą rinką, geriau pirmiems ją užimti, o vėliau ginti.
Deja, svajonės kartais ir lieka
svajonėmis, kai susiduri su valdžios aparato pasipriešinimu ir biurokratine
mašina, kuri visus gerus norus bei iniciatyvas sumala į šipulius.
Aš per 33 savo verslo metus mačiau
visko. Visi komentatoriai nuo sofos nuolat man linkėjo žlugti su savo planais
ir svajonėmis. Aš juk irgi po „Litimpeks“ bankroto 1996 m. atsidūriau ant
sofos, gavau socialinį būstą – galėjau ten ir likti, pasidėti alaus bambalį ir
iki šiol komentuoti, kaip viskas aplink blogai ir visi kalti... Tačiau turėjau
4 dukras, o neturėjau duonos padėti ant stalo. Buvau jaunas, nepasidaviau,
jaučiau atsakomybę prieš šeimą, bandžiau keltis daug kartų iš naujo ir iš
naujo. Ir tik 2004 m. pavyko užsikabinti už mobiliųjų technologijų ir daiktų
interneto. Kai spauda tyčiojosi iš mano kreivo telefono ir kai visus bandžiau
įtikinti, kad ne jie yra ateitis, o daiktų internetas – niekas negirdėjo, net
„Nokia“ viceprezidento neįtikinau ir jie baigė daiktų interneto planus 2006 m.
Tuomet puoliau skraidyti po visą pasaulį ir ieškoti alternatyvų, kol
radau.
Nuo to laiko turėjau bankrutuoti
kokius 15 kartų, bet matyt Dievas padėjo išlįsti per visas adatos skylutes.
Matyt todėl ir padėjau pastatyti tris bažnyčias. Suprantu, žmonės netiki tuo,
ko nemato. Elektros jūs irgi nematote, pajaučiate kad yra tik, kai gerai
pakrato.
2020 m. mes pabaigėme statyti antrą
THTH parko elektronikos gamyklą. Deja, įkurtuvės vyko tyliai, be fanfarų, nes
užsidėję kaukes bandėme išgyventi COVID–19.
Visiems darbuotojams tada parašiau
laišką, kad neišsigąstų, nebus jokios krizės, niekas neatleidinės ir algų
nemažins kaip kiti. Ir mums pavyko per tą laikmetį dvigubai paaugti.
2021 m. bandžiau pristatyti THTH
technologijų parko ir ateities planus premjerei, nes supratau, kad be valdžios
pritarimo sunku įgyvendinti tokio masto projektus.
Su Ekonomikos ir inovacijų
ministerijos atstovais mus priėmė premjerės patarėjai, tačiau išklausę mano
planus statyti lustų gamyklą, išjuokė, kad nefantazuotume ir išprašė pro duris.
Po kurio laiko pamačiau premjerę išeinat iš „Verslo žinių“ konferencijos,
lipant laiptais paklausiau, kodėl Lietuvai neįdomios kelių milijardų eurų
investicijos, nes mane jos patarėjai išprašė lauk. Gavau trumpą, labai
lakonišką atsakymą: „Pažiūrėsim“. Po kiek laiko mane vėl pakvietė pas premjerę.
Tąkart pamačiau premjerę su mįslinga šypsena, tarsi sakytų „Na, parodyk, ką gi
tu čia planuoji“. Po trumpo mano pristatymo, kad trūksta elektros ir žemės
lustų gamykloms, gavau patvirtinimą, kad padės kuo galės.
Ir man atsirado viltis, kad vis tik
gali pavykti įgyvendinti tiek ilgai kurtą THTH technologijų parko projektą.
Pradėjome su Ekonomikos ir inovacijų
ministerija derinti 3 stambius investicinius projektus, svarbius Lietuvai. Iš
karto susidūrėme su dilema, o gal tiksliau absurdu, kad pagal Europos Komisijos
teisės reikalavimus neturime teisės investuoti daugiau kaip 100 mln. Eur.
