S. Skvernelis neabejotinai supranta, kad kuo veiksmingesnė koalicija, tuo geriau Lietuvai, bet įsikarščiavęs tai lyg užmiršta

 

"Valdančioji koalicija turi nemažai problemų, viena didžiausių – tai premjeras Saulius Skvernelis, kuris siekia iš koalicijos pašalinti Remigijų Žemaitaitį ir jo vadovaujamą partiją „Nemuno aušrą“, kitaip tariant, išardyti koaliciją. Nesiliaujančios Seimo Pirmininko pastangos kol kas neduoda siekiamų rezultatų, bet, jei S. Skvernelis nenutrauks savo vendetos prieš R. Žemaitaitį, koalicijos darbas toliau nukentės.

R. Žemaitaičio trūkumų daug ir jie akivaizdūs, bet vis dėl to rinkėjai už jį balsavo, mažiau ar daugiau žinodami, kas jis yra ir kam atstovauja. Per rinkimų kampaniją ir po jos neatskleista šokiruojančių paslapčių, pavyzdžiui, kad jis buvo kompartijos narys.

Demokratijoje rinkimų laisvė reiškia, kad pilietis turi teisę balsuoti už savo mėgstamą kandidatą, nors jis populistas, antisemitas, savanaudis, nepritaria ketinimams masiškai didinti išlaidas krašto gynybai.

Galima apgailestauti, kad 15 proc. rinkėjų palaikė jo partiją (S. Skvernelio „Vardan Lietuvos“ laimėjo 9 proc.). Demokratijoje rinkimų laisvė reiškia, kad pilietis turi teisę balsuoti už savo mėgstamą kandidatą, nors jis populistas, antisemitas, savanaudis, nepritaria ketinimams masiškai didinti išlaidas krašto gynybai.

Ne visi S. Skvernelio priekaištai nepagrįsti. Suprantamas jo pasipiktinimas, kad dalis koalicijos narių nedalyvavo balsavime dėl Arūno Dudėno teisinės neliečiamybės panaikinimo, tad užkirsdami kelią prokurorams patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir pažeisdami koalicijos susitarimą. Seimo nariai, kaip ir paprasti mirtingieji, turi laikytis įstatymų bei užtikrinti, kad jų kolegoms nebūtų daroma išimčių. Premjero Gintauto Palucko pastaba, kad nutarimą lėmė „neformalūs susitarimai apačioje“, perdėm švelni, premjeras nėra padėtį komentuojantis apžvalgininkas.

S. Skvernelis nepražiopso nė vienos progos pažeminti R. Žemaitaitį. Vos Valstybės saugumo departamentas (VSD) atsisakė išduoti leidimą R. Žemaitaičiui dirbti su įslaptinta informacija, S. Skvernelis pasirašė potvarkį, kuriuo nesuteikė R. Žemaitaičiui leidimo dirbti su tokią informacija, ir dar ragino jį pašalinti iš Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje. Abu nutarimai nebuvo suderinti su premjeru, kuris tvirtino, kad VSD išvada dėl R. Žemaitaičio yra rekomendacija, o ne prievolė, ir kad NATO Parlamentinė Asamblėja nereikalauja, kad nacionalinių parlamentų atstovai turėtų leidimus dirbti su slapta informacija.

S. Skvernelis ir demokratai ne kartą prabilo apie galimybę pasitraukti iš koalicijos. Sausį jis užsiminė, kad suvažiavime partija gali spręsti ir buvimo koalicijoje klausimą. Perrinktas pirmininku jis tik siūlė partijos skyriams pradėti diskutuoti šiuo klausimu. Kovo mėnesį jis ragino socialdemokratus apsispręsti, ar „aušriečiai“ gali likti koalicijoje. Net po naujausių fejerverkų dėl A. Dudėno ir VSD pažymos S. Skvernelis nesiryžta palikti koalicijos, laukia, kad kiti išspręstų šią problemą.

Kaip maža mergytė, kuri mamai skundžiasi, kad Onutė labiau draugauja su Maryte negu su ja, S. Skvernelis jaučiasi neįvertintas ir nustumtas G. Palucko. Praeitą savaitę jis tvirtino: „kad ir ką padarytų vienas koalicijos partneris, visą laiką yra besąlyginis gynimas. Net ir tais atvejais ginama, kai bandoma diskredituoti valstybės institucijas.“

S. Skvernelio antipatija R. Žemaitaičiui nėra vien asmeninė, nors neabejoju, kad jis nuoširdžiai nemėgsta „Nemuno aušros“ vadovo. Jam, be abejo, apmaudu ir sunkiai suprantama, kodėl daugiau Lietuvos žmonių balsavo už R. Žemaitaitį negu už jo partiją, nors jos narių politiniai įgūdžiai ir patirtis gerokai svaresni. Kol „Nemuno aušra“ lieka koalicijoje, jo partija liks jaunesniąja koalicijos partnere, mažiausiai reikšminga triumvirato nare. Toks statusas jam netoleruotinas.

Kaip maža mergytė, kuri mamai skundžiasi, kad Onutė labiau draugauja su Maryte negu su ja, S. Skvernelis jaučiasi neįvertintas ir nustumtas G. Palucko. Praeitą savaitę jis tvirtino: „kad ir ką padarytų vienas koalicijos partneris, visą laiką yra besąlyginis gynimas. Net ir tais atvejais ginama, kai bandoma diskredituoti valstybės institucijas.“ Gal privačiame gyvenime S. Skvernelis yra draugiškas, linksmas, sąmojo kupinas žmogus. Bet kaip politikas jis – griežtas, irzlus, linkęs įsakinėti. Sunku su tokiu žmogumi palaikyti šiltus ryšius, juolab, jei S. Skvernelis nejaučia poreikio pasitarti su koalicijos vadovu ir nuolat kritikuoja koalicijos partnerius.

Teoriškai S. Skvernelis ir demokratai galėtų trenkti durimis, pasitraukti iš koalicijos, visiems parodyti, kad principai yra svarbesni už laikiną politinę naudą, todėl jų negalima aukoti ant politinio tikslingumo aukuro. Bet to nebus. Dalyvavimas koalicijoje, Seimo Pirmininko pareigybė suteikia partijai didžiulių privalumų.

Teoriškai S. Skvernelis ir demokratai galėtų trenkti durimis, pasitraukti iš koalicijos, visiems parodyti, kad principai yra svarbesni už laikiną politinę naudą, todėl jų negalima aukoti ant politinio tikslingumo aukuro. Bet to nebus. Dalyvavimas koalicijoje, Seimo Pirmininko pareigybė suteikia partijai didžiulių privalumų. Beveik kiekvienam S. Skvernelio pasisakymui skiriamas išskirtinis dėmesys, plačiai aprašomi partijos pasiūlymai bei iniciatyvos. Viso to nebūtų, jei partija pereitų į opoziciją. Tai dar reikštų, kad nuo 2016 m. iki 2028 m. demokratai tik kokį pusmetį būtų buvę valdžios, taigi ir politikos centre, o ne paribyje. Egzilis politinėje dykumoje paprastai baigiasi blogai, ypač naujai įsteigtoms partijoms. Nežinia, ar 2028 m. Seimo rinkimuose partija įveiktų penkių procentų barjerą.

Pribrendo laikas S. Skverneliui susivaldyti. Jis gali – ko gero, turi – kritikuoti „Nemuno aušrą“ ir socialdemokratus, kai šios partijos priima abejotinus ir klaidingus sprendimus, bet tai turėtų daryti tik privačiai pakalbėjęs, pamėginęs suprasti nutarimų bei veiksmų motyvus ir siekiamus rezultatus, elgtis kaip sąjungininkas, o ne kaip rūstus teisėjas. S. Skvernelis neabejotinai supranta, kad kuo veiksmingesnė koalicija, tuo geriau Lietuvai, bet įsikarščiavęs tai lyg užmiršta.”