Kodėl vis dar nėra vokiečių Harvardo

 "Kompetencijos iniciatyva norėjo Vokietijos universitetus įtraukti į geriausių tarptautinių universitetų reitingus. Šis tikslas buvo nepasiektas - ir vis dėlto tai padėjo Vokietijos tyrimams įgauti didesnį matomumą. 

Vis dar nėra tokio dalyko kaip „vokiečių Harvardas“. 

Yra geriausių universitetų, net ir kompetencijos universitetų, tačiau geriausių pasaulio universitetų penkiasdešimtuke vis dar nėra Vokietijos universiteto, pavyzdžiui, „Šanchajaus reitinge“. Ar žlugo Kompetencijos iniciatyva, kurios deklaruotas tikslas buvo patekti į aukščiausias tokių reitingų grupes? Žinoma, būtų kvaila sumažinti kompleksinės finansavimo programos poveikį iki abejotinų pasiekimų, pavyzdžiui, universitetų reitingų. Problema yra ta, kad tikrasis poveikis beveik netiriamas. 

Žymi išimtis yra Torgeris Mölleris ir Stefanas Hornbostelis, kurie Vokietijos universitetų ir mokslo tyrimų centre (DZHW) paskelbė Kompetencijos iniciatyvos aprašą. Jų išvadą galima apibendrinti formulėje, kad pagrindiniai iniciatyvos tikslai buvo nepasiekti, o kitos, iš pradžių nenumatytos pasekmės turi būti vertinamos, kaip sėkmės. Tikslas padidinti universitetų tyrimų reitingą, net ir tarptautiniu lyginimu, nebuvo pasiektas. 

Tiesa, kad taip finansuojamų meistriškumo grupių rezultatai geriausiuose universitetuose yra geresni, nei nepalaikomų universitetų, teigia Möller ir Hornbostel. Taigi tarp kompetencijos universitetų ir kitų yra pastebimų rezultatų skirtumų, tačiau ši Vokietijos aukštojo mokslo sistemos stratifikacija nėra „Kompetencijos iniciatyvos“ poveikis. Jis egzistavo prieš tai. 

Nenuostabu tyrinėtojams 

Ar iniciatyvos lėšos bent praplėtė spragas? Net tai nepavyko. 2015 m. DFG finansavimo atlasas netgi parodė, kad sumažėjo atotrūkiai tarp universitetų, kurių stebėjimo laikotarpiu buvo didžiausias ir žemiausias trečiųjų šalių finansavimas. Pasak Hornbostelio ir Möllerio, tai nenuostabu. Iniciatyvos paskirstytos lėšos buvo tiesiog per mažos, kad turėtų pastebimą poveikį. Perskaičiavus į atskirus metus ir atsižvelgiant į visas išlaidas, 4,6 mlrd. programos būtų sudarę menkus tris procentus aukštojo mokslo sektoriaus išlaidų moksliniams tyrimams. Be to, Guido Bünstorfas ir Johannesas Königas pernai atliktame tyrime parodė, kad universitetai, nefinansuojami iš Kompetencijos iniciatyvos, pasinaudojo kitais trečiųjų šalių finansavimo šaltiniais ir sugebėjo atsverti aukščiausią grupę nuo atitrūkimo. Ironiška, kad federalinė vyriausybė pati prisidėjo, viena vertus, bendrai finansuodama iniciatyvą, tačiau vėliau susilpnindama jos koncentracijos poveikį vėlesnėje finansavimo praktikoje. 

Atsižvelgiant į dideles kandidatavimo į kompetencijos universitetą išlaidas, pasak Hornbostelio ir Möllerio, universitetai dabar labai blaiviai skaičiuoja, ar strategijos, kaip susikurti savo stipriąsias puses ne kompetencijos strategijoje, nėra efektyvesnės ir tvaresnės. Galų gale, pralaimėjus ar net praradus titulą, atsiranda „visuomenės suvokiama gėda“ meistriškumo lenktynių „masinės žiniasklaidos spektaklyje“, atkreipė dėmesį autoriai. 

Struktūrinis jaunų talentų populiarinimas 

Teigiamas kompetencijos iniciatyvos poveikis bus pastebėtas kitur. Jai priskirtina sėkmė yra doktorantų rengimo reforma, kuri dešimtmečius anksčiau nesisekė dėl universitetų vidaus struktūrų ir blokavimų. Tuo tarpu struktūrinis jaunų talentų skatinimas aukštosiose mokyklose ir kolegijose suprantamas kaip pirminė universitetų užduotis, mano autoriai.  Iniciatyva, turėdama daug laikinų pareigų, iš esmės pagerino jaunų akademikų rengimą, bet ne jų karjeros galimybes universitetuose Taigi iniciatyva veikė kaip „naujų įdarbinimo būdų katalizatorius“, kuris buvo ne kartą aptariami, bet beveik neįgyvendinti.