Kitaip reikia kreiptis į Europos Komisiją ir laukti du metus tikintis gauti
pritarimą. Ar čia viskas gerai su logika?
Aišku, radome sprendimą, kad yra
minimalūs stambaus projekto reikalavimai, kuriuos turime užpildyti, kad
atitiktume sąlygas. Vėliau galime investuoti papildomai, kiek dar atsiras noro.
Tik viena problema – spauda transliuoja tuos minimalius kriterijus ir žmonėms
atrodo, kad tai kažkokia niekinė investicija. Gali būti, kad ir biurokratai iš
to susidaro tokį pat vaizdą.
Su ministerijos pagalba per
Nacionalinę žemės tarnybą pasirašėme sutartis dėl 30 ha nuomos stambių projektų
vystymui, pusėje ploto jau dygsta gamyklos, kitoje pusėje jau du metus nieko
negalime daryti, nes jie nėra pramonės paskirties. Negalime pradėti lustų gamyklos
projektavimo, kol neturime techninių sąlygų, gaištame labai brangų laiką. Pats
kartais pasimetu, kur užstrigo šitas procesas, ar Vilniaus savivaldybėje, ar
Ekonomikos ir inovacijų ministerijos stalčiuose – mes kaip kurjeris kursavome
tarp jų abiejų, kol paklydome. Matyt, galai kažkur vandenyje.
Tik noriu pasakyti tiesą, kad su
ministerija buvo gera dirbti, jautėme ir pagalbą, ir dėmesį, ir pastangas
padėti. Per 33 mano verslo metus Aušrinė Armonaitė buvo pirma ministrė, kuri
kalbėjosi su manimi tiesiogiai, o ne per sekretores. Man buvo neįprastai
keista, kad valdininkai kalbasi su verslininkais – čia tikrai jie nori padėti?
Ar aš nesapnuoju? To niekada nebuvo. Ir šios tiesos negalima neigti, galite ją
rasti mano senuose komentaruose. Jaučiau didžiulę pagalbą, pradžioje iš Jovitos
Neliupšienės, paskui iš Karolio Žemaičio. Ačiū jiems už didžiulį indėlį į šį
projektą.
Tik viskas labai stipriai pasikeitė
po prezidento rinkimų. Matyt, mano auka prezidento rinkimuose kažką taip
įskaudino, ar nuvylė, kad dingo motyvacija. Tik noriu priminti, kad kai duodate
priesaiką tarnauti Lietuvos žmonėms, turite gerbti ir tą, kuris turi kitokią
nuomonę. Savo.
O jei kažkam atrodo, kad smagu būtų
mane ar mano verslą sužlugdyti, tai neišgąsdinsite – aš daug metų gyvenau prie
suskilusios geldos ir tikrai nebijau vėl ten atsidurti. Ausyse skamba žodžiai
iš rinkimų forumo: „Nepirkome iš „Teltonikos“ ir nepirksime“. Ir nepirkite.
Pasaulis didelis – parduosime kitur. Neleisite dirbti Lietuvoje – dirbsime
kitur. Po pirmos „Radarom“ akcijos, kuomet suteikėme 1,5 mln. Eur paramos,
prasidėjo puolimas prieš „Teltoniką“. Suprantame iš kur ir kodėl, nukreiptas
prieš mūsų veiklą ir visus mūsų projektus. Galima tik nukirpti mums elektros
laidus, ir mus taip išjungti.
Kai lankiausi pas Energetikos
ministrą, gavau patvirtinimą kad elektros bus, kad „Litgrid“ duos 63 MW
elektros galios, reikalingos lustų gamykloms. Patikėjome, kad viskas bus kaip
sutarta, ir drąsiai pradėjome 3 naujų gamyklų statybas.
Kai išgirdome, kad ESO jau dalina
elektros galingumus dar nepastatytos transformatorinės kitiems klientams, tuoj
pat užsakėme visą 63 MW galingumą, nes vėl būtume išdurti. Skirstykla būtų
pastatyta, o elektros mums jau būtų nebelikę. Po to užsakėme per juos ir
reikalingos galios transformatorius.
Paprašėme ESO duoti nors pusę
elektros šiuo metu 3 statomoms gamykloms bent 12 MW iš reikalingų 22 MW, iki
kol atsiras nauja transformatorinė už kelerių metų. Atsakymas: mes neturime nė
vieno papildomo kilovato – viskas išnaudota. Sako, turite 7,2 MW – štai ir
gyvenkite su šita elektra kol „Litgrid“ atves naujus kabelius. 4,4 MW buvo
rezervuota THTH R&D centrui, kur turėjo dirbti 2.000 konstruktorių
projektuotojų.
Mes užpildėme 150 mln. Eur paskolos
prašymą šio centro statyboms, turime gavę du statybų leidimus ir jau norėjome
pradėti statybas, ILTE mums patvirtino 150 mln. Eur paskolą iš RRF lėšų ir
atvyko į mūsų ofisą, kur turėjome tik sudėti parašus. Jiems buvo šokas, kai
atsisakėme imti šią paskolą, nes neturime elektros. Šią 4,4 MW elektrą
atidavėme statomoms gamykloms, tam kad turėtume bent tuos 7,2 MW, nes iš ESO
gavome vos 2,8 MW naujų gamyklų statyboms.
Beje, čia irgi kilo skandalas, kai
pasiūlėme perkelti dalį galingumo nuo vienos gamyklos prie kitos už kelių šimtų
metrų, kad kiekviena turėtų bent statyboms reikalingą elektrą. Sako: „Mokėkite
50.000 Eur baudą, kad atsisakote ir mažinate galingumą“. Pasirodo pagal jų
teisės aktus mes jau mažiname galią, o ne perkeliame ten, kur mums jos neduoda.
Ar ne absurdas?
Svarbu pasakyti, kad ESO tieks mums
elektrą iš „Litgrid“ tinklo. Ir kai pradėjome bendrauti su „Litgrid“ atstovais
dėl projekto – gavom guzą. Sako „Turime kitų svarbesnių Lietuvai projektų“.
Tuomet ir supratome, kad bus blogai. Klausėme, ar ESO gali įvesti dujas, kad
elektra būtų vietoje gaminama iš dujų. ESO sako turi pakankami dujų. Ieškojome,
kas galėtų mums tam pastatyti generatorius, vedėme derybas, nagrinėjome
aplinkosaugos niuansus ir darėme kaštų bei naudos analizę.
Vėliau pasijungė pats „Litgrid“
vadovas Rokas Masiulis ir pasiūlė mums alternatyvą, patiems statyti tinklą ir
skirstyklą už savo pinigus fast track principu. Užsidegė geltonas
šviesoforas vietoj raudono. Pasamdėme projektuotojus, jie derino projektą su
„Litgrid“, rugpjūtį turėjome jau gauti statybos leidimą, bet užtruko kol taisė
projektą – buvo apie 600 pastabų.
Staiga trenkė perkūnas iš atrodė jau
giedro dangaus – „VIA Lietuva“ uždraudė mums tiesti suprojektuotus tinklus
kelių apsaugos zonoje ir pasiūlė iš naujo projektuoti kabelius per privačių
žmonių sklypus. Ar įmanoma suderinti 7 km trasą nuo Rudaminos iki Liepkalnio su
šimtais savininkų? Kiek tai užtruktų? Gal greičiau bus palaidoti projektą ir
ieškoti vietos ar šalies kur nebus taip tyčiojamasi iš verslo ir iš tokių
investicijų.
