„Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas paveldi, krauju persunktą, karą Ukrainoje. Jis pažadėjo greitai užbaigti skerdynes.
D. Trumpas nepaaiškino jo plano – jei iš tiesų turi, – bet išrinktasis viceprezidentas JD Vance'as paragino Ukrainą perleisti rusų apgyvendintą žemę Rusijai ir atsisakyti prašymų prisijungti prie NATO mainais į taiką. D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, Floridos atstovas Michaelas Waltzas kritikavo JAV pagalbos srautą Ukrainai ir paragino skubiai pradėti derybas, abejodamas, ar Jungtinės Valstijos turėtų remti visišką Ukrainos išlaisvinimą.
Jei D. Trumpas vadovausis jų patarimais ir pastūmės Ukrainą į derybas, dėl kurių bus prarasta teritorija, jo politiniai varžovai ir jo paties partijos vanagai apkaltins jį Ukrainos apleidimu ir Vladimiro Putino apdovanojimu.
Jie būtų teisūs; jokiu būdu negalima to sucukruoti. Ukrainiečiai būtų pakabinti išdžiūti.
D. Trumpas vis tiek turėtų tai padaryti.
Dešimtys žmonių, o dažnai ir šimtai, kasdien miršta šiame aštriame kare. D. Trumpas turėtų pasinaudoti galimybe išgelbėti gyvybes. Niekas neateina gelbėti Ukrainos. Galiausiai reikės susitarimo.
Rusijos pozicijos pamažu stiprėjo, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad V. Putinas dabar praras persvarą. Tai gali atrodyti, kaip pralaimėjimas, bet tai taip pat yra realizmas. Tai taip pat nėra tik JAV respublikonų suvokimas – jau seniai pasigirdo pranešimai apie Bideno administracijos pareigūnus, kurie tyliai bando paskatinti Ukrainą deryboms.
Ambicingas 2023 metų Ukrainos kontrpuolimas, turėjęs nutraukti tiekimo maršrutus tarp Rusijos ir Krymo (istoriškai vertinamo, strategiškai patogioje vietoje esančio, pusiasalio, kurį Rusija atsiėmė 2014 m.), žlugo. Praėjusį rugpjūtį Ukraina sugebėjo užgrobti kelis šimtus kvadratinių mylių Rusijos teritorijos Kurske, tačiau Rusija pamažu atima tą žemę. Apie 50 000 karių (įskaitant 10 000 šiaurės korėjiečių) dabar yra sutelkti, ruošiantis puolimui Kursko srityje. Tuo pat metu Rusija žengia į priekį rytuose ir pietuose.
Tuo tarpu Ukraina veržiasi ieškoti karių. Pranešama, kad po dvejus metus ir devynis mėnesius trukusios, kovos su Rusija, Ukrainos policija ir šauktinių pareigūnai traluoja metro stotis ir barus, ieškodami naujokų. Priklausomybė nuo Vakarų ginklų reiškia, kad siuntos gali (ir tikrai įsipainioja) įsipainioti į politiką ir vėluoti.
Ukrainos ir Rusijos pritraukimas prie stalo būtų tik sunkių derybų pradžia. Sprendimai, kiek užkariautos Ukrainos žemės lieka Rusijos kontroliuojamos, yra sudėtingi, tačiau tai net nebus pati sunkiausia dalis – juk bet kurios šalies vadovas gali juos laikyti laikinais praradimais ar laimėjimais, kuriuos vėliau diplomatijos ar net jėgos pagalba atšauks. Prezidentas Volodymyras Zelenskis jau seniai tvirtino, kad Ukraina kovos tol, kol nuo Rusijos bus išlaisvinta žemė, tačiau pastaruoju metu jis skambėjo realistiškiau arba bent jau apsiramino. Šiomis dienomis jis labai siekia tarptautinio saugumo garantijų būsimų Rusijos atakų atveju.