Kompetencijos iniciatyva, pasak Möllerio ir Hornbostelio, yra įspūdingas pavyzdys, kaip impulsas, kuris buvo gana svetimas Vokietijos tyrimų sistemai, buvo politiškai apdorojamas federaliniu lygmeniu, kol jo pirminis radikalumas ištirpo iki retorikos. Tačiau nereikėtų nuvertinti iniciatyvos sukelto „mobilizacijos efekto universitetuose“. Gausi iniciatyvos apšvieta žiniasklaidoje visuomenei sukūrė naują federalinių žemių mokslo politikos dinamiką. Šiuo požiūriu tam tikru būdu buvo pasiektas „miglotai suformuluotas tikslas“ - didesnis vokiečių tyrimų „matomumas“. Net jei šis matomumas yra dėl daugiau skaidrumo“.  

Kur buvo vokiečių klaida? Prie geriausių pasaulio universitetų kuriasi galingos ir įtakingos korporacijos, kurios pritraukia jaunus ambicingus žmones iš viso pasaulio. Baigei studijas Stanforde - tau beveik garantuotas geras įėjimas į Silicio Slėnio sistemą. Va nuo ko reikia pradėti, o ne mesti truputį valdiškų pinigų į sieną, tikintis kad gal kas nors prilips. 

Why is there still no German Harvard

 "The Excellence Initiative wanted to put German universities in the rankings of top international universities. This goal was missed - and yet it helped German research gain greater visibility. There is still no such thing as a “German Harvard”. There are top universities, even universities of excellence, but there is still no German university among the top fifty best universities in the world, for example in the “Shanghai Ranking”. 

Has the Excellence Initiative, whose declared goal it was to move into the top groups of such rankings, failed? Of course, it would be silly to reduce the impact of a complex funding program on dubious achievements like university rankings. The problem is rather that the actual effect is hardly researched. 

A notable exception are Torger Möller and Stefan Hornbostel, who have published an inventory of the Excellence Initiative at the German Center for University and Science Research (DZHW). Their conclusion can be summed up in the formula that the central goals of the initiative have been missed, while other, originally unintended consequences have to be assessed as successes. The goal of increasing university research to the top of rankings, even in an international comparison, was not achieved. It is true that the performance of the funded clusters of excellence in the top publications is better than that of the unsupported universities, according to Möller and Hornbostel. So there are recognizable differences in performance between the Universities of Excellence and the others, but this stratification of the German higher education system is not an effect of the Excellence Initiative. It existed before that. 

No surprise to the researchers 

Did the initiative's funds at least widen the gaps? Not even that has succeeded. The 2015 DFG funding atlas even showed a reduction in the gaps between the universities with the highest and lowest levels of third-party funding in the observation period. According to Hornbostel and Möller, this is not surprising. The funds distributed by the initiative were simply too small to have a noticeable effect. Converted to the individual years and in relation to the total expenditures, the 4.6 billion of the program would have made up a meager three percent of the research expenditures of the higher education sector. In addition, Guido Bünstorf and Johannes König showed in a study from last year that the universities not funded by the Excellence Initiative have tapped other sources of third-party funding and were able to counteract the top group from rushing away. Ironically, the federal government itself contributed by co-financing the initiative on the one hand, but then weakening its concentration effects again in its subsequent funding practice. 

In view of the high costs of applying as a university of excellence, according to Hornbostel and Möller, the universities are now calculating very soberly whether strategies for profiling their own strengths outside of the excellence strategy are not more efficient and sustainable. After all, in the event of a defeat or even the loss of a title, one is saved from “public shame” in the “mass media spectacle” of the race of excellence, the authors pointed out. 

Structured promotion of young talent 

The positive effects of the Excellence Initiative would be found elsewhere. A success attributable to her is the reform of doctoral training, which had previously failed for decades due to the internal structures and blockades of the universities. In the meantime, a structured promotion of young talent in graduate schools and colleges is understood as an original task of universities, the authors believe. This would not be contradicted by the fact that the format of the graduate schools did not survive the Excellence Initiative. Rather, the problem is that the initiative, with its large number of temporary positions, has fundamentally improved the training of young academics, but not their career opportunities at universities. After all, it not only brought about an increase in the time limit for junior professorships, but also ensured an increase in the time limit for professorships with its “belated success model of the junior professorship” and various tenure track models. The initiative thus acted as a “catalyst for new ways of recruiting” which were repeatedly called for but hardly implemented.  

The Excellence Initiative, according to Möller and Hornbostel, is an impressive example of how an impulse that was rather alien to the German research system was politically processed at the federal level until its original radicalism was melted down to a rhetorical residue. The “mobilization effect within the universities” triggered by the initiative should not be underestimated. The large media description of the initiative developed a new dynamic in the science policy of the federal states. In this respect, the “vaguely formulated goal” of greater “visibility” of German research has been achieved in a certain way. Even if this visibility is more of a greater transparency."

 Where was the German mistake? Powerful and influential corporations are emerging close to the world’s top universities attracting young ambitious people from around the world. After graduating from Stanford, you are almost guaranteed a good entrance to the Silicon Valley system. This is where we have to start and not throw some government money at the wall in the hope that maybe some of it will stick. 

G. Landsbergis neatmeta Rusijos įsiveržimo į Ukrainą tikimybės

 

Lietuvoje užsikrėtimų korona skaičius pradeda augti eksponentiniu būdu. Vilniuje jau greitai truks ligoninėse vietų sunkiems ligoniams. Pats laikas nukreipti visą mūsų dėmesį į tai, ką Rusija galėtų padaryti su jos satelitais.

Oi, ką aš čia parašiau... Juk tai politiškai nekorektiška. Reikia rašyti kitaip. "Mes be Krymo nenurimsim. Mauči, boba, tuoj gausi į snukį." Visada sakiau jums, kad, turint gerus klasikinės lietuvių literatūros pagrindus, yra lengva rašyti lietuvišką propagandą.
 

Globalizacijos nugalėtojai naudojasi mažumomis, bandydami atsverti bundančios vidurinės klasės, pralaimėjusios globalizacijoje, politines galias

 „Apple“ vadovas Timas Cookas „mums sako, kad jis kovoja prieš rasizmą. Aš tikiu. Gerai jam. Kad ir koks pagirtinas būtų Cookas dėl savo antirasizmo, jis vadovauja korporacijai, kuri uždirbo didžiulį pelną, iki šiol neįsivaizduojamą žmonijos istorijoje, išnaudodama pigią darbo jėgą vargingoje šalyje (Kinijoje), kurią valdo tironai, kurių autoritetas nemenkas ir dėl to, kad „Apple“ laikosi tylėjimo dėl nesutarimų politikos. Dar  „Apple“samdo  protingiausius advokatus pasaulyje, kad „Apple“ mokesčių našta būtų nereikšminga.“

 

The winners in globalization are using the minorities trying to counterbalance political power of awakening middle class that are losers in globalization

"Apple’s Tim Cook “tells us that he is against racism. I believe it. Good on him.” As commendable as Cook may be for his anti-racism,  he is the C.E.O. of a corporation that has made profits on a scale hitherto unimaginable in human history by exploiting cheap labor in a poor country (China) ruled by tyrants whose authority is perpetuated in no small part thanks to Apple’s own compliance in its silencing of dissent and hiring the smartest lawyers in the world to make Apple’s tax burden negligible."

Pekino pranešimas Amerikai: mes esame lygūs dabar --- Xi Jinpingas priešpastato Bideno administracijai naują pasaulėžiūrą

 "Praėjusį mėnesį Ankoridže, Aliaskoje, greitai paaiškėjo, kad Kinijos prezidento Xi Jinpingo diplomatiniai pasiuntiniai neatvyko, nešini alyvuogių šakomis. Vietoj to jie atnešė naują pasaulio vaizdą. Kaip tikėjosi Bideno administracijos pareigūnai per pirmąjį susitikimą su kolegomis iš Kinijos, Yang Jiechi, pagrindinis Xi užsienio politikos padėjėjas, ir užsienio reikalų ministras Wang Yi paprašė jų atšaukti D.Trumpo laikų politiką, nukreiptą prieš Kiniją. Pekinas norėjo atkurti tokį pasikartojantį „dialogą“, kurį Vašingtonas laiko laiko švaistymu, sako JAV ir Kinijos pareigūnai, informuoti apie Aliaskos susitikimą. 

Ponas Yangas taip pat pateikė staigmeną: 16 minučių trukmės paskaitą apie Amerikos rasines problemas ir demokratines nesėkmes. Pasak Kinijos pareigūnų, tikslas buvo aiškiai pasakyti, kad Pekinas laiko save lygiaverčiu JAV. Jis taip pat perspėjo Vašingtoną neužginčyti Kiniją dėl misijos, kurią Pekinas laiko šventa - galiausiai susijungti su Taivanu. Tai yra didelis pokytis Kinijos lyderiams, kurie dešimtmečius stengėsi nemesti iššūkio JAV, kaip pasaulio lyderiui, ir laikėsi prieš kelis dešimtmečius nustatyto teiginio, kurį iškėlė Deng Xiaoping: „Laikykitės žemo profilio ir laukite savo laiko“. Kai kurie vyresni Kinijos pareigūnai privačiai - dažnai sarkastiškai - vadino JAV Lao Da arba Big Boss. 

Dabar ponas Xi pertvarko santykius. Kiek jį tas liečia, atėjo Kinijos laikas. „Kinija jau gali pažvelgti į pasaulį vienodu lygiu“, - sakė jis kasmetinėse įstatymų leidybos sesijose Pekine kovo pradžioje. Tai pastaba, Kinijos žiniasklaidoje plačiai interpretuojama, kaip deklaracija, kad Kinija nebežiūri į JAV iš apačios. JAV reguliariai apibūdina Kiniją kaip strateginę varžovę, tačiau Pekinas retai, jei kada nors vartojo tokius terminus, pabrėždamas tokius terminus kaip „laimėjimas visiems“ ir „bendradarbiavimas“. „Vienas akivaizdesnių Kinijos požiūrio pokyčių yra tas, kad Kinija dabar pripažįsta egzistuojančią konkurenciją, kas niekada nebuvo išreikšta praeityje“, - sako Wang Huiyao, Kinijos valstybės tarybos patarėjas ir Kinijos ir globalizacijos centro prezidentas.  Vis labiau ginčytini santykiai sukūrė konkurenciją dėl sąjungininkų - Amerikos diplomatai leidosi į Japoniją, Pietų Korėją ir Vakarų Europą, o Kinijos atitikmenys siuva sandorius Pietryčių Azijoje, Rusijoje ir Irane "[1].

1.Beijing's Message to America: We're an Equal Now --- Xi Jinping is confronting Biden administration with a new world view
Wei, Lingling; Davis, Bob. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]13 Apr 2021: A.1.

Beijing's Message to America: We're an Equal Now --- Xi Jinping is confronting Biden administration with a new world view

"It quickly became obvious in Anchorage, Alaska, last month that Chinese President Xi Jinping's diplomatic envoys hadn't come carrying olive branches. Instead they brought a new world view.

As Biden administration officials expected in their first meeting with Chinese counterparts, Yang Jiechi, Mr. Xi's top foreign-policy aide, and Foreign Minister Wang Yi asked them to roll back Trump-era policies targeting China. Beijing wanted to restore the kind of recurring "dialogue" Washington sees as a waste of time, say U.S. and Chinese officials briefed on the Alaska meeting.

Mr. Yang also delivered a surprise: a 16-minute lecture about America's racial problems and democratic failings. The objective, say Chinese officials, was to make clear that Beijing sees itself as an equal of the U.S. He also warned Washington against challenging China over a mission Beijing views as sacred -- the eventual reunification with Taiwan.

That is a big shift for Chinese leaders, who for decades took care not to challenge the U.S. as the world's leader and followed the dictum Deng Xiaoping set decades ago: "Keep a low profile and bide your time." Some senior Chinese officials privately -- often sarcastically -- called the U.S. Lao Da, or Big Boss.

Now Mr. Xi is reshaping the relationship. As far as he is concerned, China's time has arrived.

"China can already look at the world on an equal level," he told the annual legislative sessions in Beijing in early March, a remark widely interpreted in Chinese media as a declaration that China no longer looks up to the U.S.

The U.S. routinely describes China as a strategic rival, but Beijing has rarely if ever used such terms, emphasizing terms like "win-win" and cooperation.

"One of the more obvious changes in China's attitude is that China now recognizes the existence of competition, which was never expressed in the past," says Wang Huiyao, an adviser to China's State Council and president of the Center for China and Globalization, a Beijing think tank.

The increasingly contentious relationship has created competition for allies, with American diplomats jetting to Japan, South Korea and Western Europe, while Chinese equivalents sew up deals in Southeast Asia, Russia and Iran." [1]

1.Beijing's Message to America: We're an Equal Now --- Xi Jinping is confronting Biden administration with a new world view
Wei, Lingling; Davis, Bob. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]13 Apr 2021: A.1.