Kur pagrindinė daugumos lietuvių politikų klaida Baltarusijos istorijoje?

 Užsižiūrėjo į triukšmingos mažumos kai kuriuose Baltarusijos miestuose demonstracijas. Nesuprato, kad Baltarusijos provincija, kuri sudaro 80 šalies gyventojų procentų, mato, ką oligarchai daro kaimyninėse valstybėse, nenori tokio savivaliavimo ir betvarkės (Mockau, čia apie tave kalbama), todėl remia Lukašenką.

Dabar Baltarusijos kroviniai nukreipiami iš Lietuvos į Rusiją. Lietuvai nuostolis ir ekonomikoje, ir politikoje. Netekome pinigų už tranzitą ir darbo vietų. Lietuvos galimybės paveikti Baltarusijos politiką dar sumažėjo.

Dabar svajojame, kaip čia Liuksemburgo krovinius vežioti per Lietuvą. Naivu ir patetiška.

Krizės metu Lietuvos rinkėjai gali netikėtai imti ir nubausti Lietuvos politikų daugumą už tokią saviveiklą. Pagyvensim - pamatysim.

Lietuvos turtingųjų požiūris į Kiniją

Lengvas susirūpinimas, bet ne daugiau. Tai, kad Kinijos komunistų prispaustų darbuotojų vergiškas darbas išstumia iš pasaulio rinkų Lietuvos darbuotojus (kur mūsų linų pramonė?) - nei žodžio Lietuvoje. Tai, kad kinai vagia technologijas visame pasaulyje - Lietuvoje minėti nemandagu, ką jūs, Lietuvos verslas pats vogtų, jei tik prieitų. Štai tipiškas lietuviškas, šiandieninis Lietuvoje, o pasaulio požiūriu - beviltiškai pasenęs, lietuviškas mąstymas:

"Pastaruosius metus galima stebėti Europos Sąjungos (ES) pozicijos Kinijos atžvilgiu transformaciją. Aukščiausių pareigūnų pasisakymuose vis dažniau pabrėžiamos ne tik bendradarbiavimo kuriamos galimybės, bet ir rizikos, susijusios su augančia Kinijos ekonomine galia. Pernai metais Europos Komisija (EK) pirmą kartą įvardijo Kiniją ne tik kaip partnerę, bet kartu ir kaip „ekonominę konkurentę“ bei „sisteminę varžovę“. Griežtesnė retorika rodo pasikeitusį ES požiūrį – pradedama suvokti, kad Sąjunga privalo imtis aktyvių ir koordinuotų veiksmų, kurie padėtų apsaugoti Europos ekonominius ir politinius interesus.

Kinijos ir ES santykiai labai kompleksiški, turintys stiprią ekonominę ir politinę dimensijas, todėl galima įžvelgti nemažai priežasčių, sąlygojančių ES pozicijos transformaciją. Vis dėlto bene didžiausią ES nepasitenkinimą kelia nevienodos ekonominių santykių sąlygos, apsunkinančios Bendrijos verslo galimybes lygiavertiškai konkuruoti su Kinijos įmonėmis.

Pirma, Kinija teikia vietos įmonėms įvairių formų valstybės paramą, kuri gali apimti tiesiogines perlaidas, mokestines lengvatas, valstybės kredito garantijas ir kt. Valstybės parama grįstas Kinijos ekonomikos veikimo modelis kelia rizikas efektyviam ES bendrosios rinkos veikimui. Subsidijuojamos įmonės, vykdydamos veiklą ES rinkoje, gali iškreipti konkurencinę aplinką ir įgyti nesąžiningą pranašumą prieš Europos verslą, kadangi valstybės parama sukuria dirbtines sąlygas siūlyti žemesnę prekių ar paslaugų kainą ir mobilizuoti didesnius resursus, konkuruojant dėl įmonių įsigijimo.

Antra, Kinija mėgaujasi daug geresnėmis priėjimo prie ES vidaus rinkos sąlygomis, nei Sąjunga prie Kinijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vertinimu, Kinija tebėra viena iš labiausiai tiesiogines užsienio investicijas ribojančių šalių. Šis rinkos uždarumas apsaugo vietos verslą nuo užsienio konkurencijos ir kartu su anksčiau minėta valstybės parama sukuria sąlygas kurtis ypač stiprioms įmonėms – „nacionalinėms čempionėms“, kurios, žengdamos į užsienio rinkas, natūraliai turi konkurencinį pranašumą. Geriausias šios strategijos pavyzdys – informacinių ir telekomunikacinių technologijų sektorius, kuris užsienio investuotojams Kinijoje iš esmės yra uždarytas.

Trečia, ES nepasitenkinimą stiprina skirtingos galimybės dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. ES šalyse ši rinka yra atvira ir įmonės iš trečiųjų šalių gali dalyvauti konkursuose lygiomis sąlygomis su vietos įmonėmis, tačiau Kinijoje ši rinka yra iš esmės uždara. Problemą paaštrino Naujojo šilko kelio (NŠK) iniciatyva, apimanti grandiozinius transporto, energetikos ir telekomunikacijų infrastruktūros plėtros planus Azijoje, Europoje ir Afrikoje, kurių finansavimas iki 2027 m., skaičiuojama, pasieks 1 trilijoną JAV dolerių. Nepaisant didelės įgyvendinamų projektų vertės, ekonominė nauda ES įmonėms bus ribota, kadangi pastarųjų dalyvavimas vystant projektus yra labai ribotas dėl žemo skaidrumo lygio ir administracinių kliūčių užsienio įmonėms. Remiantis 2018 m. duomenimis, net 89% pagal NŠK iniciatyvą finansuojamų infrastruktūros projektų statybos darbų atlieka Kinijos rangovai.

ES imantis gynybinės taktikos būtina užtikrinti, kad ji nepaskatintų protekcionistinių tendencijų, tačiau veiktų kaip katalizatorius, motyvuojantis spartesnį Kinijos ekonomikos atsivėrimą."

Kinijos ekonomikos atsivėrimas nepasiteisino. Laukėm laukėm, nesulaukėm. Pasenusi ideologija. Kaip rodo patyrimas, su Kinijos komunistais [1] ir Lietuvos buvusiais komunistais (Mobilumo paketas) tik protekcionizmas ir padeda. Taip, kad Lietuvos turtingieji nesiorientuoja Kinijos problemos sprendime. 

1. "Remiantis analitinės bendrovės „Gartner“ atliktu tyrimu, maždaug trečdalis kompanijų, turinčių pasaulines gamybos grandines, perkelia gamybą iš Kinijos į kitas šalis arba planuoja tai padaryti ateinančiais metais. Šiuose tyrimuose dalyvavo daugybė firmų - IT įmonės, sunkiosios pramonės atstovai, taip pat maisto pramonė. Korporacijos, turinčios Amerikos pasus, nustato toną, tačiau du trečdaliai Kinijoje veikiančių Europos firmų taip pat svarsto arba aktyviai vykdo laipsniško perkėlimo politiką."

Tai tik pradžia. Tas trečdalis yra pirmosios kregždutės, skelbiančios komunistinės žiemos pabaigą pasaulyje. Gėda atsilikusiems Lietuvos turtingiesiems.

 

Apsimoka patentuoti tik Amerikos universitetų išradimus, o Vokietijos - ne

Universitetai turi daug laisvės užsiimti fundamentaliais tyrimais, todėl universitetų išradimai turėtų pralaužti ledus perspektyviausiose technologijų virsmuose (pvz., Google - pasaulio informacijos tvarkyme). Deja, Vokietijoje - nepavyksta. 

"Nuo pat pertvarkyto darbuotojų išradimų įstatymo įsigaliojimo 2002 m. pradžioje Vokietijos universitetai galėjo užpatentuoti savo darbuotojų išradimus. Pagal to meto federalinės vyriausybės idėją, komerciškai naudingus universitetų tyrimų išradimus turėtų būti lengviau perkelti į ekonomiką, o universitetai turėtų gauti finansavimo šaltinį iš pardavimo pajamų. Intensyvių mokslinių tyrimų (technikos) universitetų rektoriai ir prezidentai matė artėjančius auksinius laikus. Juk ar patentai nebuvo monopolijos ir, beveik kaip patarlė sako, „licencija spausdinti pinigus“?