Tikrai neišsprendžiama problema yra pono Zelenskio reikalavimas, kad Vakarai apsaugotų Ukrainą nuo būsimų Rusijos atakų, suteikdami tai, ką diplomatai eufemistiškai vadina „saugumo garantijomis“. Praktiškai Ukraina nori, kad jos karinės pajėgos būtų atkurtos ir sustiprintos (tą dalį bus nesunku gauti), o taip pat, svarbiausia ir prieštaringai, nedelsiant pakviesti įstoti į NATO.
Vien dėl to derybos gali žlugti. Putinas kaip taikos sąlygą pareikalavo, kad Ukraina įsipareigotų likti neprisijungusi (kitaip tariant, be NATO ar saugumo sutarčių) ir nebranduolinė (Ukraina yra pajėgi sukurti branduolinį ginklą, ir tai gali būti tikėtina, net ir kraštutinė priemonė), atsarginis planas, jei Vakarai negali suteikti apsaugos). P. Vance'as taip pat pasiūlė Ukrainai įsipareigoti laikytis neutralumo ir atsisakyti jos NATO ambicijų. Net prezidentas Bidenas, kuris neva yra didžiausias Ukrainos gynėjas, pareiškė, kad nepalaikytų „Ukrainos NATOizacijos“.
Žinoma, Jungtinės Valstijos įtariai žiūri į Ukrainos prisijungimą prie NATO: jei būtume pasirengę kariauti su Rusija, kad išgelbėtume Ukrainą, tai darytume dabar. Jei JAV tikrai norėtų, kad Ukraina laimėtų bet kokia kaina, jos atsiųstų karius ir panaikintų ginklų apribojimus. Tačiau niekas protingas, įskaitant šį rašytoją, nenori rizikuoti sukels tiesioginį karą tarp branduolinį ginklą turinčių priešų: Rusijos ir JAV.
JAV pareigūnai šį karą paprastai apibūdina kilniais žodžiais, išaukštindami savo nepajudinamą paramą Ukrainai – 175 milijardų dolerių vertės – kovoje su Rusija. Tačiau kartais jie būna blyškesni, pavyzdžiui, kai gynybos sekretorius Lloydas Austinas žurnalistams Lenkijoje praėjus porai mėnesių po įvykių pradžios pasakė, kad Jungtinės Valstijos nori matyti Rusiją „susilpnėjusią“. Komentaras rodo, kad JAV ginklu pavers ukrainiečių patriotizmą ir praras ukrainiečių gyvybes, nes užsitęsęs karas – netgi karas, kuris, tikriausiai, negali būti laimėtas – atitiko JAV interesą susilpninti pono Putino galią.
Manau, kad teisinga vadinti Ukrainą įgaliotuoju karu, nes manau, kad galima pagrįstai daryti išvadą, kad Bideno administracija palaikė karą, ne tik gerbdama Ukrainos pasiryžimą kovoti su Rusija, bet ir dėl to, kad karas buvo galimybė nualinti mūsų priešą, tiesiogiai jį įtraukiant.
Tuo tarpu Jungtinės Valstijos pasirinko nepatogų vidurį – pakankamai palaikė karą, kad jis tęstųsi, bet niekada pakankamai, kad laimėtų. Karas Ukrainoje Amerikai nepasiūlo pono Putino problemos sprendimo.
Nė viena pusė nepaskelbė patikimo aukų skaičiaus, tačiau manoma, kad nuo 2022 m. įvykių žuvo apie milijoną karių ir civilių.
Šiuo metu Ukrainoje miršta daugiau, nei gimstamumas, o tai paverčia smurtą demografiniu stabdžiu.
Dabar ateina dar viena šalta žiema, o Ukrainos elektros infrastruktūra yra taip sugriauta, kad tamsiais ir atšiauriais mėnesiais žmonės kasdien ištvers iki 20 valandų elektros energijos tiekimo trūkį.
