Štai jums kariškas vaizdelis: krašto gynyba už dyką

 

Štai jums kariškas vaizdelis:  krašto gynyba už dyką

 

“Į gerą Vilniaus restoraną suvirsta marga kaip genys kompanija. Jaunų ir pagyvenusių, sengalvėlių ir vaikų, vienišų ir poromis, valdininkų, aitišnikų ir intelektualų. Vienas net iš Seimo daugumos kaip pumpotaukšlis Lycoperdonas į kosmosą fluidus leidžia. Gal 50, o gal daugiau. Kaip ir priklauso per prakutusių lietuvių giminės šventę. Užsako 3 kg juodųjų ikrų „Amur Royal“, dėžę kitą šampano „Veuve Clicquot“, po omarą etc.

 

Tostai šmostai, iš proto varančios apvalainų tetų ir dėdžių kalbos. Vieniems konjako, kitiems pagal seną papratimą viskio ar brendžiuko. Padavėjai mintyse skaičiuoja vilnonę arbatą, bet ir abejonės kirminas graužia. Skambina šefui: taip ir anaip, visko, žinot, gali būti, geriau pats atvarytum.

 

Tarp paskutinių dviejų tos dienos Arkikatedros varpinės laikrodžio dūžių padavėjai su šefu prie kasos aparato buria perskaičiuoja kosminę sąskaitą.

 

– Kaip mokėsite – kortele ar grynais? – klausia padavėjas pagarbiai tiesdamas čekį pumpotaukšliui iš valdančiosios daugumos.

 

Tas, it pultų spiečius konservatorių paleistų landsberginių širšių, tik sumostaguoja galūnėmis. Kas pagal Letos upėje prašapusio XX a. reklamą apie dramblį krautuvėlėje turėtų reikšti kažką tarp „jis niekada nemoka“ ir „ne mano kiaulės, ne mano ir pupos“.

 

O tada ir prasidėjo.

 

– Klausyk, bičas, tu trenktas ar apsimeti? – susniaukroja arčiausiai padavėjo sėdintis įraudęs ponas su autoritetu, bet intelekto nesubjaurotu veidu – vienas iš tų, kurie sumąstė, kad pinigus iš II pakopos pensijų draudimo jam turi atiduoti čia ir dabar, kitaip bus pažeistos jo teisės.

 

Tai sakydamas stenėdamas stojasi populiariau paaiškinti prezidento, partijos ir Vyriausybės politikos portalų neskaitančiam padavėjui. Padavėjas automatiškai žingsnį atatupstas.

 

– Ponas padavėjas turėtum žinoti, kad prezidentas Nausėda anądien išaiškino, jog lietuviams tai nekainuos nė vieno papildomo cento – pinigus galite paimti iš valstybės valiutų rezervų, kuriame mėtosi 7 mlrd. nenaudojamų eurų, – taikiai pradeda senelis su tvarkinga žila barzdele.

 

Padavėjui besižiojant kažką sakyti, kitoje užstalės pusėje sutrimituoja choru: „Tu ką, parše, negerbi mūsų prezidento, už kurį balsavo milijonas?“

 

Vaizdas restorano salėje panašėja į elitinio Vilniaus licėjaus pamoką, kurioje visi mokiniai net be dirbtinio intelekto pagalbos žino visus atsakymus į visus mokytojo klausimus.

 

– Reikia ieškoti masyvių ir nestandartinių finansinių priemonių, neieškant lėšų žmonių kišenėje, susitikime su Lietuvos banko valdytoju teisingai išdėstė prezidentas Nausėda, – didaktikos narkotizuotu tonu padavėjui dėsto ponia su pilku kostiumėliu, matyt, mokytoja.

 

– Intensyviau įdarbinkite gyventojų bankuose laikomas indėlius! – prideda dar vieną Nausėdos perlą šalia pūpsantis ponas vyras.

 

– Nėr ko reketuoti nuskurdintų Lietuvos žmonių, kurie ir taip vos suduria galą su galu. Dalį trūkstamų lėšų sąskaitai apmokėti galite ištraukti iš šešėlio, kaip irgi siūlo prezidentas! – lenkia pirštus „esakalade“ į giminės balių atvažiavęs, „Armani“ švarką dėvintis ūkininkas grūdininkas.

 

– Bet premjeras Paluckas sako, kad nėra poreikio naudoti šalies valiutų atsargas, – sumikčioja kiek atsigavęs po patirto šoko padavėjas.