Juolab, kad kuomet statybininkai
neturėjo užsakymų, kai visi išsigando karo grėsmės, aš neišsigandau, drąsiai
pradėjau naujų gamyklų statybas. Man nebūtų taip skaudu, jei ne duok Dieve,
atskristų Kinijos raketos ir sunaikintų naujas gamyklas, bet labiausiai skauda
kai brolis lietuvis kala vinį į tavo projekto grabo lentą. Viso gyvenimo
projekto, kuriame aš pats su savo buldozeriu ir ekskavatoriumi kiekvieną dieną
kasiau, lyginau, gražinau, kad būtų tobula, patogu, apgalvota, išjausta ir su
meile. Taip, kaip architektai niekada nepadarys, nes sėdi biuruose ir nemato
tikro vaizdo kaip viskas gali ir turi būti padaryta. Tai projektas, kuris turi
padėti Lietuvos žmonėms užsidirbti, gauti didžiausius atlyginimus, kad būtų kam
mokėti tuos didelius mokesčius, kad būtų už ką ir dėl ko ginti savo tėvynę nuo
priešų.
Suprantu, kad viską darau ne taip,
ne laiku, ne pagal kažkieno nuostatas ar tvarkas. Labai atsiprašau premjerės,
kad sugadinau jos nuotaiką tokio gražaus jubiliejaus proga, nors ji čia visai
ne prie ko. Ji man penktadienį skambino bei pakvietė atvykti į ministeriją 10
val. Pažadėjo sukviesti atsakingų institucijų vadovus ir surasti sprendimą,
kaip tuos elektros kabelius galima atvesti. Viltis miršta paskutinė.
Interneto komentaruose mane
valdininkai kaltina, kodėl aš tylėjau ir nesakiau, kodėl tik dabar, kodėl per
socialinius tinklus. Aš tą sakiau nuolat. Pavyzdžiui, vasarą „Žinių radijo“
interviu aš tą kartojau tiesiogiai kiekvienam, su kuriuo bendravau, ir kuris
atsakingas už tai, kad tinkamai atliktų savo pareigą ir savo darbą, tik manęs
niekas nenorėjo girdėti.
Niekada nerėmiau jokių politinių
partijų, joms nepriklausiau, ir, kai prasidėjo rinkimų maratonas, man teko
išjungti telefoną, kad nereikėtų kiekvieną kartą sakyti, kad niekam neduosiu
jokių pinigų. Todėl man daugiau niekas nebeprisiskambina senuoju telefono
numeriu. Jis nebeveikia.
Žmonės nevertina to, ką duodi
veltui. Bet kai pasakai, kad atimsi ar išeisi, kažkodėl pasidaro to gaila. Gal
šis mano nevilties šauksmas pažadins tuos, nuo kurių ir priklauso, kad šitos
biurokratijos džiunglės būtų apgenėtos. Ne tik dėl manęs – dėl kiekvieno
verslininko, kuris nusivylęs nuleidžia rankas, ar dar blogiau – eina ieškoti
konjako dėžutės.
Ir ne finansinės problemos stabdo
mūsų projektus, o biurokratija. Šiuo metu stovim, nes negalim nieko toliau
projektuoti ir statyti, laukiam techninių sąlygų. Žada, kad gal bus pavasarį.
Gal. Tęsiam tik tuos darbus kurie jau buvo pradėti. Todėl kreipėmės į bankus,
kad mums 20 mln. Eur sumažintų nepanaudotus kreditus, nes mes jų vis tiek
neturime kur išnaudoti. Kam laikyti sąskaitoje nenaudojamus pinigus.
Gal nauja valdžia perskaitys mano
tekstą ir gal pagalvos, ką gali padaryti geriau.
Tik neramu dėl neapykantos ir melo
srauto, kokio senai neregėjau. Dėl ko visa tai? Ar tikslas dėl valdžios
perkąsti gerklę konkurentui? Apjuodinti vienas kitą daug išminties nereikia –
atsibuskime, tauta esame, geriau žmoniškai pasakykite, ką visi kartu ir
pozicija, ir opozicija padarysite, ir kaip, kad gyventume geriau, kad
kiekvienas taptų turtingas, o ne kad visi taps lygūs, bet vargšai. Tauta
renkasi pagal kalbas, bet palydi pagal darbus, tai kada Lietuva iš tikrųjų taps
gerovės valstybe? Sulauksime?!
Komentaro autorius Arvydas Paukštys,
„Teltonikos“ įmonių grupės savininkas, prezidentas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą