Boguslavo Gruževskio nuomonė apie siūlomą universitetų reformą

"Boguslavas Gruževskis. Gerovė gali mus sužlugdyti
2009-02-27
Baigiame interviu su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi, socialinių mokslų daktaru Boguslavu Gruževskiu.
Jūs pasisakote prieš lygias galimybes visiems, prieš visų lengvatų naikinimą, todėl neišvengimai turite sulaukti šio tiesmuko klausimo: ar lengvatų teikimas neskatina paprasčiausio veltėdžiavimo?
Tokia nuostata – visiems lygios galimybės - yra labai pasenusi. Ji buvo pažangi XX amžiaus pradžioje. Gal anglosaksų šalyse dar yra kiek paplitusi, nes susijusi su jų religinėmis nuostatomis dėl darbo ir aktyvumo... Na, nesvarbu, taip giliai nebriskime.
Tačiau kartoju: negalime nematyti, kad socialinė įtampa atsiranda tuomet, kai skurdesnieji sluoksniai nebegali patenkinti būtiniausių poreikių - maisto, būsto ir transporto.
Sutinku, kolega, kad labai dažnai pašalpos, grynųjų pinigų pavidalu patekusios į tų žmonių rankas, panaudojamos ne pagal paskirtį. Dažnai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų – to nepaneigsi. Valstybė skiria jiems pinigų, bet būtiniausi poreikiai taip ir nebūna patenkinti, žmonės lieka alkani, įtampa neatslūgsta. Bet tai ne priežastis palikti juos likimo valiai.
Šiuo atveju pagrindinė priemonė yra plėtoti socialinę paramą paslaugomis. Tai sudėtinga, bet labai veiksminga sistema, apie ją gal kitą kartą (su ponu Boguslavu jau kalbamės trečią valandą, retsykiais suskambantis telefonas vis primena, kad jis vėluoja į kažkokį susitikimą – red.). Mūsų tikslas - neduoti grynųjų pinigų į rankas, bet tą žmogų išjudinti, įtraukti jį į kokią nors veiklą ir už tą veiklą pervesti pinigų, pavyzdžiui, už jo komunalines paslaugas. Arba atsilyginti per specialias parduotuves maisto produktais. Veiklų ir sprendimo būdų yra daug.
Svarbiausia, kad turėtume idėją, tikslą - išsaugoti visuomenės, tautos, valstybės stabilumą, harmoniją. O tai galima pasiekti tik suvokus, kad dėl įvairiausių aplinkybių nėra visi lygūs. Jau gimstame nelygūs, todėl negalima visiems be išimčių taikyti vienodas sąlygas. Tai nėra teisinga, o krikščionišku požiūriu – juo labiau.
Pažiūrėkim, kolega, kad ir į verslo pajėgumus. Smulkus ir vidutinis verslas krizių metu nukenčia labiausiai, nes jų pajėgumai yra mažesni. Štai smulkios parduotuvėlės ir prekybos centrai. Ar parduotuvėlės išliktų, jei nesikištų valstybė, nebūtų taikomas antimonopolinis įstatymas? O kas tai yra? Tai nėra lygios sąlygos visiems. Tai stipresniojo teisės apribojimas ir lengvatos mažesniam.
Krizės atveju visų antikrizinių priemonių adekvatumas turi būti itin pamatuotas: kaip jos paveiks mažas parduotuvėles ir prekybos centrus? Jei jus tenkina, kad smulkios parduotuvėlės bankrutuos, na gerai, bet tada tai garsiai ir deklaruokite: pagal mūsų priemones bankrutuos 20 nuošimčių parduotuvėlių. Dar geriau – parodykite tai pagal teritorinį išsidėstymą. Reikia aiškiai ir sakyti: neefektyvių, merdinčių neverta palaikyti, nes tai faktiškai neduoda pridedamosios vertės.
Tačiau, kolega, krizės atveju mums svarbus ne tik verslo efektyvumas, mums svarbus ir verslas dėl paties verslo, dėl darbo vietų išsaugojimo! Krizės atveju net ir kažkoks smulkus verslas, duodantis net ir labai mažą pridėtinę vertę, bet galintis save išlaikyti, jau yra didelė vertė. Ištikus krizei, tai geriau nei bankrotas ir nedarbas. Ir bedarbio pašalpa, kurią moka valstybė. O smulkus ir vidutinis verslas sudaro apie 90 nuošimčių verslo vienetų!
Taigi mūsų antikrizinis pasiūlymas aiškus: mažinti smulkaus verslo suvaržymus. Svarbu, kad jis toliau veiktų ir neitų į pogrindį, į šešėlį.
Naujajai koalicijai naikinant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, viskas buvo vertinta pagal tai, kaip bus surinktas biudžetas. Tai gana primityvokas požiūris, lemiantis gana nesąžiningas pasekmes. Negalima į viską žiūrėti vien per laikiną finansavimo sureguliavimą.
Geras pavyzdys - universitetų reforma. Užtikrinti finansavimą labai svarbu, bet vis tiek tai ne svarbiausia universiteto ir reformos funkcija. Svarbiausia yra kokybė, bendras švietimo lygis.
Bet aukštųjų mokyklų reformatoriai teigia, kad nesutvarkius finansavimo negalėsim mokėti didesnių atlyginimų, nepasamdysim geresnių dėstytojų ir negausim aukštesnės kokybės?
Taip, kolega, labai gerai. Bet viskas turi būti aiškiai įrodyta. Įrodykite, kad didesnė alga automatiškai lemia aukštesnį studijų lygį. Tada bus pagrindas polemizuoti – aš dabar negaliu polemizuoti. Dabar kalbama tik apie finansavimo klausimą, o visi kiti klausimai yra a priori suprantami, todėl neliečiami. Parodykite, kaip studento pinigų krepšelis paveiks kokybę? Aš manau priešingai – įvedus tą krepšelį, mūsų studijų kokybė tik nukentės, mes nebegalėsime daryti įtakos kokybei.
Reformatoriai teigia, kad pinigų krepšelis leis studentui pasirinkti geresnę aukštąją mokyklą. Toji mokykla, kur studentų krepšelių bus per mažai, tiesiog bankrutuos. Kur daug – klestės.
Kolega, aš jums iškart sakau: kokybę sąlygoja reikalavimai. Didesni reikalavimai -geresnė kokybė. Geresnė mokykla yra ta, kurioje aukštesni reikalavimai. Žinių įsisavinimas – noriu akcentuoti, kolega, - ne pateikimas, o įsisavinimas - susijęs su didesniais reikalavimais. Žinių įsisavinimą reikia kontroliuoti. Ar supratote?
Dabartinis mūsų studentų žinių lygis yra labai žemas ir nuolat krenta. Todėl, kad nėra reikalavimų.
Tačiau jei padidinsime reikalavimus, sumažės galinčių pabaigti tą universitetą. Kai galimybių gauti lengvai diplomą sumažės, automatiškai sumažės ir norinčiųjų stoti į tokį universitetą. Moksleiviai stos į tuos universitetus, kur žemi reikalavimai. Taigi sistema, veikianti pagal tuos krepšelius, pagal pinigėlių surenkamumą, neišvengiamai sąlygos studijų kokybės kritimą... Nėra kito pasirinkimo, taip dabar elgiasi žmonės. Pavyzdžiui, dabar mes turime nuostabias magistrantūros studijas (ponas Boguslavas dėsto Vilniaus universitete Filosofijos fakultete – red.). Deja, tik pusė studentų gavo teigiamus pažymius, bet faktiškai ir iš tos pusės tik vieną turėčiau parašyti teigiamą. (Ponas Boguslavas nuleidžia galvą ir toliau kalba tyliu liūdnu balsu – red.). Nėra pasirinkimo, kolega... Tokiu būdu tai, ką mes darome, absoliučiai žudome kokybę. Kas turi laboratorijas, kas turi principus... Štai mūsų matematikų fakultetas tikrai gero lygio...
Bet tai ką tada siūlote, jei ne krepšelį?
(Ponas Boguslavas staiga atkunta – red.) Mano idėja tokia: sistema lieka tokia, kokia yra dabar, bet valstybė moka už kokybę. Taigi pirmiausia susisteminame studijų kokybę. Turėtų būti numatyti žinių standartai, su teise išoriniam auditoriui tikrinti parengimą. O kažkada vėliau mes pereitume prie bendros egzaminavimo sistemos: jeigu baigėte pas Gruževskį „darbo rinką“, tai egzaminą laikote ne pas mane, o einate į egzaminų komitetą ir ten laikote „darbo rinkos“ egzaminą. Bet tai ilgas, penkerių metų kelias. Pradėti turėtume nuo to, kad numatytas žinių minimumas, kurį studentas turi išmokti per mano kursą. Suprantat, kalbu apie minimumo žinias - mano kursas bus šešis kartus platesnis, bet minimumą studentas privalo įsisavinti. Turime turėti aiškų standartą – ką studentas privalo žinoti. Turi būti aiški minimalių reikalavimų testų forma.


Ir štai tuomet, kai išlaikęs pas mane egzaminą išeisite už durų, op - ir prieis prie jūsų kolega. Ir paprašys atsakyti į klausimus pagal tuos testus. O jau po to klaus manęs: kodėl, Gruževski, parašėte šešis, jei pagal tikrinimą išeina tik keturi su puse?


Kaip čia dabar yra, Gruževski: jūsų studentas besivilkdamas paltą viską pamiršo?
Jau bus ženklas, kad Gruževskis kažką daro negerai. Ir jei tokių gruževskių Vilniaus universitete bus 60 nuošimčių, tai bus aiški ir to universiteto kokybė. Ir šitą vieną universitetą iš esamų penkiolikos uždarome. Japonijoje taip ir daro, kol lieka vienas kitas universitetas, kur tokių gruževskių ne daugiau kaip 15 nuošimčių. Tada sako – o, super! Tokio lygio mums reikia.
Susisteminę minimumą, mes galime palaipsniui kelti minimumo reikalavimus ir taip kelsime kokybę. Tai bus garantuotai tikra, o ne muilinė kokybė... O dabar, atleiskit: oficialiai parašo 30 valandų paskaitų, vaikams skaito 12 valandų ir rašo pažymį – be skolų. Na, kur mes taip nueisime? (ponas Boguslavas liūdnai purto galvą – red.).

Vaikai ten ir eis - kur užtikrintai gaus diplomą. Nes tie, kurie turi galvas, važiuos į užsienius. O Lietuvoje, kur tikrai bus principai – liks tuščia, bankrutuos.

Pavyzdžiui, japonai turi tokių mokyklų, kur po tris – keturis studentus, bet ten yra standartas, principas! Tie trys baigs, bet jie generuos idėjas, jie lems visuomenės ateitį. O kas iš tos masės? Kiti tik baigia - vagia, neša - kalbų moka, įstatymus žino – daugiau nieko nereikia. (ponas Boguslavas minutę tyli nuleidęs galvą –red.) Finansai, kolega, – čia po to... Pirmiausia – reikalavimai. Ir žiūrim, kas išeina. Sprendimas yra ne krepšelis, o universitetų skaičius, kokybiškų atskyrimas nuo nekokybiškų, prioritetinių išskyrimas. Tiek laiko niekas nieko nedarė, o dabar lekiama, viskas suplakta (ponas Boguslavas kalba tyliai, vos girdimai – red.)...
Bet reformatoriai ir sako, kad Lietuvoje proporcingai ir taip daugiausia Europoje „iškepama” studentų.
Absoliučiai sutinku! Mažinti reikia. Priėmimus sumažinti, principingiau žiūrėti į sistemą, stiprinti profesinį parengimą – su laboratorijom, su dirbtuvėm. Pusė neturėtų universitetuose studijuoti.
Laikas bėga, pokalbį tenka baigti. Taigi pabaigoje akcentuojam, kad dabartinei valdžiai svarbiausia yra kuo daugiau tartis su visuomene ir spręsti įtampas tarp kapitalo ir darbo santykių?
Įtampų, kurias būtina spręsti, yra gerokai daugiau. Tai, kaip minėjome, ir monopolisto apribojimas, ypač energetikos sektoriuje. Ypač apribojant antpelnius, kad nebūtų taip, kad vienas vos kvėpuoja, o kitas vis didina savo finansinį kapitalą. Tai negerai – taip nukenčia tauta, nukenčia valstybė kaip sistema.
O kur įtampa dėl piliečių santykių su valstybės įstaigomis? Valstybės tarnautojas yra valstybės politikos stuburas. Dabar jis yra neefektyvus ir realiai valstybei netarnauja. Jis yra priklausomas nuo savo vadovo nuomonės, reikėtų, kad tarnautojų veiklą vertintų išorinės institucijos, kurios skatintų tarnavimą valstybei, o ne vadovui ar savo kėdei. Tai yra menas, ir tam reikalingi labai svarbūs sprendimai. Matau, kad nauja valdžia eina ta linkme, sukurta „Saulėlydžio“ komisija. Tačiau mums svarbiausia ne atrasti vieną ar kitą instituciją, daug svarbiau atrasti gabų ir išmanantį valstybės tarnautoją.
O įtampa dėl saviraiškos erdvių trūkumo! Pilietis turi teisę civilizuotu būdu išreikšti, kas jam skauda. Kad nereikėtų eiti į gatvę ar piktnaudžiauti alkoholiu, kas mums būdinga. O ypač savižudybėmis. Taigi sprendimas – remti nevyriausybinių organizacijų plėtrą. Visos tokių organizacijų apraiškos turėtų būti maksimaliai pastebėtos. Dabar ši veikla yra apleista. Nauja valdžia prakalbo, kad bus atidarytas departamentas Socialinių reikalų ministerijoje – tai gerai, reikia ta kryptimi spausti ir ypač sisteminiu būdu.
Labai svarbi įtampa dėl nebaudžiamumo dvasios. Žmonės mato, jaučia tą nebaudžiamumą, nepritaria, ir tokiu būdu visuomenėje atsiranda tvirtos rankos poreikis. Jei mes demokratiniais metodais neužtikrinsime, kad būtų įgyvendintas šis principas, tai bus ieškoma jėgos, kuri tai padarys nedemokratiniais metodais.
Ir pabaigai, kolega, dėmesio! Mažiausiai viešai akcentuojama, bet krizės metu labiausiai galinti pasireikšti įtampa – tai vertybinių nuostatų praradimas. Ir pagrindinė iš jų – bendruomeniškumas. Prisiminkim, nuo ko pradėjom mūsų pokalbį. Kai krizės metu iš 7 tūkstančių algos mums atima 500 Lt, tai čia jau problema, jaučiame didelę skriaudą. O kaip su tais, kurie gauna 800 Lt ir turi patenkinti pagrindinius poreikius? Tai jau ne problema? Tai tinginiai. Tai kaip su mūsų bendruomeniškumu? Krizei gilėjant tos priešpriešos gali labai smarkiai išaugti.
Dar yra laikas, kai galime investuoti į pasitikėjimą, tą būtina daryti kryptingai. Tylėti ir nebedaryti nebegalima. Išorinio, informacinio lauko įtaka yra gerokai stipresnė nei ta, kuri reiškiasi padoriose šeimose. Vertybinių nuostatų praradimas sumažins mūsų ekonominį stabilumą, sukels daug priešpriešų ir viskas apskritai gali baigtis Harmagedonu (Harmagedonas – nuožmi katastrofiška kova; pagal Apreiškimą Jonui, tai vieta, kur pasaulio pabaigoje piktosios dvasios sušauksiančios visus karalius į paskutinę kovą – red.).
Filosofinė, kultūrinė žmogaus mintis visą laiką bandė jį apsaugoti nuo jo paties agresyvumo ir dominavimo. Mes pasiekėme tam tikrą gerovės stabilumą, kuris taip pat gali mus ir sužlugdyti. Žmogus nuo priešistorinių laikų jautė, kad su tikrove vienas pats negali susitvarkyti, jog jis per mažas. Todėl jungėsi su kitu. Kartu jie jau gali tvarkytis. Bet dabar, kai žmogus pasiekė tam tikrą gerovę, jis staiga pamiršo, kad kitas reikalingas. Be atlygio ar įvertinimo praradome norą ir valią padėti kitam. Praradome bendruomeniškumą. Ir tas vertybinis praradimas gali sužlugdyti juos abu: ir pasiturintįjį, ir vargšą.
Kai išėjau iš pono Boguslavo kabineto, darbo laikas buvo seniai pasibaigęs. Šalia jo vadovaujamo instituto tamsoje bolavo tuščias Kalvarijų turgus. „Jis kasdien mato tuos du skirtingus pasaulius“, – pamąsčiau pėdindamas namo.
Kalbino Dalius Stancikas
Bernardinai.lt"

Visai pasiuto Adamkus, Kubilius, Putinaitė, Konstitucinis teismas bei Seimas. Vyti reikia visus kraugerius iš valdžios. Kam mums, mažam kraštui, išlaikyti tiek parazitų. Smaugdami padidintais mokesčiais studentus, jie smaugia visą Lietuvos ekonomiką. Broliai latviai ką tik atstatydino Vyriausybę. Nejaugi mes silpnesni.

Buhalterę į Prezidento postą?

Grybauskaitė yra tas pats Šemeta, tik su dideliais papais. Tai būtų buhalterė, štampuojanti primityvaus Kubiliaus išrastus kvailiausius pasaulyje planus, kaip atimti iš mūsų visų ir atiduoti Skandinavijos bankams, kurie sekančius rinkimus ir vėl finansuotų konservus. Žmonių pyktis greitai nušluos juos visus nuo mūsų žemelės. Kiek galima apgaudinėti.

Bankai pasiruošę teikti paskolas studentams

"Bankai pasiruošę teikti paskolas studentams, bet tik su Vyriausybės garantija (117)

Paulius Valatkevičius

2009-02-25 10:20

Bankai mielai dalins paskolas studentams, jeigu Vyriausybė už jas garantuos. O aukštojo mokslo reformai įgyvendinti vien biudžeto lėšų neužteks. Tai pripažįsta ir pati Vyriausybė. Ji pradėjo derybas su bankais dėl paskolų už aukštąjį mokslą, tačiau kol kas abi šalys neatskleidžia derybų kortų, nes neva viskas - tik projektų stadijoje.

Daliai studentų nuo rudens greičiausiai teks pakloti visą studijų kainą. Mažiausia suma sieks 3,3 tūkst. litų.

Nuo rugsėjo numatoma iš valstybės biudžeto sumokėti visą studijų kainą 21 tūkst. pirmakursių, o kitiems teks patiems rasti lėšų susimokėti. Metinės studijų kainos universitetuose ir kolegijose svyruos maždaug nuo 3,36 tūkst. iki 19 tūkst. litų.

Pagal parengtą reformos projektą, valstybė kitais mokslo metais skirs 70 mln. litų studijų finansavimui. Tačiau kiti studentai į aukštųjų mokyklų seifus turėtų sunešti, pirminiais apskaičiavimais, dar apie 240 mln. litų. Tokių pinigų valstybės biudžete nėra.

Bankai nori garantijų

Tiems, kas neišgalės patys susimokėti už mokslą, valstybė žada palengvinti paskolų gavimo tvarką. Šiam reikalui sudaryta darbo grupė pradėjo derybas su kredito įstaigomis. Su kuo derimasi konkrečiai? Į šį klausimą Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo (LVMSF) teisininkė Justina Vyzaitė negalėjo atsakyti, bet patikino, kad bankai yra pasiruošę teikti paskolas studentams.

Lrytas.lt kalbinti didžiausių šalies bankų atstovai pripažino, kad dalyvauja tokiose derybose, bet aptariamų detalių nenorėjo atskleisti. SEB banko ryšių su žiniasklaida vadovas Arvydas Žilinskas tepasakė, kad jų atstovas darbo grupėje yra, o bankas yra suinteresuotas teikti tokias paskolas, tik nori žinoti žaidimo taisykles. „Principas gali būti labai teisingas, bet svarbu, kad jis būtų realus“, - pabrėžė A.Žilinskas.

Jam pritarė „Swedbank“ komunikacijos skyriaus vadovė Jorūnė Juodžbalytė. Anot jos, šis švedų bankas taip pat yra suinteresuotas tokių paskolų davimu, tik iš valstybės pusės nori tvirtų garantijų, kurios būtų įtvirtintos teisės aktuose. „DnB Nord“ bankas taip siūlytų savo paslaugas studentams, jeigu su Vyriausybe pavyks susitarti dėl sąlygų.

Paskolos limitas – 50 tūkst. litų

Švietimo ir mokslo ministerija numato, kad paskolos galėtų būti teikiamos studijų kainai padengti, gyvenimo išlaidoms, dalinėms studijoms pagal tarptautines sutartis ir studijų įmokoms sumokėti. Projekte minima, kad maksimali paskolos suma siektų 50 tūkst. litų visam studijų laikui, o ją grąžinti reikėtų per 10-15 metų po studijų baigimo.

Tačiau net ir didžiausios paskolos sumos nepakaks sumokėti už brangiausius mokslus. Pavyzdžiui, piloto, transporto inžinieriaus specialybės ir muzikos mokslai per metus kainuos net apie 19 tūkst., todėl bendra suma sieks net 75 tūkst. litų. Vienintelė viltis – po dviejų mokslo metų peršokti į valstybės finansuojamą vietą.

Savo ruožtu, bankai nenori suteikti didesnės nei 50 tūkst. litų paskolos, nes studentas ateityje gali susidurti su sunkumais gauti vartojamąją arba būsto paskolą.

Lietuvos bankų asociacijos viceprezidentas Aidas Budrys tikina, kad paskolos lubos nustatytos rūpinantis pirmiausia studento gerove: „50 tūkst. litų – nemaža suma. Kai žmogus baigia mokslus, jis nori susikurti gyvenimą, šeimą, planuoja įsigyti būstą, bet jam dar reiks atiduoti skolą už studijas. Juolab, kad ir gyvenimiškos patirties tokie žmonės dar neturi daug“.

Studento paskola susies jį su banku

Tačiau bankai nemini kitos paskolų studentams pusės. Jaunuolis, pasiskolinęs studijoms pinigų, atverčia savo finansus beveik 20 metų į priekį, todėl bankui daug lengviau orientuotis siūlant jam naujus produktus.

Tai viena priežasčių, kodėl bankai mielai sutiks skolinti pinigus mokslus pradedantiems studentams, nors dabartinė ekonominė situacija juos privertė užsukti paskolų čiaupą beveik visoms kitoms gyventojų grupėms. Be to, bankus masina ir valstybės garantija.

Palūkanų dydis – kol kas paslaptis

Tiesa, kol kas neaišku, kokios galėtų būti tokių paskolų palūkanos. Tiek bankai, tiek LVMSF atsisako įvardyti jų dydį. Pavyzdžiui, šiuo metu studentų paskolų studentams palūkanos „Swedbank“ siekia apie 14 procentų. Turint galvoje, kad naujoms paskoloms valstybė teiks garantiją, jos turėtų būti mažesnės. A.Budrys prognozuoja, kad palūkanų dydį lems ir konkurencija tarp bankų.

Darbo grupė pripažįsta, kad rengiant reformos finansavimo projektą ji dviračio neišradinės, o pasikliaus kitų šalių patirtimi, kuriose jau veikia toks aukštojo mokslo finansavimo modelis. Kitose šalyse valdžia renkasi, kurių specialybių studentams kompensuoti daugiau palūkanų, o itin reikalingiems specialistams, jeigu jie lieka dirbti toje šalyje, net ir visiškai kompensuoja paimtą paskolą.

Ar pas mus bus pritaikytos europinės lengvatos, paaiškės, kai A.Kubiliaus Vyriausybė pristatys patobulintos paskolų reformos projektą." (1)

1. Bankai pasiruošę teikti paskolas studentams, bet tik su Vyriausybės garantija

Pasiūlymas universitetiniams revoliucionieriams

Jei universitetų reformatorius pribunda ryte su mintimi šiandien iki pietų sukurti Lietuvoje antrą Harvardą, tai kodėl jam nepabandžius įsteigti dar vieną privatų universitetą ir ramiai jame darbuotis. Kam griauti tuos, kuriuos mes visi kartu kūrėme?

Universitetų privatizavimas baigsis jų išdrakymu bei galimybių sutelkti reikiamus resursus naudingose valstybei vietose praradimu. Politinė ir ekonominė rizikos yra didelės. Nuskriaustais pasijus daugelis Lietuvos žmonių. Gali iškilti idėjos peržiūrėti ir ankstesnių nelabai sėkmingų privatizacijų rezultatus. Politinė įtampa, kurią turėjome iki šiol, gali pasirodyti tik vaikų žaidimas.

Kodėl siūloma universitetų reforma yra nevykusi?

Lietuvos ūkis konkuravo vien mažesne, negu Vakaruose, darbo kaina. Tokios konkurencijos galimybės greitai mažėja. Vytis darbo našumu mes galime tik jei skubiai įsisavinsime šiuolaikinius darbo metodus. Tuoj pat reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos. Naivi ir nevykusi reforma tik atims brangų laiką, bei dar labiau išsklaidys gabiausius po kaimyninius kraštus.

