„Tarp vaikiškesnių Donaldo Trumpo pergalės rinkimuose vaisių buvo stebėti įspūdingus politinių lyderių gimnastikos pratimus Europoje, kur pastaruoju metu praleidau laiką, kai jie bando suderinti savo anksčiau išreikštą pasibjaurėjimą juo su jo atnaujinta politine realybe - galingiausio žmogaus planetoje statusu.
Aukso medalis už apsivertimą atgal visiškai ir 180 laipsnių atiteko Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Davidui Lammy, kuris pasveikino D. Trumpą ir sakė, kad nekantrauja rasti „bendros kalbos“ su naujai perrinktu prezidentu. „Kaulais jaučiau, kad gali būti D. Trumpo prezidentavimas“, – kitą dieną po rinkimų jis linksmai sakė BBC.
Tikriausiai, tai buvo tie patys kaulai, kurie per pirmąją D. Trumpo kadenciją, valdžios trokštančiam, jaunam leiboristui pasakė, kad tuometinis ir būsimas prezidentas buvo „moterų nekenčiantis, neonaciams simpatizuojantis, sociopatas“ bei „apgaudinėjants, nesąžiningas, ksenofobiškas ir narcizas." “
Ak gerai. Laikai keičiasi. Bet kokiu atveju, matyt, viskas atleidžiama. Kai ponas Lammy rugsėjį vakarieniavo Trumpo bokšte, jiedu puikiai sugyveno, o JK užsienio reikalų sekretorius vėliau linksmai pasakojo, kaip D. Trumpas netgi pasiūlė jam „antrą vištienos porciją“ – galime manyti, kad tai buvo varna, kuri tarnavo, kaip starteris.
Europietiškas pasibjaurėjimas D. Trumpu yra iš dalies estetinis, kaip rodo dabar jau nebeaktualūs D. Lammy pasisakymai. Tačiau tai taip pat yra esminis. Ir, nepaisant visų jų pastangų nuslopinti tai, ką jie iš tikrųjų galvoja, jie žino, kad šį kartą ši medžiaga yra dar rimtesnė, nei 2017 m.
Tiesą sakant, per ateinančius ketverius metus beveik neabejotinai bus rimtų ir ilgalaikių transatlantinio draugiškumo pažeidimų, kurie nepataisomai pakenks aljansui, kuris, nepaisant visų jo trapių tendencijų, šimtmetį buvo civilizacijos pažangos pasaulyje kertinis akmuo.
Mažiausiai trijuose pagrindiniuose frontuose antroji D. Trumpo administracija įtemps santykius su Europa iki lūžio taško.
Pirmasis – konfliktas Ukrainoje. Europos lyderiai dabar supranta, kad JAV pagalba Kijevui nustos kitais metais ir kad bus pasiektas tam tikras taikos susitarimas; jie įsitikinę, kad tai paliks Rusiją sustiprėjusią ir padrąsintą.
Antroji – prekyba, kai jau trapiai Europos ekonomikai gali smogti tarifai eksportui į JAV ir kur platesni pasauliniai ekonominiai nesutarimai kelia grėsmę girgždančiam žemyno stabilumui.
Trečioji – pasaulinės įtampos kibiras, kuris, tikėtina, tik dar labiau pablogės: į klimato kaitą, kai D. Trumpo iškastinio kuro skatinama augimo strategija yra Europos klimato religijotyrininkų apostazė; į Artimuosius Rytus, kur ištikimai proizraeliškas Vašingtonas sukurs vidaus ir tarptautinę įtampą palestiniečiams simpatizuojantiems europiečiams; į Kiniją, kur suaktyvėjusios JAV pastangos atsieti Vakarus nuo Pekino ekonomikos atims iš europiečių svarbias eksporto rinkas.
Be jokios abejonės, D. Trumpo stilius dar labiau pagilins plyšius, tačiau nepabėgsi, kad europiečiai dėl savo bėdų iš esmės kalti patys.
Kalbant apie Ukrainą, Europos Sąjunga ir Didžioji Britanija sutiko su vis beatodairiškesne Bideno administracijos politika, kurią kai kurios išmintingos Europos galvos vadino „savęs atgrasymais“ – pakankamai apginkluoti Ukrainą, kad konfliktas tęstųsi, bet nepakankamai, kad turėtų galimybęs jį laimėti. Europos sostinėse bręsta suvokimas, koks ydingas buvo šis požiūris. Keletas viešojo ir privataus sektoriaus veikėjų praėjusią savaitę man pasakė, kad dabar jie nežino, ar labiau sunerimti dėl stipresnio Vladimiro Putino perspektyvos, per ketverius metus valdant ponui Trumpui, ar dėl galimo visiško karo prezidento Bideno valdžioje. likus dviem mėnesiams, kai jo administracija pablogėja.
Kalbant apie platesnį savo saugumo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje klausimą, europiečiai pagaliau pripažįsta, kad Amerikos karinių išlaidų nemokamo jojimo dienos baigėsi.
Kalbant apie prekybą, Europa daugelyje sektorių taikė protekcionizmą. Ji taip pat labai apribojo savo ekonominius rezultatus reguliavimo priemonėmis, kurios slopino naujoves ir dinamiškumą, pasmerkdamos ES vis labiau atsilikti nuo JAV prekybos karų, kurie retai kam nors duoda gerų ekonominių rezultatų. Tačiau Europa yra daug blogesnėje situacijoje, kad galėtų susidoroti su pasekmėmis nei kitose pasaulio dalyse.
Pasaulinių problemų sąvade Europa susikūrė savo netvarką. Jos manija mažinti savo anglies pėdsaką augimo kaina nepadėjo „išgelbėti planetą“ nuo atšilimo ir smarkiai pakenkti Europos ekonomikai. Artimuosiuose Rytuose palestiniečių reikalas privertė Europą į vis didesnį priešiškumą Izraeliui – vienintelei demokratinei valstybei regione. Liudykite praėjusią savaitę Tarptautiniame baudžiamajame teisme paskelbtą juokingą Benjamino Netanyahu kaltinimą ir rimtus Europos įsipareigojimus lyderių suimti jį, jei jis įkels koją į jų žemę. Kalbant apie Kiniją, beatodairiškas Europos siekis užmegzti ekonominius santykius sukūrė priklausomybę, kurią bus sunku palaužti ir kuri turės vis daugiau neigiamų pasekmių pačios Europos saugumui.
Atsižvelgiant į Indo-Ramiojo vandenyno iškilimą, buvo neišvengiama, kad transatlantinių santykių reikšmė sumažės. Taip pat gaila, nes tie santykiai pasauliui buvo tokie naudingi šimtmetį ar ilgiau. JAV gali išgyventi nutrūkus šiems ryšiams. Neaišku, ar Europa gali“ [1]
1. Free Expression: The U.S. and Europe May Be Headed for a Divorce. Baker, Gerard. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Nov 2024: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą