Agriculture and AI: Farming with Smart Data

"Michaela Meyer did not grow up in the country side, nor did she ever sit on a tractor in her life before her current job. Nevertheless, the 32-year-old is now helping to shape the agriculture of the future: As a smart data technologist at the American agricultural machinery manufacturer John Deere she is currently helping farmers to efficiently distribute liquid manure in the field - with the help of artificial intelligence (AI). Together with her team, the mathematician has developed algorithms for sensors that precisely recognize the ingredients in the organic fertilizer in real time. "If you know what is in the manure, you can use it to plan pretty much how much you have to spread in the different areas of the field," - says Meyer.

Finding out what exactly the manure is made up of, however, is highly complex. For the farmers, the AI-controlled sensors from Meyer's laboratory are therefore an important tool on the way to a sustainable and economic future. "Agriculture often has to deal with the allegation that it pollutes the environment and is responsible for chemical residues in food," - says a company spokesman for John Deere Germany. "That is why it is important to reduce the use of fertilizers without reducing the yield."

Intelligent technology also helps farmers to automatically recognize weeds in fields and only use pesticides specifically in these areas. The work of software developers, mathematicians, statisticians and engineers saves money and plant toxins in the long run. "Our team includes people from many different scientific disciplines," says Michaela Meyer. “This is important because every employee has different skills.” The challenge when working with AI: When experimenting, something often comes out in the end that was not expected. "Then it's good when you have people who have different ideas about what might be the cause," says Meyer. That is why she hopes that even more people from areas other than software development will be interested in professions with AI. From her point of view, one thing is particularly important: that applicants can be enthusiastic about statistics. "Artificial intelligence is for the most part statistics," - says Meyer.

She also considers specific courses of study such as data science, which can be studied at the Technical University of Dortmund, to be sensible. Markus Pauly teaches and researches here. The professor of mathematical statistics and industrial applications advises students to specialize during their studies if they know that they are aiming for a career with AI in agriculture. In case study projects and supervised industrial internships, students can work with companies, gain important experience and expand their network.

 

The Dortmund scientist is currently involved in a project with AI in agriculture. His team, together with the agricultural machinery company Claas, the German Research Center for Artificial Intelligence and the University of Osnabrück, is researching how combine harvesters will drive autonomously over the field in the future or use cameras to automatically recognize how they can harvest optimally. 

 

Unlike Meyer, Markus Pauly gained experience in agriculture at an early age: his great-grandparents had a farm in the Eifel. “As a child, I helped with the harvest myself - but I could also support agricultural projects with my statistical and AI know-how without this knowledge,” says Pauly.

What technology can farmers even use?

Agricultural expertise is therefore not a must to work with AI in agriculture. Nevertheless, the large interdisciplinary teams always need someone who is familiar with agricultural issues - and who knows what intelligent technology farmers can actually use. So an agronomist has a good chance of getting a job in the field of AI in agriculture. However, he has to work intensively: “You have to have a good feeling for relevant data, have basic programming knowledge, and have the ambition to acquire the methods and pitfalls of machine and statistical learning,” says Pauly.

At the agricultural machinery manufacturer John Deere, whose German headquarters are in Mannheim, a degree in natural sciences is a prerequisite for a job in the AI ​​field. “It is of course helpful if the applicants are also interested in the subject of agriculture or agricultural technology,” says Peter Pickel, an expert on future technology at John Deere. "Much more important, however, is the enthusiasm for the topic of digital agricultural technology and the realization that agriculture is important for feeding the growing world population."

This is exactly what motivates Michaela Meyer about her job: that she can make a difference - and knows earlier than others in which direction something is going in the future. Experts like her are in demand in agricultural corporations. "Companies are desperately looking for specialists who are interested in this area," says Markus Pauly. “The supply of jobs is greater than the supply of good people.” According to the job platform Indeed, the number of advertised positions in the AI field has risen by 40 percent in the past three years. There are jobs in agriculture, for example, but also in many other areas in industry and research. This career choice is also financially worthwhile: According to an analysis by Indeed, a data scientist can earn an average of 75,000 euros a year. Anyone who is interested in statistics and not only looks to the future, but wants to actively shape it, has better and better career prospects."

 

What is wrong with Lithuanian foreign policy

   "The narrative of political and economic liberalization as a universal measure and direction of state progress has long since lost its mythological power in the East. In Ghodsee and Orenstein's book Taking stock of shock: : The Social Consequences of the 1989 Revolution ") reveals the real cost to post-Soviet societies of shock therapy. The mortality rate has risen sharply since 1986. The sharp rise in human mortality during the transformation is primarily the result of a sharp rise in the atomisation of society, income and wealth inequality, unemployment and psychosocial stress.

 

    It seems that our country’s foreign policy strategists are successfully ignoring these trends and still follow outdated transitology textbooks published 20 years ago (Carothers 2002). In other words, we greatly overestimate free and competitive elections not only as a necessary but also as a sufficient condition for democracy, as if in itself to guarantee equal rights and opportunities for all people. In this way, we turn a blind eye to the fact that, even in the event of such elections, the state may be seized by oligarchic groups, which, as the case of Ukraine shows, are often robbing more than unilateral dictators. And so we are "losing" the decline of democracy in some of the EU's Central and Eastern European countries, such as Poland or Hungary, where the media, the legal system and the state apparatus are unconditionally subordinated to one party (Mungiu-Pippidi 2015). .

 

    By being blind to what is happening in our backyards, we are boldly and principally fighting the 'hybrid war' with the regimes of Putin and Lukashenko. Our fervor has already reached such a degree that we can sacrifice, in good conscience, the freezing Afghans, Iraqis and Syrians and their children in the border forests. And we hear in particular about Merkel's talks to manage this refugee crisis. Because we have decided for ourselves and solemnly promised that we will never, under any circumstances, talk or negotiate with any "illegitimate" dictators, even if they are our neighbors.

 

    Related to this is the last dilemma of Lithuania's foreign policy - how to distance itself from the Homeland Union - the desire of the Lithuanian Christian Democrats (TS-LKD) to hold it hostage. There are two issues at stake. First, in Lithuania, especially among the right, the idea of ​​the interwar German philosopher Carl Schmitt regarding the separation of "friend-enemy" as a basic dimension of politics is popular. According to the banal understanding of this idea, if you want to create a policy, look for enemies. Second, the Conservatives have, from the outset, sought to set the tone for the country’s foreign policy and have seen it as one of the key signs that sets them apart from other political forces. Such a narrative has long been quite difficult to defend, as all the country's parliamentary parties have supported Euro-Atlantic integration. Russia in 2014 with the annexation of Crimea and the growing aggression, fostering good relations with it has also become purely theoretical. However, the prevailing consensus on the main goals of foreign policy, which is already a guarantee of its coherence and success, poses an existential threat to the Conservative Party. Already during the last elections to the Seimas, the Conservative Party did not find much how the Conservative Party could stand out from other competitors, unless  using the  leadership of nonmember I. Šimonytė.

 

    The sudden change in the course of Chinese politics, not much coordinated with the country's president, let alone other political parties, is nothing more than an attempt by  the Conservative Party, primarily interested in its survival, to reinvent itself in search of new enemies and areas of struggle. This is the party’s response to the radical right challenge at the expense of the old foreign policy consensus. The openly confrontational choice to name the Taiwanese representation not in the name of Taipei, as requested by the Chinese side, but as "Taiwanese", is a symbolic step towards redefining the right-to-left political divide in Lithuania. It’s a dangerous and not very playful game that can backfire.”

By impoverishing the Lithuanian people, the Conservative Party believes that it will remain in power during the next elections. Are we really that stupid? 

 

 

 

Kas ne taip su Lietuvos užsienio politika

"Politinės ir ekonominės liberalizacijos, kaip universalaus valstybių pažangos mato ir krypties, naratyvas jau seniai praradęs savo mitologinę galią Rytuose. Šiemet išleistoje K. Ghodsee ir M. Orensteino knygoje „Taking stock of shock: Social consequences of the 1989 revolution“ („Įvertinant šoką: 1989 m. revoliucijos socialinės pasekmės“) atskleidžiama, kokią tikrąją kainą turėjo sumokėti posovietinės visuomenės, patyrusios šoko terapiją. Jei remtumės sveikatos rodikliais, dalyje posovietinių visuomenių iki šiol gyvenimo sąlygos prastesnės nei prieš prasidedant transformacijai. Toje pačioje Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė tik 2009 m. pasiekė 1986 m. lygį. Per transformaciją smarkiai šoktelėjęs žmonių mirtingumas – pirmiausia smarkiai išaugusios visuomenės atomizacijos, pajamų ir turto nelygybės, nedarbo ir psichosocialinio streso pasekmė. Įtikinamų atsakymų, ar tikrai to nebuvo galima išvengti, iki šiol nepateikta.

Susidaro įspūdis, kad mūsų šalies užsienio politikos strategai sėkmingai ignoruoja šias tendencijas ir vis dar vadovaujasi pasenusiais tranzitologijos vadovėliais, išmestais dar prieš 20 metų (Carothers 2002). Kitaip tariant, gerokai pervertiname laisvus ir konkurencingus rinkimus ne tik kaip būtiną, bet ir kaip pakankamą demokratijos sąlygą, tarsi savaime turinčią užtikrinti visų žmonių lygias teises ir galimybes. Taip užmerkiame akis prieš faktą, kad, net ir esant tokiems rinkimams, valstybė gali būti užgrobta oligarchinių grupuočių, kurios ją, kaip liudija Ukrainos atvejis, neretai apiplėšia labiau nei vienvaldžiai diktatoriai. Ir taip „pražiopsome“ demokratijos nuosmukį dalyje ES priklausančių Vidurio Rytų Europos valstybių, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vengrijoje, kuriose, ir toliau organizuojant „konkurencingus rinkimus“, žiniasklaida, teisinė sistema ir valstybės aparatas yra besąlygiškai pajungti vienos partijos naudai (Mungiu-Pippidi 2015).

Būdami akli tam, kas vyksta savame kieme, drąsiai ir principingai kovojame „hibridinį karą“ su V. Putino ir A. Lukašenkos režimais. Mūsų įkarštis jau pasiekė tokį laipsnį, kad ramia sąžine galime aukoti šąlančius afganus, irakiečius ir sirus bei jų vaikus pasienio miškuose. Ir ypač įširdome dėl A. Merkel pokalbių, kad būtų suvaldyta ši pabėgėlių krizė. Nes juk patys esame sau nusprendę ir iškilmingai pasižadėję, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis nebesikalbėsime ir nebesiderėsime su jokiais „nelegitimiais“ diktatoriais, net jei jie būtų mūsų kaimynai.

Su tuo susijusi ir paskutinė Lietuvos užsienio politikos dilema – kaip atsiriboti nuo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) užgaidų ją laikyti savo įkaite. Aktualios yra dvi problemos. Pirma, Lietuvoje, ypač tarp dešiniųjų, populiari tarpukario Vokietijos filosofo Carlo Schmitto idėja dėl „draugo – priešo“ perskyros, kaip pamatinės politikos dimensijos. Pagal banalų šios minties supratimą, jei nori kurti politiką, ieškok priešų. Antra, konservatoriai nuo pat pradžių siekė užduoti toną šalies užsienio politikai ir laikė tai vienu iš pagrindinių ženklų, kuo jie išsiskiria iš kitų politinių jėgų. Tokį naratyvą seniai jau buvo gana sudėtinga apginti, nes visos šalies parlamentinės partijos palaikė euroatlantinę integraciją. Rusijai 2014 m. aneksavus Krymą ir vis agresyvėjant, gerų santykių su ja puoselėjimas taip pat tapo tik teorinis. Tačiau įsivyravęs konsensusas dėl pagrindinių užsienio politikos tikslų, kas šiaip jau yra jos nuoseklumo ir sėkmės garantas, kartu kelia egzistencinę grėsmę konservatorių partijai. Ji jau per pastaruosius Seimo rinkimus nelabai rado, kuo galėtų nuo kitų konkurentų išsiskirti, nebent nepartinės I. Šimonytės sąrašo lyderyste.

Staigus Lietuvos politikos kurso pokytis prieš Kiniją, nelabai derintas su Lietuvos prezidentu, o ką jau kalbėti apie kitas politines partijas, yra ne kas kita, kaip savo išlikimu pirmiausia suinteresuotos TS-LKD bandymas iš naujo išrasti save, ieškant naujų priešų ir kovos teritorijų. Tai yra šios partijos atsakas į radikalios dešinės iššūkį senojo užsienio politikos konsensuso sąskaita. Atvirai konfrontacinis pasirinkimas pavadinti Taivanio atstovybę ne Taipėjaus vardu, kaip to prašė Kinijos pusė, o „taivaniečių“, yra simbolinis žingsnis siekiant iš naujo apibrėžti politinę dešinės-kairės perskyrą Lietuvoje. Tai pavojingas ir nelabai grabiai vykdomas žaidimas, kuris gali ir atsirūgti."

 Skurdindama Lietuvos žmones, TS-LKD mano išsilaikyti valdžioje per sekančius rinkimus. Nejaugi mes tikrai tokie kvailiai? 

Mes esame galingiausi pasaulyje

 Mums nebaisios jokios branduolinės raketos. Mums jūra iki kelių.

"Pratybose Lietuvos kariuomenės Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono kariai treniruojasi atlikti ugnies paramos užduotis su savaeigėmis artilerijos sistemomis „PzH2000“ – modernizuotomis haubicomis, kurios yra vienos galingiausių pasaulyje."

Va taip.

Namų apvertimas tampa virtualia realybe --- Investuotojai turi paklausti, ar internetinių nekilnojamojo turto platformų mastelio keitimas ir tvarumas yra vienas kitą paneigiantys

  "Dabar galite parduoti savo namus internetu taip greitai, kaip galite parduoti batų porą "eBay" ar "Poshmark". Tačiau kokia yra grąžinimo politika?

 

    Pandemija sustiprino tokias populiarias koncepcijas, kaip apsipirkimas internetu. Tačiau tai parodė, kaip būtų galima naudoti daugiau papildomų programų. Dabar žinome, kad darbo jėga gali dirbti nuotoliniu būdu, tačiau įmonėms kyla pavojus, kad dėl to patogumui kyla papildomų išlaidų. Panašią riziką vis dažniau prisiima internetinės nekilnojamojo turto platformos, naudojančios kompiuterizuotus algoritmus, kad automatizuotų beveik 2 trilijonus dolerių vertės pramonę, kurioje šiandien interneto skverbtis yra tik apie 1%. Kyla klausimas, ar sėkmė bus palanki drąsiems.

 

    Technologijų panaudojimo būstui apversti idėja iš pradžių buvo sutikta skeptiškai. Be finansinės rizikos, susijusios su turtų turėjimu balanse esančiose atsargose, iškilo atviras klausimas, ar vartotojai patikės tokiam procesui savo vertingiausią turtą. Kai Zillow pasakė, kad 2019 m. „iBuying“ populiarės, maždaug 90 % namų pirkėjų ir pardavėjų vis dar naudojosi agentu.

 

    Pandemija išsklaidė kai kurias iš šių abejonių, nes technologija daugeliu atvejų tapo būtinybe, o ne pasirinkimu. Galų gale, tokie dalykai kaip virtualūs pasirodymai pasirodė esantys ne tik perspektyvūs, bet ir dažnai pageidaujami, todėl vartotojai galėjo išvengti vargo ir išlaidų, susijusių su atvirų durų diena.

 

    Praėjusių metų pavasarį pristabdę tą veiklą, „iBuyers“ pirkėjai pradėjo pirkti vis daugiau virtualių galimybių. Oferpad, kurio susijungimas su specialios paskirties įsigijimo bendrove turėtų baigtis šį ketvirtį, antrąjį ketvirtį įsigijo daugiau, nei 2000 namų. „Zillow“ teigė, kad jos namų pirkimas antrąjį ketvirtį išaugo daugiau, nei dvigubai, o „Redfin“ teigė, kad per antrąjį ketvirtį nusipirko 40% daugiau namų, nei per visus 2020 m. Nusipirkęs daugiau už visus, rinkos lyderis „Opendoor“ teigė, kad įsigijo beveik 8 500 namų antrąjį ketvirtį ir laikotarpį užbaigė su sutartimis įsigyti dar 8158, o tai sudaro 3 mlrd. dolerių.

 

    Pirkėjai mėgsta sakyti, kad jie nekonkuruoja tarpusavyje, o veikiau perka pagal tradicinį nekilnojamojo turto agento modelį. Tačiau, kaip ir maisto pristatymo ar kitose pramonės šakose, kuriose keli žaidėjai siūlo panašius produktus, dažniausiai naudojamas labiausiai paplitęs prekės ženklas. „iBuyers“ pirkėjams ypač svarbu būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku: jūs valgote kelis kartus per dieną, bet galite parduoti būstą kartą per dešimtmetį.

 

    „Opendoor“ dabar yra 41 rinkoje – daugiau, nei dvigubai daugiau, nei „Offerpad“ – į įvairovę žiūri kaip į galimybę ir kaip į apsidraudimą. Pavyzdžiui, jei staiga pasikeičia užimtumo paklausa viename mieste, ji nori būti mieste, kuris gali įgyti trauką.

 

    Siekdamas pagreitinti, ji sumažina fizinių batų poreikį žemėje, sukurdama technologijas. Bendrovė teigė, kad šiais metais ji galėjo pradėti prekiauti 18 rinkų vos per penkis mėnesius. Kai anksčiau kiekviename mieste samdydavo po kelis žmones, bendrovė teigė, kad dabar gali pradėti veiklą rinkoje, kurioje dirba vos vienas žmogus, naudodama didėjančią centralizuotų technologijų saugyklą, kad užpildytų spragas.

 

    Ji taip pasitiki šia technologija, kad jai nebereikia gyvai – net virtualiai – pamatyti namų, iki kol išleis šimtus tūkstančių dolerių. Praėjusį antradienį bendrovė pranešė, kad siūlo namų savininkams, kuriems ji pateikė preliminarius pasiūlymus, galimybę siųsti savo namų nuotraukas ir vaizdo įrašus, išvengiant net virtualios tiesioginės peržiūros. Tai procesas, kurį bendrovė gali padaryti per maždaug 10 minučių vartotojų laiko.

 

    Nors kapitalas greičiausiai yra apribojimas, ne kiekvienas „iBuyer“ turi tą patį žaidimo planą. Palyginimui, atrodo, kad „Offerpad“ daugiau dėmesio skiria miestams, kuriame ji jau yra. Investuotojų pristatymuose pateikiamos nuotraukos prieš ir po renovacijos bei aprašas, kiek vidutiniškai išleidžiama ir kiek laiko gali užtrukti renovacija. „Opendoor“ pristatymuose tokių detalių yra mažai. Tačiau bendrovė teigė, kad šiandien, naudodama centralizuotą technologiją, mato tokią pat rezultatų kokybę, kaip ir anksčiau, turėdama daugiau fizinės pagalbos.

 

    Kadangi iBuyers ir toliau auga, o rinka neišvengiamai kyla į viršų, laikas pradėti klausti, ar mastelio keitimas ir tvarumas yra vienas kitą paneigiantys ir, jei taip, kas yra svarbiau. [1]

1. Home Flipping Becomes Virtual Reality --- Investors must ask whether scalability and sustainability of online real-estate platforms are mutually exclusive

Forman, Laura.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 31 Aug 2021: B.10.