Korepetirių paruošti turtingi tinginiai ir kvailiai gaus mūsų visų mokesčiais prikimštą krepšelį ir studijuos nemokamai. Gabūs bei mažiau pasiturintys turės ieškoti laimės svetur. Nutruks tas konvejeris, kuris gabų jaunimą vežė į Kauną bei Vilnių. Visas mūsų kultūrinis elitas yra iš tokių atvykėlių. Vėl Vilniuje ir Kaune bus žydų, lenkų, rusų, bet ne lietuvių, kultūriniai centrai. Kam tai naudinga? Kas tie tikrieji Lietuvos išdavikai?

Kad reforma yra nevykusi, rodo R. Lazutkos analizė:

"Ar diskusijos dėl studijų reformos jau baigtos?
2009 02 22 / 16:29 /



Romas Lazutka
Atrodo, kad konfliktas dėl studijų reformos baigiasi. Reformos šalininkai suaktyvino viešuosius ryšius, o opozicija net negavo teisės protesto akcijai. Tačiau tiek reformos šalininkų, tiek oponentų išsakomų argumentų buvo mažai.
Reformos šalininkai akcentuoja universitetų konkurenciją, kritikai tai vadina aklu pasitikėjimu nematoma rinkos ranka. Valdžia giriasi, kad didina studijų finansavimą, o studentai baiminasi, kad už studijas teks mokėti dar dažniau ir daugiau.
Kas turėtų mokėti už studijas bei koks bus to rezultatas – du atskiri – teisingumo ir efektyvumo – klausimai.
Kalbant apie valstybės žadamus studentų krepšelius akcentuojama universitetų konkurencija, o konkurencijos naudos efektyvumui lyg ir nebereikia net aiškinti.
Deja, kiek tų krepšelių bus, ir kas juos gaus, yra ne konkurencijos tarp universitetų, bet konkurencijos tarp moksleivių klausimas. Ir tai tėra tik teisingumo, o ne studijų kokybės ar efektyvumo klausimas. O atsakymas į jį yra ne reformos naudai.
Lietuva tikrai nustebins pasaulį, jeigu ji mokesčių mokėtojų pinigais apmokės geriausiai gimnazijas baigusių studijas, o už kitų mokės tėvai ar patys studentai iš paskolų.
Stropiųjų rėmimas greičiau reiškia kaip tik ir turtingesnių rėmimą. Vakarų šalys valstybinei studentų paramai taiko ne gebėjimo studijuoti, o gebėjimo susimokėti už studijas kriterijų. Ir tai yra esminis skirtumas, nuo to kas suplanuota Lietuvoje.
Grįžkime prie universitetų konkurencijos dėl studijų krepšelių kaip studijų kokybės ir universitetų efektyvumo klausimo. Įsivaizdavimas, kad studentai nešiodami valdiškų ar pasiskolintų pinigų krepšelius iš vieno į kitą universitetą atskirs pelus nuo grūdų, tėra rinkos ir konkurencijos suvulgarinimas.
Pirmiausia reikia skirti jaunuolio profesinį pasirinkimą ir konkretaus universiteto pasirinkimą jau žinant kokios profesijos nori. Ir pačiam studentui, ir visuomenei būtų sveikiau, jeigu pirma būtų renkamasi profesija, o tik paskui universitetas, kuriame tą profesiją galima įgyti.
Šiame pasirinkimo procese Lietuvoje nebus universitetų konkurencijos daugelyje studijų sričių – medicinoje, inžinerijoje, fizikoje, biologijoje ir kitose. Tėra 1-2 universitetai, turintys tokias studijų programas, ir jie bus monopolistai. Kaip ir kiekvieno monopolisto, teikiamos paslaugos kaina turi būti ribojama valstybės.
Kitokio pobūdžio studijų srityse, tokiose, kaip, pavyzdžiui, vadyba, programos sukuriamos per porą metų, nėra universiteto, kuris jų neturėtų ir čia laimės universitetai dempinguojantys kainas. Tą jau turime ir dabar. Net jeigu studijos ir nemokamos, universitetai konkuruoja mažindami studento pastangų kainą. Daugėja jaunų žmonių, turinčiu 2-3 diplomus ir negebančių dirbti nei vieno kvalifikuoto darbo.
Vakarų šalys stengiasi, kad profesijų pasirinkimo neįtakotų studijų kaina. Valstybinis studijų finansavimas arba visiems studentams vienoda studijų įmoka tam tinka. Jeigu Lietuvoje bus padaryta kitaip, trumpalaikis dalies jaunuolių motyvas pigiau studijuoti gali nusverti ir ilgalaikį jų pašaukimą, realistinį požiūrį į karjeros galimybes.
Atidžiau stebėdami rinkas įsitikintume, kad vartotojai pajėgūs įvertinti tik kai kuriuos kokybės aspektus, o kitus griežtai prižiūri valstybinės institucijos. Juk nuėjęs į polikliniką pacientas neprašo daktaro parodyti diplomą. Pasitiki, kad legaliai veikianti institucija yra prižiūrima valstybės.
Aukštojo mokslo srityje tokia priežiūra vykdoma akredituojant studijų programas. Už studijų kokybę atsakingi valdžios žmonės įsitikinę, kad yra nekokybiškų programų, bet nesiryžta joms panaikinti akreditaciją.
Tiki, kad reformos metu tos programos mirs sava mirtimi, kai nuo jų nusisuks visas jaunimas. Pavojingas naivumas. Vadovaudamiesi juo gal atsisakykime ir vairavimo kontrolės. Juk nemokantys vairuoti ilgainiui turėtų patys iškeliauti ten, kur nėra nei kelių taisyklių, nei automobilių.
Taigi, lieka daug studijų reformos klausimų. Kuo mažiau jų bus atsakyta dabar, tuo nenuoseklesnė ir nesėkmingesnė bus reforma." (1)

1.Ar diskusijos dėl studijų reformos jau baigtos?

N. Roubini: turite bėdų

„Turite daug šalių, kurios tikrai turi bėdų“, – apie Europos finansus sakė JAV ekonomistas N. Roubini, vardindamas Latviją, Estiją, Lietuvą, Vengriją, Baltarusiją ir Ukrainą... Kredito reitingų agentūros „Moody`s“ investuotojų tarnyba antradienį paskelbė, kad kai kuriems iš didžiausių Europos bankų kredito reitingai gali būti sumažinti dėl skolinimo Rytų Europoje...Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kabinetas šią savaitę patvirtino įstatymo projektą, kuris leidžia perimti banką „Hypo Real Estate Holding“ – jis būtų pirmasis iš vokiečių bankų, nacionalizuotas nuo 1930-ųjų."
(Niujorko universiteto ekonomistas Nourielis Roubini)

Kęstas

2009.02.21 17:26
Baisios kam? Investuotojams, kurie rizikavo pernelyg daug savo ir mūsų visų gerove iki šių metų? Jeigu jie dabar sumokės tikrą kainą už jų godumą, mūsų ūkį dar galima išgelbėti. Tereikia tik politinės valios. Protestai gali sudaryti sąlygas tai valiai atsirasti. Saujelė piketuojančių studentų ir juos palaikanti dauguma yra geriausia Lietuvos viltis.

Išvijome galingą okupantę Rusiją taikiais protestais. Išvysime ir paniekos vertus oligarchų nupirktus kubilinius, kurie bando dorotis su protestuojančiais tais pačiais niekingais sovietiniais metodais, bei ta pačia apgaule. Mes dar nepamiršome, kaip tai daroma.

Kubiliniai pagilino ir pagreitino ūkio nuosmukį bei krizės svorį perkėlė ant mažiausiai pasiturinčios daugumos pečių. Tai sukėlė politinį nestabilumą ir priartino jų valdžios griuvimą.

aha
2009.02.21 15:39
Baisus kaip Kašperovskis ir mintys jo baisios

Aukštojo mokslo pertvarka ir moralė

Pažangiems bus gerai? Valstybė sugalvoja krepšelių skaičių ir skiria. Gerai besimokantys, jei jų bus daugiau, negu tas skaičius, nieko negaus. Tai Konstitucijos pažeidimas. O gal įvesim kraštutinių pakraipų protestantišką moralę, ir tie, kurie mokosi gerai, degs pragare arba ant laužų, o dangų pasieks tik besimokantys labai gerai?

Mažinti studentų skaičių? Iš kur jūs žinote, ko reikia Lietuvos ekonomikai? Kaip mūsų verslininkai konkuruos su Kinijos, Indijos ir kitų šalių verslais? Šiandien sumažinsim, o ar jūs turėsit atlyginimus ir pensijas po to sumažinimo? O gal pavydo jausmas toks gilus, kad mirsite nuo šalčio ir bado, tik kad kam nors nepavyktų pasiekti geresnio gyvenimo studijuojant?