"Politinės ir ekonominės liberalizacijos, kaip universalaus valstybių pažangos mato ir krypties, naratyvas jau seniai praradęs savo mitologinę galią Rytuose. Šiemet išleistoje K. Ghodsee ir M. Orensteino knygoje „Taking stock of shock: Social consequences of the 1989 revolution“ („Įvertinant šoką: 1989 m. revoliucijos socialinės pasekmės“) atskleidžiama, kokią tikrąją kainą turėjo sumokėti posovietinės visuomenės, patyrusios šoko terapiją. Jei remtumės sveikatos rodikliais, dalyje posovietinių visuomenių iki šiol gyvenimo sąlygos prastesnės nei prieš prasidedant transformacijai. Toje pačioje Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė tik 2009 m. pasiekė 1986 m. lygį. Per transformaciją smarkiai šoktelėjęs žmonių mirtingumas – pirmiausia smarkiai išaugusios visuomenės atomizacijos, pajamų ir turto nelygybės, nedarbo ir psichosocialinio streso pasekmė. Įtikinamų atsakymų, ar tikrai to nebuvo galima išvengti, iki šiol nepateikta.
Susidaro įspūdis, kad mūsų šalies užsienio politikos strategai sėkmingai ignoruoja šias tendencijas ir vis dar vadovaujasi pasenusiais tranzitologijos vadovėliais, išmestais dar prieš 20 metų (Carothers 2002). Kitaip tariant, gerokai pervertiname laisvus ir konkurencingus rinkimus ne tik kaip būtiną, bet ir kaip pakankamą demokratijos sąlygą, tarsi savaime turinčią užtikrinti visų žmonių lygias teises ir galimybes. Taip užmerkiame akis prieš faktą, kad, net ir esant tokiems rinkimams, valstybė gali būti užgrobta oligarchinių grupuočių, kurios ją, kaip liudija Ukrainos atvejis, neretai apiplėšia labiau nei vienvaldžiai diktatoriai. Ir taip „pražiopsome“ demokratijos nuosmukį dalyje ES priklausančių Vidurio Rytų Europos valstybių, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vengrijoje, kuriose, ir toliau organizuojant „konkurencingus rinkimus“, žiniasklaida, teisinė sistema ir valstybės aparatas yra besąlygiškai pajungti vienos partijos naudai (Mungiu-Pippidi 2015).
Būdami akli tam, kas vyksta savame kieme, drąsiai ir principingai kovojame „hibridinį karą“ su V. Putino ir A. Lukašenkos režimais. Mūsų įkarštis jau pasiekė tokį laipsnį, kad ramia sąžine galime aukoti šąlančius afganus, irakiečius ir sirus bei jų vaikus pasienio miškuose. Ir ypač įširdome dėl A. Merkel pokalbių, kad būtų suvaldyta ši pabėgėlių krizė. Nes juk patys esame sau nusprendę ir iškilmingai pasižadėję, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis nebesikalbėsime ir nebesiderėsime su jokiais „nelegitimiais“ diktatoriais, net jei jie būtų mūsų kaimynai.
Su tuo susijusi ir paskutinė Lietuvos užsienio politikos dilema – kaip atsiriboti nuo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) užgaidų ją laikyti savo įkaite. Aktualios yra dvi problemos. Pirma, Lietuvoje, ypač tarp dešiniųjų, populiari tarpukario Vokietijos filosofo Carlo Schmitto idėja dėl „draugo – priešo“ perskyros, kaip pamatinės politikos dimensijos. Pagal banalų šios minties supratimą, jei nori kurti politiką, ieškok priešų. Antra, konservatoriai nuo pat pradžių siekė užduoti toną šalies užsienio politikai ir laikė tai vienu iš pagrindinių ženklų, kuo jie išsiskiria iš kitų politinių jėgų. Tokį naratyvą seniai jau buvo gana sudėtinga apginti, nes visos šalies parlamentinės partijos palaikė euroatlantinę integraciją. Rusijai 2014 m. aneksavus Krymą ir vis agresyvėjant, gerų santykių su ja puoselėjimas taip pat tapo tik teorinis. Tačiau įsivyravęs konsensusas dėl pagrindinių užsienio politikos tikslų, kas šiaip jau yra jos nuoseklumo ir sėkmės garantas, kartu kelia egzistencinę grėsmę konservatorių partijai. Ji jau per pastaruosius Seimo rinkimus nelabai rado, kuo galėtų nuo kitų konkurentų išsiskirti, nebent nepartinės I. Šimonytės sąrašo lyderyste.
Staigus Lietuvos politikos kurso pokytis prieš Kiniją, nelabai derintas su Lietuvos prezidentu, o ką jau kalbėti apie kitas politines partijas, yra ne kas kita, kaip savo išlikimu pirmiausia suinteresuotos TS-LKD bandymas iš naujo išrasti save, ieškant naujų priešų ir kovos teritorijų. Tai yra šios partijos atsakas į radikalios dešinės iššūkį senojo užsienio politikos konsensuso sąskaita. Atvirai konfrontacinis pasirinkimas pavadinti Taivanio atstovybę ne Taipėjaus vardu, kaip to prašė Kinijos pusė, o „taivaniečių“, yra simbolinis žingsnis siekiant iš naujo apibrėžti politinę dešinės-kairės perskyrą Lietuvoje. Tai pavojingas ir nelabai grabiai vykdomas žaidimas, kuris gali ir atsirūgti."
Skurdindama Lietuvos žmones, TS-LKD mano išsilaikyti valdžioje per sekančius rinkimus. Nejaugi mes tikrai tokie kvailiai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą