Kinija po Mao

  „Didžioji transformacija

 Odd Arne Westad ir Chen Jian

 Jeilis, 424 puslapiai, 38 doleriai

 

 Mao Zedongas mirė anksti rytą 1976 m. rugsėjo 9 d. Jis vadovavo Kinijos komunistų partijai (KKP) daugiau, nei keturis dešimtmečius ir ėjo valstybės vadovo pareigas nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. spalio 1 d. ; jis buvo vienintelis lyderis, kurį kada nors pažinojo nemaža dalis Kinijos gyventojų. Skelbiamas, kaip „didysis žmonių gelbėtojas“ ir „raudoniausia raudona saulė mūsų širdyje“, Mao užėmė dievišką statusą, kuris daugelį metų buvo puoselėjamas per propagandą ir politines kampanijas. Jo mirtis, sulaukus 82 ​​metų, nebuvo staigmena vidiniam Mao ratui, kuris matė jo ilgą fizinį ir protinį nuosmukį, tačiau paliko tuštumą Kinijos vyriausybės centre. Pakeisti legendinį šalies įkūrėją būtų nelengva užduotis.

 

 Kaip Odd Arne Westad ir Chen Jian išsamiai aprašo knygoje „Didžioji transformacija: Kinijos kelias nuo revoliucijos iki reformų“, Mao mirtis sukėlė dar didesnių sunkumų, nes tai įvyko po dešimtmetį trukusių politinių sukrėtimų, partijos narių tarpusavio kovų ir socialinių konfliktų, žinomų, kaip kultūrinė revoliucija. Kultūrinė revoliucija, kurią Mao pradėjo 1966 m., siekdamas išvalyti KKP nuo tų, kuriuos jis laikė revizionistais, taip pat paskatino Mao troškimą „visiškai pakeisti visus Kinijos jaunimo mąstymo būdus“. Mokiniai susibūrė į Raudonosios gvardijos grupes ir atsigręžė prieš jų mokytojus, naikino meno ir kultūros kūrinius ir terorizavo visus, kurių interesai, jų manymu, buvo seni ar feodaliniai. Nors 1968 m. Mao baigė žiauriausią kultūrinės revoliucijos laikotarpį, chaosas tvyrojo ir visuomenė išliko netvarkinga iki aštuntojo dešimtmečio.

 

 Ponai Westad ir Chen daugiausia dėmesio skiria tam, ką jie vadina „ilgaisiais metais aštuntajame dešimtmetyje“ Kinijoje, kurie tęsiasi maždaug nuo 1968 iki 1984 m. Pirmoje jų knygos dalyje aprašomas galutinis Mao nuosmukis, kai jaunesni kadrai pradėjo siekti pareigų, nors ir turėjo tai padaryti atsargiai. „Sieki per daug galios, – rašo autoriai, – ir Mao atsigręžtų prieš tave net iš ligos lovos, tai kartais baigtųsi mirtinomis pasekmėmis. Antroje pasakojimo pusėje detalizuojama galios politika po Mao mirties, Kinijai susidūrus bene didžiausiu XX amžiaus posūkio tašku. 

 

Ar šalis ir toliau laikysis Mao nustatyto modelio – nuolatinės revoliucijos ir politikos? O gal naujos kartos KKP lyderiai sieks pusiausvyros, kuri pabrėžtų politikos svarbą, bet taip pat siektų ekonomikos augimo ir geresnio Kinijos žmonių gyvenimo lygio?

 

 Pasirinkę pradėti nuo paskutinių Mao metų, ponai Westadas ir Chenas pateikia tvirtą jų pasakojimą apie tai, kaip ir kodėl įvykiai klostėsi po lyderio mirties. Autoriai aiškina, kad senstant Mao mėgavosi žaisti su jį supančių lojalumu, „supriešindamas vieną grupę prieš kitą, atkreipdamas dėmesį į savo nepasitenkinimą kažkuo, kad kitą dieną į dangų išgirtų tą patį asmenį.“ Jis iškėlė savo žmoną Jiang Qing į pagrindinį vaidmenį kultūrinėje revoliucijoje, tačiau kartais taip pat atsisakydavo su ja susitikti. Linas Biao, krašto apsaugos ministras ir pasirinktas Mao įpėdinis septintojo dešimtmečio pabaigoje, rodė požymius, kas galėjo būti bipolinis sutrikimas, o 1971 m. jis buvo paskendęs depresijoje ir konfliktuose su aplinkiniais, įskaitant Mao. Tų metų rugsėjį Linas akivaizdžiai bandė perbėgti į Sovietų Sąjungą. Jo lėktuvas sudužo Mongolijoje, sukeldamas „šoką Kinijos politinei sistemai, net ir po kultūrinės revoliucijos valymo ir žudynių“.

 

 Lino išdavystė pirmininkui, kuris jį viešai palaikė, paskatino kelti klausimus apie Mao gebėjimą nustatyti tinkamą įpėdinį, kuris po jo mirties galėtų vadovauti KKP ir šaliai. Prasidėjo politinis sūpynės ir tęsėsi penkerius metus nuo Lino mirties iki Mao mirties. Kairieji kadrai, įskaitant Jiangą, kovojo dėl įtakos prieš senstantį premjerą Zhou Enlai ir kitus nuosaikiuosius. Deng Xiaoping, ištikimas Mao, kuris anksčiau per kultūrinę revoliuciją buvo išvalytas, bet neišmestas iš partijos, mėgavosi trumpu pakilimu į vidinį ratą, kol paskutiniais Mao gyvenimo mėnesiais vėl atsidūrė išorėje. Rūmų politika nuolat keitėsi, o viso to centre buvo vis silpnesnis Mao.

 

 Į šį aukšto lygio muzikinių kėdžių žaidimą pateko Hua Guofengas, kurį autoriai apibūdina, kaip „nebylų, bet draugišką“ ir kuris, regis, sujungė dvi stovyklas, išreikšdamas paramą maoistinei ideologijai ir taip pat išdėstydamas Kinijos ekonomikos augimo planus. Mao mirus, Hua ėmėsi pirmininko pareigų ir greitai nusiteikė prieš labiausiai kairiuosius vadovybės narius, įskaitant Jiangą ir jos Keturių kolegų gaują. Kaip ir daugelis kitų visoje šalyje, Hua norėjo, kad praėjusio dešimtmečio chaosas ir sumaištis pasibaigtų. Atėjo laikas grąžinti Kiniją į vėžes.

 

 Tačiau Hua to nepadarė. Jis nebuvo pakankamai atsiribojęs nuo Mao ir kultūrinės revoliucijos nelaimių. Tuo tarpu Dengas sulaukė pakankamai paramos, kad galėtų mėgautis dar vienu politiniu prisikėlimu. Po truputį jis manevravo atgal į galios poziciją ir 1978 m. pabaigoje paliko Hua nuošalyje, užbaigdamas ilgą Mao eros uodegą.

 

 Po dešimtmečius trukusios valstybės kontrolės ir santykinės izoliacijos, Mao vadovaujant Kinijai, dabar atėjo į „reformų ir atsivėrimo“ erą – pagrindinę Dengo laikų viršūnių santrauką. Kai Mao 1972 m. priėmė JAV prezidentą Richardą Nixoną, Dengas primygtinai reikalavo užmegzti oficialius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir 1979 m. išvyko į gerai įvertintą vizitą į tą šalį. Kinijos pareigūnai dalyvavo tikrinimo kelionėse visame pasaulyje, siekdami nustatyti ir grąžinti idėjas, kurios galėtų palengvinti Kinijos ekonomikos modernizavimą. Namuose ekonominiai eksperimentai kilo iš apačios: ambicingi ūkininkai pasinaudojo galimybe parduoti perteklinį derlių, o pradedantys verslininkai steigė įmones, kurios nepaprastai sparčiai kūrė privatų sektorių.

 

 Per penkerius metus Kinijos „didžiosios transformacijos“ tempai ir mastai pasiekė tokį lygį, kuris turėjo apstulbinti visus, galvojančius apie tai, kaip šalis atrodė Mao valdymo pabaigoje. Ponai Westadas ir Chenas šiuos pokyčius vertina kaip „vadovavimo kompromisų, saugumo poreikių ir spaudimo iš apačios, siekiant greitesnio ekonomikos augimo derinį“, taip pat Dengo įgūdį nukreipti KKP atgal į teisėtą poziciją po chaoso ir vėlyvųjų Mao metų nepriteklių. „Iki 1984 m. pabaigos Kinija pasiekė fazę, kurioje ji išliks kitai kartai. Ji paliko revoliucinio dislokacijos ir atviro teroro laikotarpį ir perėjo į autoritarizmo etapą kartu su dideliu ekonomikos augimu, skatinamu rinkos mechanizmų“.

 

 Tačiau vėlesniuose „Didžiosios transformacijos“ skyriuose šmėžuoja šešėlis to, kas ateis 1989 m., kai Pekine ir kituose miestuose vyko masiniai protestai, kurie išprovokavo Dengo įsakytą smurtinį susidorojimą. Ponai Westadas ir Chenas protestus mini tik trumpai, nuodugniai nagrinėdami tuos mėnesius už jų darbo ribų. Tačiau mąstymas į priekį šios knygos įvykius pateikia kitokioje šviesoje. Per ilgą aštuntą dešimtmetį Kinija pasikeitė nepaprastais būdais, tačiau vėlyvųjų Mao metų suirutė paliko stiprybės ir stabilumo troškimą, kurio Dengas ir kiti partijos lyderiai tada siekė už siaubingą kainą. Kas gali būti didžiausia transformacija – tikras atsiskaitymas su praeitimi ir kruopštus KKP ideologijos pervertinimas – dar turi įvykti.

 ---

 Cunningham yra rašytoja ir šiuolaikinės Kinijos istorikė iš Ann Arbor, Mich.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: China After Mao. Cunningham, Maura Elizabeth.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 16 Nov 2024: C.7