Praktika labai anksti pasirodė kitokia. Universitetų patentų paraiškų skaičius laikinai 2015 m. išaugo iki 765, tačiau nuo to laiko 2019 m. pastebimai sumažėjo iki 657. Išduotų universitetų patentų naudojimas iki šiol yra nepelningas. Dažniausiai patentavimo išlaidos yra žymiai didesnės, nei eksploatavimo pajamos, priklausomai nuo skaičiavimo metodo, iki šešių kartų. Išnagrinėjus tiksliau išsamius duomenis laikotarpiui nuo 2002 m. iki 2013 m. iš maždaug 100 universitetų patentų, paaiškėjo, kad  jie uždirbo 84 proc. mažiau pajamų, nei turėjo išlaidų (išeina, kad 6,25 karto mažiau uždirbo šių patentų atveju, negu išleido)."

Ar apsimoka patentuoti Lietuvos universitetų išradimus? To mes nežinome. Bet patentų srityje Lietuvai tenka vos ne paskutinis papas Europoje.

"Skaičiuojant sąlyginį rodiklį – pateiktų patentinių paraiškų 1 milijonui gyventojų – Lietuvai tenka 13,2 paraiškos. Dar daug trūksta iki ES vidurkio – čia milijonui gyventojų tenka 139 paraiškos."

Mūsų išradingumas yra kitur. Va Landsbergiai yra tipiškas pavyzdys - su valdiška parama suka labai pelningą verslą, žiauriai mažai mokėdami jų darbuotojams, ir su visokiais išradimais galvos nesuka. Tokie žmonės išsiurbia visą deguonį ir pinigus Lietuvos padangėje, talentingiems lietuviams lieka tik emigruoti.

 

Paskubėkite - Sadauskas-Kvietkevičius dalina Baltarusijos turtus

Šitos machinacijos esmė paprasta - atsivežate iš Baltarusijos kokią nors namų šeimininkę, kuri pareiškia, kad ką tik laimėjo naujai suorganizuotus Baltarusijos prezidento rinkimus. Sadauskas-Kvietkevičius sukviečia jo draugelius iš konservatorių-liberalų bendrijos, išmokusius privatizuoti valstybės turtą. Baltarusijos sanatorija Druskininkuose perduodama tai namų šeimininkei, parduodama, o pinigai išdalinami -  Sadauskui-Kvietkevičiui, konservatorių-liberalų bendrijai ir jums.

Pirmyn, dar ne viskas šiame pasaulyje išsidalinta. Sakote, be daug darbo turtingu nebūsi? Tokia taisyklė tinka visiems, tik ne Lietuvos konservatorių-liberalų bendrijos nariams. Juk Gabrielius Landsbergis prakaituoja, tik užlipęs ant karalienės Mortos. To užtenka - jau milijonierius [1]. 

1. Nedrįskite pagalvoti ką nors blogo. Šie rašiniai skirti šeimos bendram išsilavinimui. Karalienė Morta yra mokykla. DR. AUSTĖJOS LANDSBERGIENĖS įsteigta privati, pradinė mokykla Vilniuje. Gabrielius Landsbergis, kaip jos teisėtas vyras, yra bendrasavininkis ir gali bei privalo ant jos užlipti net keletą kartų per dieną. O visus įtartinus reikalus tvarko tik Vytautas Landsbergis. Pvz., jis dažnai deda skersą ant tokios Lietuvos. Čia tik Vytautas, jis vienas gali tai padaryti.

Kodėl visi Lietuvos piliečiai - vyrai iki 60 metų amžiaus - privalo Lietuvoje registruoti jų gyvenamąją vietą užsieny, o Rusijos - ne?

 Kaip čia išeina - mes rinksime iš viso pasaulio 59 metų senukus su chroniškomis ligomis, netinkančius net Lietuvos darbovietėse, ir varysime juos bėgioti po miškus kartu su jaunais šauktiniais, sukeldami daugybę infarktų ir insultų, o rusai to niekada nedarys? Kur čia ta išgirtoji Lietuvos piliečių laisvė ir demokratija? Kažkas ne taip.

Rusai turi šiuolaikines karo technologijas ir leidžia joms didžiausią pinigų dalį. Lietuvai tas technologijas nei sukurti, nei pavogti iki šiol nesigauna. Todėl Lietuvos karui skirtus pinigus leisti nėra kam. Todėl tik maitiname biurokratus, kurie iš to gerai gyvena. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius - jei pasižiūrėsite šių žmonių nuotraukas internete, pamatysite, kad šie vyrai yra neblogai atsiganę. O kai pasamdai daug gerai gyvenančių biurokratų, tie biurokratai skuba sau sukurti darbo regimybę, kad pateisinti jų gerą gyvenimą visuomenės akyse. Taip atsiranda absurdiškos idėjos su karine prievole 59 metų senukams. Rusai tam teatrui neturi pinigų, nes visus karui skirtus pinigus išleidžia naujų, efektyvesnių, ginklų įsisavinimui. O mes auginame lašinius, gaila, kad ne paršų.

Užsienyje esantys, Lietuvoje registruoti, karo prievolininkai patenka į gaudomų bei įkalinamų asmenų kategoriją

"Lietuvos karo prievolininkas – tiek dar netarnavęs, tiek ir karo prievolę jau atlikęs Lietuvos Respublikos pilietis nuo 18 iki 60 m. Karo prievolininkai, nuo 18 iki 60 metų vyrai, išvykę gyventi į kitą valstybę ilgesniam, negu 6 mėnesių laikotarpiui, privalo nedelsiant informuoti savo regioninį Karo prievolės komplektavimo skyrių ar poskyrį apie savo faktinę gyvenamąją, darbo ar studijų vietą." 

Iš kitos pusės, JAV gaudo su užsienio kariuomene (daugiausia Kinijos) susietus asmenis ir baudžia kalėjimu, kaip potencialiai pavojingus nacionaliniams saugumui. Ši JAV idėja yra gera, ji tikrai verta išplėsti, gaudant ir kitų valstybių su kariuomene susietus asmenis. Šią idėją verta perimti ir kitoms užsienio šalims.

Tokiu atveju registruoti Lietuvos karo prievolininkai patenka į gaudomų bei įkalinamų asmenų kategoriją.  Kaip mes sulaukėme Lietuvoje tokių įstatymų, kad užsienyje kiekvienas jaunesnis, negu 60 metų, lietuvis yra karinis nusikaltėlis? Kas tuos įstatymus rašo? Ką išrinkti, kad padarytume čia tvarką?

 

Jau yra nauji Lietuvos užsienio politikos rezultatai

Jums labai įdomu, kokie tie rezultatai? Tokie, kaip visada. Dėl Lietuvos valdžios atliekamo neramumų kurstymo pandemijos metu Baltarusijoje turi bankrutuoti Klaipėdos uosto verslas ir Lietuvos geležinkelių verslas. Mums tenka šiuos verslus gelbėti, nes šie verslai praranda įplaukas iš svarbių Baltarusijos užsakovų.

"Rusijos ir Baltarusijos premjerai aptarė galimybę nukreipti naftos srautus iš Lietuvos į Rusijos uostus, pavyzdžiui, į Ust Lugą, pranešė derybose dalyvavęs rusų energetikos ministras Aleksandras Novakas.

Kaip žurnalistams Minske sakė A. Novakas, abi šalys dabar spręs šį klausimą. Su Lietuvos spaudimu  po prezidento rinkimų susidūręs Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka praėjusią savaitę pagrasino nukreipti baltarusiškų krovinių tranzitą nuo Baltijos šalių, paskelbusių sankcijų Minskui, į Rusijos uostus. Didžiausia dalis Baltarusijos jūra transportuojamų krovinių apdorojama Klaipėdos uoste. A. Lukašenka sakė, kad tikisi susitarti su Rusija dėl baltarusiškų prekių perkrovimo muitų."

Tai gal ponai Landsbergiai, Nausėda ir Linkevičius, sukurstę visą šią demonstracijų Minske avantiūrą nors dalinai padengtų mūsų valstybės nuostolius iš jų asmeninių lėšų?Aišku, pavydas graužia, matant, kaip Rusijos verslai naudojasi Lietuvos valdžios durnumu.