 

– Tu dar čia? – retoriškai nusistebi gerai apsirengęs ponas, sukantis verslą su valstybe, pernai dėl visa ko nupirkęs butą Kanaruose. – Sakė tau Paluckas, kad dalį sąskaitos apmokės Briuselis, o kiek pritrūks, tiek valstybė pasiskolins, todėl nė vienam čia esančiam tai nekainuos nė cento. Kai ateis laikas, Finansų ministerija pateiks planą. – Jo, jo! Valio! – vienas per kitą prapliumpa stalas. Padavėjas norėtų priminti, kad paskolą tai reikės grąžinti ir su palūkanom, o už palūkanas Lietuva ir taip jau per milijardą eurų kasmet bankams sumoka, bet, išvydęs degančias svečių akis, taip ir neprasižioja.

 

Juolab kažkas įgarsina trečią kadenciją finansų jungą velkantį ministrą Šadžių, kuris sąskaitas siūlo permesti Europos sąjungai: „Lietuva yra pafrontės valstybė, o pafrontės valstybės išlaidos, pavadinkim taip, kvadratiniam kilometrui yra gerokai didesnės negu kitose vietose, todėl viską turi apmokėti Sanglaudos fondas, ot.“

 

Tai išgirdęs pumpotaukšlis Lycoperdonas sugirgžda kėdėje, pritariamai linkteli nematomiems podkasto žiūrovams ir palaimingai atsikrenkščia. Stoja laimės valanda.

 

Tauta, kaip ir valdžia, nesureikšmina pateiktos sąskaitos. Buvo vieningi kaip niekada. Tik restorano savininkas – tokių buvo nyki mažuma – skambino policijai perspėdamas 112 operatorių, kad sanitarai iš Vasaros gatvės ar panš. būtų papildomas ekipažo privalumas.

 

Skamba nekaip. Bet tik taip ar panš. su protu nesusipykęs žmogus gali vertinti savaitę trunkančius prezidento, premjero ir jų blinkekoalicijos logorėją, kad, didinant gynybos finansavimą nuo 3 iki iki 6 proc. bendrojo vidaus produkto, neturėtų didėti mokesčiai ir apskritai nė vienas lietuvis dėl to nepatirtų nė cento papildomų išlaidų.

 

Kaip tai įmanoma, jei kiekvienas BVP procentas reiškia daugiau kaip milijardą eurų, o iki 2030 m. tai 12 mlrd. papildomų išlaidų?

 

Lietuvos laukia visų mokslų nobelius gausiantis išradimas – I rūšies amžinasis variklis (perpetuum mobile) pagal Nausėdą, Palucką ir Ko? Kuris paneigs energijos tvermės dėsnį ir įrodys, kad milijardai pinigų gali rastis iš niekur?

 

Tačiau jei fizikai Nausėda, Paluckas ir Ko iki šiol dar nesurado tų dviejų atokių Visatos vietų, kur kosmologinė konstanta skiriasi taip, kad tarp jų būtų galima energiją perdavinėti su mažesniais praradimais nei kosmologinės konstantos skirtumai, sukonstruoti amžinąjį variklį, kuris pinigus (energiją) gamintų „iš niekur“, gali būti kiek sudėtinga.

 

Prezidentas, premjeras ir Seimo dauguma neturėtų laikyti visų lietuvių dangiškaisiais Dievo avinais. Jų pareiga – kalbėti žmonėms, kad Lietuvos gynyba kainuos brangiai, ir tai pajus kiekvienas. Daug kartų brangiau nei juodieji ikrai, šampanas „Veuve Clicquot“, omarai ir kt. bjaurios skanybės.

 

Skaudės? Taip. Kiek daug? Padalykit 12 mlrd. eurų iš 2,4 mln. suaugusiųjų, gausit vidutinę sumą kiekvienam papildomai (5000 eurų (K.). Tokia gynybos išlaidų didinimo iki 6 proc. BVP kaina.

 

Dėl tokių išlaidų gynybai būtinas ne tik parlamentinių partijų sutarimas. Būtina sutartis su tautos dauguma. Bet ar įmanoma pasiekti tokį sutarimą per akis meluojant, kad papildomi milijardai krašto apsaugai nekainuos? Melais valstybės neapginsi. Kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, laiške efeziečiams rašė šv. Paulius.

 

Ar įmanoma gauti tautos pritarimą už 2 mlrd. eurų – šeštadalį papildomų gynybai pinigų – perkant 50 degtukų dėžučių vardu tankai? Kai oro gynybos sistemų, turinčių apsaugoti žmonių gyvybes ir turtą, neturim? Be visuotinio šaukimo ir visuotinio bent visų vyrų karinio rengimo?

 

Amžinąjį variklį nuo XIII a. bandė išrasti kuoktelėję genijai, bemoksliai ir paprasti mišugenai. Valstybės gynimo tarybos narių ten lyg ir nebuvo.”