Šiame niūriame kraštovaizdyje yra patys ekstremaliausi ir tragiškiausi valdžios žaidimų, kuriuos Ukrainos žemėje negailestingai sužaisdavo didesnės jėgos, rezultatai. Tiek Rusija, tiek JAV dešimtmečius išnaudojo Ukrainos vidinį susiskaldymą, kad pakenktų viena kitai ir siektų regioninės įtakos.
Vienas po kito einančių JAV administracijų diplomatai ir šnipai įbrido į posovietinės Ukrainos valdžios tarpininkavimo pelkes, kur korupcija buvo tanki, o aštrūs susiskaldymai skyrė Maskvos remiamus politikus nuo tų, kurie matė Ukrainos ateitį su Europa.
2007–2010 m. rašiau apie Ukrainą, kaip „The Los Angeles Times“ Maskvos biuro vadovas ir daugelį metų stebėjau tą patį ciklą. Jungtinės Valstijos nuolat žada daugiau, nei nori ar gali duoti Ukrainoje, priešindamos Rusiją ir palikdamos Ukrainą pono Putino rūstybės pažeidžiamą.
Tai sena tendencija: žlugus Sovietų Sąjungai, Ukraina atsidūrė trečio pagal dydį branduolinio arsenalo valdyme. Prezidentas Billas Clintonas įtikino prezidentą Leonidą Kravčiuką išardyti branduolinius ginklus ir parduoti uraną Rusijai. Mainais už tai, kad p. Kravčiukas laikysis reikalavimų, Clintonas pasiūlė saugumo garantijas, kurios akivaizdžiai liko neįgyvendintos.
George'o W. Busho administracija labai palaikė Ukrainos oranžinę revoliuciją 2004 m., kai protestuotojai pasmerkė Maskvos remiamą kandidatą į prezidentus Viktorą Janukovyčių ir reikalavo glaudesnio aljanso su Europa ir Vakarais.
Džiaugsminga JAV vyriausybė, giedodama apie reformas ir demokratiją, apipylė provakarietiškas grupes finansavimu ir mokymais.
P. Putinas įsiuto; Oranžinė revoliucija vis dar pasirodo jo kalbose kaip didžiausias JAV piktnaudžiavimo ir išdavystės demonstravimas.
Suprasdamas V. Putino įniršį ir Ukrainos pažeidžiamumą, G. Bushas pažadėjo siekti Ukrainos narystės NATO. Tai niekada neįvyko. Narystė NATO liko nepasiekiama Ukrainai – viliojantis išsigelbėjimas kabojo, bet nepasiekė.
Kad ir ką galvotumėte apie NATO (kita tema kitai dienai), nėra jokios abejonės, kad Vakarai, kalbėdami iš abiejų lūpų pusių, paliko Ukrainą nepakeliamoje geopolitinėje aklavietėje. Šalis negavo NATO apsaugos – tik pasekmių, kai V. Putinas piktinosi Ukrainos galimybe prisijungti prie NATO. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams, Ukraina lieka ten, kur ilgai užsitęsė: visada ant slenksčio, kad bus įtraukta į aljansą, bet niekada iki galo.
Būtent ši nerami dinamika – Ukraina, artima Vakarams, siekianti įtraukti į Vakarus, bet iš tikrųjų nėra jų dalis – nulėmė JAV šio pragaištingo karo valdymą.
Norime, kad Ukraina veiktų, kaip protektoratas, bet, galiausiai, nenorime jos ginti. Protinga, negraži strategija – taktiškai gintina, bet moraliai smerktina.
Amerika nesiruošia išgelbėti Ukrainos. Galbūt, mums reikia, kad ponas Trumpas – atviras ir teisingas – pagaliau tai pasakytų garsiai ir atitinkamai pasielgtų.“ [1]
1. Trump Can Speed Up the Inevitable in Ukraine: Guest Essay. Stack, Megan K. New York Times (Online) New York Times Company. Nov 17, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą