Dabartinė krizė iš tikrųjų yra daug platesnė, nei Ukrainos

  „JAV raketų objektas Lenkijoje yra pagrindinės problemos, skatinančios Kremliaus skaičiavimus, ar pradėti karą prieš Ukrainą, esmė.

 

    REDZIKOWO, Lenkija – Tomaszas Česčikas, lenkų archeologas ir televizijos žurnalistas, kiekvieną rytą vedžioja savo šunį per mišką, esantį netoli jo namų, čia, NATO rytiniame flange, klaidžioja palei žalios grandininės tvoros kraštą, kurios viršūnėje yra pjaunanti viela.

 

    Jis mėgaujasi grynu oru ir ryto tyla – kol kitoje tvoros pusėje esantys garsiakalbiai, iškabinti užrašais „Keep Out“ lenkų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis, pradeda dideliu garsu groti „The Star-Spangled Banner“.

 

    „Nepažįstu nė vieno, kuris ten būtų buvęs“, – sakė ponas Česčikas, rodydamas per tvorą į tolumoje slūgsančią migla apgaubtą pastatų sankaupą.

 

    Tvora yra itin jautraus JAV karinio objekto, kuris, tikimasi, šiemet pradės veikti, išorinis perimetras, saugomas lenkų kareivių ir kuris, Vašingtono teigimu, padės apginti Europą ir Jungtines Valstijas nuo balistinių raketų, kurias paleis tokios nesąžiningos valstybės, kaip Iranas.

 

    Tačiau Rusijos prezidentui Vladimirui V. Putinui karinė bazė Lenkijoje ir kita Rumunijoje yra įrodymas, jo manymu, NATO plėtros į rytus keliama grėsmė ir dalis jo pateisinimo dėl karinio Ukrainos apsupimo. Pentagonas šias dvi vietas apibūdina, kaip gynybines ir nesusijusias su Rusija, tačiau Kremlius mano, kad jos gali būti panaudotos Rusijos raketoms numušti arba puolamųjų sparnuotųjų raketų šaudymui į Maskvą.

 

    Grasindamas Ukrainai, V. Putinas pareikalavo, kad NATO sumažintų savo karinį pėdsaką Rytų ir Vidurio Europoje – tai Vašingtonas ir Europos lyderiai kategoriškai atsisakė daryti. V. Putinas apie amerikietiškas raketas prie Rusijos sienos pyko nuo tada, kai jos Rumunijoje pradėjo veikti 2016 m., tačiau Lenkijos objektas, esantis netoli Redzikowo kaimo, yra tik apie 100 mylių nuo Rusijos teritorijos ir vos 800 mylių nuo pačios Maskvos.

 

     „Ar dislokuojame raketas netoli JAV sienos? Ne, mes nedislokuojame. Būtent JAV atėjo į mūsų namus su savo raketomis ir jau stovi prie mūsų slenksčio“, – gruodį savo metinėje spaudos konferencijoje sakė V. Putinas.

 

    Lenkijos bazėje, kurios širdyje yra sistema, žinoma, kaip Aegis Ashore, yra sudėtingų radarų, galinčių sekti priešiškas raketas ir nukreipti gaudykles, kad jas išmuštų iš dangaus. Jame taip pat yra raketų paleidimo įrenginiai, žinomi kaip MK 41, kuriuos, rusai nerimauja, galima lengvai panaudoti puolančioms raketoms, tokioms, kaip Tomahawk, šaudyti.

 

    Redzikowo kaime mintis, kad jie gyvena V. Putino dažnai išsakytų saugumo problemų priešakyje, kai kuriems vietos gyventojams jau sukėlė nerimą.

 

    Statybose dirbantis statybos inžinierius Ryszardas Kwiatkowskis sakė, kad klientas, kuris rezervavo butą naujame kvartale, kurį jo įmonė stato, neseniai paskambino atšaukti planuotą pirkinį, nes nerimavo, kad Rusija gali smogti priešraketinės gynybos objektui Redzikowo kaime ir išsiųsti turto vertes žemyn per grindis.

 

    Niekas iš tikrųjų nemano, kad tai tikėtina – tai įvestų Rusiją į tiesioginį konfliktą su NATO, kurios narė Lenkija yra nuo 1999 m. Tačiau prielaidos apie vieningą ir taikią Europą, kuri įsitvirtino Šaltajam karui pasibaigus, griūna, kai Rusijos kariai susirinko pasienyje su Ukraina ir JAV siunčia tūkstančius papildomų karių į Lenkiją.

 

    P. Kwiatkowskis, dalyvavęs protestuose prieš Amerikos objektą Redzikove, kai apie tai buvo paskelbta 2016 m., sakė, kad Rusija kurstė nerimą, perdėdama NATO keliamą grėsmę. Tačiau, pridūrė jis, abi pusės sukūrė „savaeigę baimės mašiną“, kurią skatina nervus krečiantis netikrumas dėl to, ką kita daro.

 

    Thomas Grahamas, kuris ėjo prezidento George'o W. Busho Nacionalinio saugumo tarybos vyresniojo direktoriaus pareigas Rusijai, sakė, kad Maskva niekada netikėjo Vašingtono patikinimais, kad jos priešraketinės gynybos sistema buvo nukreipta į Iraną, o ne į Rusiją. Jis pridūrė, kad šis klausimas Kremliui tapo galingu simboliu po Šaltojo karo laikytos tvarkos, kurią jis laiko pavojingai vienpusiška ir kurią dabar bando persvarstyti kariniais grasinimais.

 

    „Dabartinė krizė iš tikrųjų yra daug platesnė, nei Ukrainos“, – sakė ponas Grahamas, – „Ukraina yra sverto taškas, bet krizė labiau susijusi su Lenkija, Rumunija ir Baltijos šalimis. Rusai mano, kad atėjo laikas peržiūrėti po Šaltojo karo priimtą susitarimą Europoje savo naudai.

 

    Pirmadienį susitikime su V. Putinu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus V. Lavrovas pabrėžė, kad Rusija nori pamatyti „radikalius pokyčius Europos saugumo srityje“, toli siekiančius pokyčius, apimančius ne tik Ukrainą, bet ir NATO atsitraukimą, įskaitant karių dabar Rytų Europoje, puolamosios ginkluotės dislokavimo apribojimus ir apribojimus vidutinio nuotolio raketoms.

 

    Tomasz Smura, tyrimų direktorius Kazimiero Pulaskio fondas, Varšuvos tyrimų grupė, sakė: „Tai didžiulė problema Rusijai“.

 

    Tačiau Redzikowo komplekso uždarymas, kaip to nori Maskva, pridūrė jis, yra „raudonoji linija“, kurios JAV ir Lenkija neperžengs, nors NATO, reaguodama į gruodį Maskvos pateiktų reikalavimų sąrašą, neseniai pasiūlė diskusijoms apie nenurodytus „skaidrumo mechanizmus“, tikintis nuraminti Rusijos susirūpinimą dėl Lenkijos ir Rumunijos objektų.

 

    Tačiau Maskva nori daug daugiau.

 

    Rusija ilgą laiką priešraketinę gynybą vertina, kaip pavojingą amerikiečių bandymą sumenkinti pagrindinį jos didžiosios valstybės statuso garantą – didžiulį branduolinį arsenalą. Galimybė, kad JAV gali numušti Rusijos balistines raketas, kenkia atgrasančiai abipusiai užtikrinto sunaikinimo doktrinai, kuri teigia, kad nė viena iš dviejų didžiausių branduolinių valstybių niekada nerizikuotų branduoliniu karu, nes tai reikštų, kad abi bus sunaikintos.

 

    Šaltojo karo metu Rusija ir JAV dirbo kurdamos priešraketinę gynybą, tačiau 1972 m. susitarė atsisakyti savo raketų skydo programų, kad išsaugotų abipusį pažeidžiamumą ir, tikėjosi, taiką.

 

    Susitarimas veikė beveik 30 metų. Tačiau 2001 m. gruodžio mėn., pasibaigus pirmiesiems V. Putino prezidento metams, prezidentas George'as W. Bushas supykdė naująjį Rusijos lyderį, pasitraukdamas iš 1972 m. Antibalistinių raketų sutarties ir įsakęs Pentagonui sukurti sistemą, kad būtų išvengta galimos grėsmės - raketų iš Irano.

 

    JAV pasitraukimą iš to, kas dešimtmečius buvo kertinis supervalstybinių santykių akmuo, Kremlius nuo to laiko ne kartą įvardija, kaip savo nusivylimo JAV pradžią ir V. Putino įsitikinimą, kad Rusijos interesai yra be reikalo trypiami.

 

    „Ilgą laiką bandėme įtikinti savo partnerius to nedaryti“, – šį mėnesį Kremliuje sakė V. Putinas. „Vis dėlto JAV padarė tai, ką padarė – pasitraukė iš sutarties. Dabar antibalistinių raketų paleidimo įrenginiai yra dislokuoti Rumunijoje ir įrengiami Lenkijoje.

 

    Jei Ukraina priartėtų prie NATO, „ji bus pripildyta ginklų“, – kalbėjo V. Putinas. Jos teritorijoje, kaip ir Lenkijoje bei Rumunijoje, būtų dislokuoti modernūs puolamieji ginklai.

 

    Aegis Ashore aikštelė Rumunijoje be incidentų veikia jau penkerius metus, tačiau Rusija vertina Lenkijos priešraketinės gynybos objektą, kuris anksčiau buvo užstrigęs dėl statybų ir kitų problemų, kaip rimtesnę grėsmę.

 

    Ginklų sistema buvo įrengta praėjusią vasarą objekte, kuris turėtų pradėti veikti kažkada šiais metais, lapkritį sakė programos direktorius kontradmirolas Tomas Drugganas. „Neatsižvelgiant į tai, ką jie sako, jis konkrečiai nėra orientuotas į grėsmes iš Rusijos.

 

    Tačiau amerikiečių patikinimai, kad nerimauti reikia tik Iranui, buvo pakirsti Trumpo administracijos metu, kai prezidentas pareiškė, kad JAV priešraketinės gynybos sistemos „aptiks ir sunaikins bet kokią raketą, paleistą prieš Jungtines Valstijas bet kur, bet kada ir bet kur“.

 

    Vašingtonas taip pat stengėsi įtikinti V. Putiną, kad dvi jo priešraketinės gynybos aikštelės Rytų Europoje taip pat neturi atakuojančių pajėgumų, kuriuos būtų galima lengvai nukreipti prieš Rusijos taikinius.

 

    Atsakydama į Rusijos skundus, NATO praėjusį mėnesį paskelbė, kad Aegis Ashore aikštelėse dislokuotos gaudomosios raketos „negali pakenkti Rusijos strateginiams atgrasymo pajėgumams“ ir „negali būti naudojamos puolimui“. Ji pridūrė, kad gaudyklėse nebuvo sprogmenų ir jie negali pataikyti į antžeminius taikinius, tik į ore esančius objektus.

 

    „Be to, svetainėje trūksta programinės įrangos, aparatinės įrangos ir infrastruktūros, reikalingos puolančioms raketoms paleisti“, – nurodė NATO.

 

    Tačiau kai kurie nepriklausomi ekspertai mano, kad Lenkijoje ir Rumunijoje įrengti paleidimo įrenginiai MK 41 gali paleisti ne tik gynybinius gaudytuvus, bet ir puolančias raketas, nors ir prireikus tam programinės įrangos pertvarkymo ir kitų pakeitimų. Amerikos mokslininkų federacijos analitikas Mattas Korda teigė, kad „be vizualinių patikrinimų nėra būdo nustatyti, ar ši Tomahawk specifinė aparatinė ir programinė įranga buvo įdiegta Aegis Ashore vietose Europoje, ar ne“.

 

    Iki šiol prie paleidimo įrenginių ar jų valdymo blokų buvo leista dirbti tik amerikiečių kariškiams. JAV karinis jūrų laivynas, valdantis Aegis Ashore aikštelę Lenkijoje, neatsakė į The New York Times prašymą apsilankyti.

 

    Išrinkta Redzikowo vadovė Beata Jurys sakė, kad niekada nebuvo buvusios Lenkijos oro pajėgų bazės ir uždaro civilinio oro uosto teritorijoje įrengto objekto viduje ir nesivadovauja techniniais argumentais, kokias raketas galima paleisti iš už jų, nepaisant to, kad tvora yra prie jos namo.

 

    Tačiau, kad ir kas sakytų tiesą, sakė ponia Jurys, Maskvos ir Vašingtono badymas pirštu pavertė kaimą potencialiu taikiniu karo atveju.

 

    „Jei kas nors atsitiks, mes, deja, sužinosime pirmieji“, – sakė ji.”

The current crisis is, in fact, much wider than in Ukraine

 

"A U.S. missile facility in Poland is at the heart of an issue animating the Kremlin’s calculations over whether to go to war against Ukraine.

Top of Form

Bottom of Form

REDZIKOWO, Poland — Tomasz Czescik, a Polish archaeologist and television journalist, walks his dog each morning through a forest near his home here on NATO’s eastern flank, wandering along the edge of a green chain-link fence topped with razor wire.

He enjoys the fresh air and morning quiet — until loudspeakers on the other side of the fence, strung with “Keep Out” signs in Polish, English, German and Russian, start blasting “The Star -Spangled Banner” at high volume.

“I don’t know anyone who has ever been inside there,” Mr. Czescik said, pointing across the fence toward a cluster of haze-shrouded buildings in the distance.

The fence is the outer perimeter, guarded by Polish soldiers, of a highly sensitive U.S. military installation, expected to be operational this year, which Washington insists will help defend Europe and the United States from ballistic missiles fired by rogue states like Iran.

But for President Vladimir V. Putin of Russia, the military base in Poland, and another in Romania, are evidence of what he sees as the threat posed by NATO’s eastward expansion — and part of his justification for his military encirclement of Ukraine. The Pentagon describes the two sites as defensive and unrelated to Russia, but the Kremlin believes they could be used to shoot down Russian rockets or to fire offensive cruise missiles at Moscow.

As he threatens Ukraine, Mr. Putin has demanded that NATO reduce its military footprint in Eastern and Central Europe — which Washington and European leaders have flatly refused to do. Mr. Putin has been fuming about American missiles near Russia’s border since the Romanian site went into operation in 2016, but the Polish facility, located near the village of Redzikowo, is only about 100 miles from Russian territory and barely 800 miles from Moscow itself.

 “Are we deploying missiles near the U.S. border? No, we are not. It is the United States that has come to our home with its missiles and is already standing at our doorstep,” Mr. Putin said in December at his annual news conference.

The Polish base, the heart of which is a system known as Aegis Ashore, contains sophisticated radars capable of tracking hostile missiles and guiding interceptor rockets to knock them out of the sky. It is also equipped with missile launchers known as MK 41s, which the Russians worry can be easily repurposed to fire offensive missiles like the Tomahawk.

For villagers in Redzikowo, the idea that they are living at the forefront of Mr. Putin’s oft-stated security concerns has already caused jitters for some local residents.

Ryszard Kwiatkowski, a civil engineer who works in construction, said a customer who reserved an apartment in a new block his company is building recently called to cancel her planned purchase because of worries that Russia could strike the missile defense facility at Redzikowo and send property values through the floor.

Nobody really thinks that is likely — it would put Russia into direct conflict with NATO, of which Poland has been a member since 1999. But assumptions of a unified and peaceful Europe that took hold with the end of the Cold War are crumbling as Russian troops mass on the border with Ukraine and the United States sends thousands of additional soldiers to Poland.

Mr. Kwiatkowski, who took part in protests against the American facility at Redzikowo when it was announced in 2016, said Russia had stoked unease by exaggerating the threat posed by NATO. But, he added, both sides have created “a self-propelling machine of fear” fueled by nerve-jangling uncertainty over what the other is up to.

Thomas Graham, who served as senior director for Russia on President George W. Bush’s National Security Council, said Moscow had never believed Washington’s assurances that its missile defense system was aimed at Iran, not Russia. The issue, he added, had become a powerful symbol for the Kremlin of a post-Cold War order that it views as dangerously one-sided and which it is now trying to revise through military threats.

“The current crisis is really much broader than Ukraine,” Mr. Graham said, “Ukraine is a leverage point but it is more about Poland, Romania and the Baltics. The Russians think it is time to revise the post-Cold War settlement in Europe in their favor.”

In a meeting with Mr. Putin on Monday, Russia’s foreign minister, Sergey V. Lavrov emphasized that Russia wanted to see “radical changes in the sphere of European security,” far-reaching changes that go beyond just Ukraine to include a pullback of NATO troops now in Eastern Europe, limits on the deployment of offensive weaponry and restrictions on intermediate range missiles.

Tomasz Smura, director of research at the Casimir Pulaski Foundation, a Warsaw research group, said, “This is a huge issue for Russia.”

But shutting down the Redzikowo site, as Moscow wants, he added, is a “red line” that the United States and Poland will not cross, though NATO, in response to a list of demands made by Moscow in December, recently offered discussion of an unspecified “transparency mechanism” in the hope of calming Russian concerns over the Polish and Romanian sites.

But Moscow wants much more than that.

Missile defense has long been viewed by Russia as a dangerous American attempt to degrade the main guarantor of its great power status — a vast nuclear arsenal. The possibility that the United States could shoot down Russian ballistic missiles undermines the deterrent doctrine of mutually assured destruction, which posits that neither of the two biggest nuclear powers would ever risk a nuclear war because it would mean both get annihilated.

During the Cold War, Russia and the United States both worked on developing antimissile defenses, but agreed in 1972 to abandon their rocket shield programs so as to preserve mutual vulnerability and, they hoped, peace.

It worked for nearly 30 years. But, at the end of Mr. Putin’s first year as president in December 2001, President George W. Bush infuriated the new Russian leader by pulling out of the 1972 Antiballistic Missile Treaty and directing the Pentagon to build a system to ward off the possible threat of missiles from Iran.

The U.S. withdrawal from what had been a cornerstone of superpower relations for decades has since been cited repeatedly by the Kremlin as the start of its disenchantment with the United States and Mr. Putin’s belief that Russian interests are being needlessly trampled.

“We tried for a long time to persuade our partners not to do this,” Mr. Putin said this month in the Kremlin. “Nevertheless, the U.S. did what it did — withdrew from the treaty. Now antiballistic missile launchers are deployed in Romania and are being set up in Poland.”

Should Ukraine draw closer to NATO, Mr. Putin thundered, “it will be filled with weapons. Modern offensive weapons will be deployed on its territory just like in Poland and Romania.”

The Aegis Ashore site in Romania has been operating for five years without incident, but Russia views the Polish missile defense facility, previously stalled by construction and other problems, as a more serious menace.

The weapons system was installed last summer in the facility, which is scheduled to start working sometime this year, Rear Admiral Tom Druggan, the program’s director, said in November. “It is specifically not focused on threats out of Russia, despite what they say,” he said.

American assurances that only Iran need worry, however, were undermined during the Trump administration when the president stated that U.S. missile defense systems would “detect and destroy any missile launched against the United States anywhere, anytime, anyplace.”

Washington has also struggled to convince Mr. Putin that its two missile defense sites in Eastern Europe do not also have an offensive capability that could easily be turned against Russian targets.

Responding to Russian complaints, NATO declared last month that interceptor missiles deployed at Aegis Ashore sites “cannot undermine Russian strategic deterrence capabilities” and “cannot be used for offensive purposes.” It added that the interceptors contained no explosives and could not hit ground targets, only airborne objects.

“In addition, the site lacks the software, the hardware and infrastructure needed to launch offensive missiles,” NATO said.

Some independent experts, however, believe that while requiring a rejiggering of software and other changes, the MK 41 launchers installed in Poland and Romania can fire not only defensive interceptors but also offensive missiles. Matt Korda, an analyst at the Federation of American Scientists, said that “without visual inspections, there is no way to determine whether or not this Tomahawk-specific hardware and software have been installed at the Aegis Ashore sites in Europe.”

So far only American military personnel have been allowed anywhere near the launchers or their control units. The U.S. Navy, which operates the Aegis Ashore site in Poland, did not respond to a request by The New York Times for a visit.

Beata Jurys, the elected head of Redzikowo, said she had never been inside the facility, installed on the grounds of a former Polish air force base and a shuttered civilian airport, and does not follow technical arguments over what missiles can be fired from behind the fence near her house.

But, no matter who is telling the truth, Ms. Jurys said, the finger-pointing by Moscow and Washington has made the village a potential target in the event of war.

“If something happens, we will be the first to know, unfortunately,” she said.”

Kinijos reikalų patikėtinis: Lietuva turi pakeisti atstovybės pavadinimą, jei nori normalizuoti santykius

"Lietuva turėtų pakeisti šalyje veikiančios Taivaniečių atstovybės pavadinimą visomis kalbomis, jeigu nori normalizuoti santykius su Pekinu, teigia Kinijos laikinasis reikalų patikėtinis Qu Baihua.

Pasak jo, atstovybės pavadinime galėtų būti naudojamas žodis „Taipėjaus“, kaip ir kitose panašiose įstaigose kitur pasaulyje.

„Jeigu jūsų Vyriausybė iš tikrųjų nori sumažinti įtampą, pirmasis žingsnis būtų pakeisti pavadinimą iš „Taivaniečių“ į „Taipėjaus“ visomis kalbomis. Tai pirmas ir labai svarbus dalykas“, – interviu sakė Qu Baihua, šiuo metu esantis aukščiausio rango diplomatu Lietuvoje.

Lietuvių ir anglų kalba pernai atidaryta atstovybė pavadinta „Taivaniečių“, o kinų kalba pavadinime naudojamas „Taivano“ vardas.

Pasak Qu Baihua, salos vardo naudojimas atstovybės pavadinime kuria Taivano suvereniteto įspūdį. Pekinas Taivaną laiko separatistine savo teritorija, kurią ilgainiui žada susigrąžinti, prireikus – ir jėga.

Kinijos diplomato teigimu, oficialų Taivano ir Lietuvos santykių pobūdį taip pat įrodo šalių pareigūnų kontaktai.

– Praėjusią savaitę susitikote su parlamentaru Giedriumi Surpliu. Po susitikimo jis sakė, kad Taivaniečių atstovybės pervadinimas išspręstų Lietuvos ir Kinijos santykių problemas. Ar galite papasakoti plačiau, ką kalbėjote?

– Tai taip pat yra klausimai, kuriuos norėčiau paliesti su jumis paprasčiausiai dėl to, kad matome daug pastebėjimų, daug nuomonių tarp Lietuvos politikų, stebėtojų, net mokslininkų, verslo žmonių. Tai rodo, kad žmonėms iš tikrųjų rūpi Kinijos ir Lietuvos santykiai.

Tačiau matome, kad esama tam tikrų neatitikimų arba idėjų, kurios neatspindi faktų. Taip daugiausiai yra dėl to, kad žmonės nepakankamai žino apie Kinijos ir Lietuvos santykius, o kai kurie žmonės žino, bet apsimeta nežinantys.

Kalbant apie susitikimą, mes jį pakvietėme, tai normalu diplomatams. (...) Mūsų tikslas yra skatinti dvišalius santykius, todėl turime susirinkti grįžtamąjį ryšį iš visų visuomenės grupių.

Atsakant į jūsų klausimą, mums niekas nėra svarbiau nei Taivano klausimas. Pastebėjome, kad kai kurie politikai sako, jog mūsų santykių problemos nėra susijusios su Taivano klausimu, nėra susijusios su Taivaniečių atstovybės Vilniuje klausimu, galbūt yra susijusios su kažkuo kitu, (...) tačiau Taivano klausimas yra esminis Kinijos interesas, jis liečia Kinijos nacionalinį suverenitetą ir valstybės saugumą.

– Kaip Lietuva turėtų spręsti šį klausimą?


– Atstovybės pavadinimas yra esminis klausimas nuo pernai liepos, kai jūsų Vyriausybė leido įsisteigti Taivaniečių atstovybei. (...) Mes griežtai priešinamės tokio pobūdžio atstovybei Taivano pavadinimu.

– Ar galite daugiau papasakoti apie pagrindines priežastis, kodėl prieštaraujate atstovybei Taivano pavadinimu?

– Žodžių „Taivano“ ar „Taivaniečių“ naudojimas pavadinime kuria (Taivano) suvereniteto įspūdį. Be to, Taivanas tai laiko sėkmingu proveržiu po daugelį dešimtmečių trukusių diplomatinių pastangų.

Jokia kita šalis, kuri palaiko diplomatinius santykius su Kinija, neleido Taivanui atidaryti savo biuro su žodžiais „Taivano“ ar „Taivaniečių“ jo pavadinime. Visos jos pavadintos Taipėjaus vardu.

Su jūsų Užsienio reikalų ministerija kalbėjome labai aiškiai. Mes net atspausdinome visų atstovybių kitose šalyse ir kitų šalių atstovybių Taipėjuje sąrašą. Niekas nenaudoja tokio pavadinimo. Todėl sakome, kad Lietuva padarė blogą precedentą pasaulyje. Tai žmonėms kuria klaidingą įspūdį, kad egzistuoja viena Kinija ir vienas Taivanas.

Atkreipėme dėmesį, kad kai kurie žmonės visa tai nuvertina ir sako, jog pakeitę pavadinimą, jūs nepasieksite jokio rezultato...

– Lietuvos užsienio reikalų ministerija argumentavo, kad yra įstaigų Taivano pavadinimu, pavyzdžiui, Taivano kultūros centras Paryžiuje. Tad kodėl jums svarbus būtent atstovybės pavadinimas?

– Užsienio reikalų ministerija pateikė tris ar keturis organizacijų pavyzdžius, kurių pavadinime yra žodis „Taivanas“. Tačiau šie biurai nėra atstovybės. Biuras Lietuvoje atstovauja Taipėjui, kultūros centras atstovauja tik kultūrai.

– Taigi, laikote tokius biurus kaip Lietuvoje de facto ambasadomis?

– Taip, tai kaip diplomatinis atstovavimas. Mes sutinkame, kad jūs palaikytume santykius su Taivano verslu, Taivano žmonėmis ne vyriausybiniu lygiu. Kai kalbame apie tinkamą Taivano klausimo sprendimą, turime omenyje, kad neturėtumėte turėti tiesioginių oficialių kontaktų.

– Ar jums rūpi tik atstovybės pavadinimas kinų kalba?

– Ne. Pavadinimo pakeitimas kinų kalba iš „Taivano“ į „Taivaniečių“ nesuveiks. Mes su tuo nesutinkame. (...)

 

Jeigu jūsų Vyriausybė iš tikrųjų nori sumažinti įtampą, pirmasis žingsnis būtų pakeisti pavadinimą iš „Taivaniečių“ į „Taipėjaus“ visomis kalbomis. Tai pirmas ir labai svarbus dalykas. (...) Mūsų pozicija buvo labai aiški nuo pernai liepos: žodžiui „Taivaniečių“ pavadinime – ne. (...)

 

– Kokie turėtų būti kiti žingsniai?

 

– Kiti žingsniai – jums reikėtų laikytis „vienos Kinijos“ politikos. Tai reiškia, kad neturėtumėte turėti oficialių santykių su Taipėjumi. (...)

 

– Ką dar padarė Lietuva, anot jūsų, pažeisdama „vienos Kinijos“ politiką?

– Jūsų Vyriausybės pareigūnai lankosi Taivane, susitinka su Taivano atstovais, kviečia Taivano užsienio reikalų ministrą kalbėti įvairiuose formatuose, pernai lapkritį priėmėte Taivano delegacijos vadovą (Taivano nacionalinės plėtros tarybos pirmininką Ming-Hsin Kungą – BNS). Visa tai galima vadinti oficialiais santykiais. Be to, Lietuva sako, kad delegaciją priėmė Lietuvos įmonės, bet iš tikrųjų taip buvo Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Visi tai žino. Be to, (...) pasirašėte memorandumus, ir tai suponuoja oficialų ryšių su Taivanu pobūdį.

– Bet Lietuvos Vyriausybės pareigūnai nesilankė Taivane, tik parlamentarai.

– Dar ne. Pastaruoju metu nematėme jūsų Vyriausybės atstovų, praeityje kiti pareigūnai yra buvę Taivane. Suprantu, kad kai kurie Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai palaiko labai artimą kontaktą su Taivano valdžia.

– Turite omenyje viceministrą Mantą Adomėną?

– Taip, vienas iš jų galėtų būti jis.

– O kurie kiti?

– Neįvardysiu.

– Ar Lietuva turėtų atsiprašyti Kinijos?

– Taip turėtų būti, jei klysti... Aš nesitikiu didelio atsiprašymo, tačiau manome, kad tai buvo klaida. Jei jau ši klaida buvo pripažinta Jo Ekscelencijos prezidento pono Nausėdos, reikia turėti drąsos klaidą ištaisyti.

– Prieš kurį laiką Užsienio reikalų ministerija tvirtino, kad palaiko kontaktus su Kinija, siekiant deeskaluoti situaciją. Galite juos apibūdinti?

– Apie kokį laikotarpį kalbate?

– Vieno – dviejų mėnesių. Paklausiu kitaip – kada pastarąjį kartą susitikote su kuriuo nors Užsienio reikalų ministerijos pareigūnu?

– Turėtų būti apie gruodį. Nuo tada nesusitikome, tik matėme daug debatų apie Taivaniečių atstovybės pavadinimo keitimą, nesutarimus tarp prezidento ir Vyriausybės. Prezidentas prašė deeskalacijos plano, bet niekas pas mus neatėjo. Jeigu iš tikrųjų nori deeskaluoti, reikia turėti geresnius santykius su Kinija ir Kinijos žmonėmis. Mes esame čia tam, kad kalbėtumėmės.

Per susitikimus lapkritį, gruodį labai aiškiai sakėme, kad durys deryboms tarp Kinijos ir Lietuvos yra atidarytos. Sakėme tą užsienio reikalų viceministrui Egidijui Meilūnui kelis kartus. Kinija pademonstravo savo nuoširdumą, būtume laimingi visa tai išspręsti ir diskutuoti apie problemas.

– Kada pastarąjį kartą susitikote su kuriuos nors pareigūnu iš Lietuvos prezidento komandos?

– Gruodį turėjome vieną susitikimą.

– Ar jums pavyko rasti daugiau bendros kalbos su Prezidentūra nei Užsienio reikalų ministerija?

– Pastebėjome, jog prezidentas Nausėda pripažino, kad tarp jūsų šalies institucijų nebuvo išsamių konsultacijų apie Taivano atstovybės pavadinimą. Tai negerai, tai yra klaida. (...) Mes manome taip pat, bet, žinoma, laukiame konkretesnių veiksmų – pakeisti situaciją, ištaisyti klaidas.

– Derybos paprastai reiškia, kad kompromisus turi daryti abi pusės. Ką Kinija žada padaryti, jeigu Lietuva imsis veiksmų, kurių tikitės?

– Jeigu Lietuva iš tikrųjų imsis veiksmų situacijai pataisyti ir kartu dirbsime, kad normalizuotume dvišalius santykius, santykiai grįš į normalų lygį, toliau bus tęsiami visi mainai – prekyba, verslas, kultūra, aukšto lygio oficialūs vizitai, konsultacijos. Tai normalūs kanalai, normali dvišalių santykių raida.

Jau vien dėl to, kad dėl Taivano klausimo sumažinome diplomatinį atstovavimą iki laikinųjų reikalų patikėtinių lygio, reiškia, jog savo veiklą sumažinome iki minimumo. Tokioje situacijoje negali tikėtis turėti pilnaverčių (...) santykių tarp Vyriausybių ir žmonių.

– Tačiau Kinija viešai neigė, kad jos Vyriausybė turi ką nors bendra su prekybos sutrikimais, kurie šiuo metu vyksta, o dabar jūs sakote, jog atstovybės pavadinimo pakeitimas grąžins situaciją į normalią.

– Dabar situacija nėra normali, teisingai? Diplomatinio atstovavimo lygis pažemintas. Kitas dalykas – pastebėjome skundus iš jūsų verslo, kad jie turi problemų su importu ir eksportu į Kiniją. Tai taip pat nėra normalu, teisingai? Abiejų šalių interesai nuo to kenčia.

– Tačiau Kinija teigia, kad prekybos trikdžiai nėra susiję su oficialia Pekino pozicija...

– Ne, jie nėra susiję. Kinijoje laikomės taisyklių. (...) Kai kas sako, kad Kinija Lietuvai taiko neoficialias ekonomines sankcijas. Ne, ne.

 

– Bet tuo pačiu jūs sakote, kad Kinijos Vyriausybė gali kaip nors pataisyti situaciją, jeigu Lietuvos ir Kinijos ryšiai grįš į normalų lygį.

 

– Taip, nėra klausimo. Jeigu turėsime normalius santykius, viskas vėl bus normalu. (...) Kai santykiai tarp valstybių yra tokie sudėtingi, tai nelieka nepastebėta. Taivano klausimui tapus dėmesio centre, tai žeidžia ne tik Vyriausybę, tai žeidžia 1,4 milijardo Kinijos žmonių.

 

Natūralu, kad verslo partneriai, kurie palaikė ryšius su Lietuvos įmonėmis, patys jaučia, jog nebėra gerai daryti verslą su Lietuva. Jeigu Lietuva nėra patikima, Kinijos verslui nėra gerai tai tęsti.

 

– JAV, Kanada, Australija, Jungtinė Karalystė, Japonija nusprendė prisijungti prie Pasaulio prekybos organizacijos konsultacijų su Kinija dėl jos veiksmų Lietuvos atžvilgiu. Kaip tai vertinate?

– Daug apie tai nežinau. Kažkur skaičiau straipsnius, kad Kinijos atsakingos institucijos susitiko su Europos Sąjunga. Mes nesame prieš derybas, nes Kinija laikosi taisyklių. Mes nedarėme dalykų, kuriais mus kaltina jūsų Vyriausybė. Taip pat mes netikime, kad tai yra geras būdas spręsti Lietuvos ir Kinijos santykių klausimus. Egzistuojanti problema yra politinė, ji susijusi su Taivanu, ne ekonominė. (...)

– Kalbant apie situaciją tokią, kokia ji yra – jūs nuoširdžiai tikite, kad šis konfliktas gali būti išspręstas?

– Žinoma. Nesutarimai ir įtampos yra laikinos. Turime ilgą istoriją. (...) Kinija ir Lietuva neturi esminių nesutarimų, neturime interesų susikirtimų. Kinija niekada nelaikė Lietuvos maža šalimi ir nežiūri į ją iš aukšto. Taip kinai nesielgia. Kinija visada gerbia šalis, nesvarbu dideles ar mažas, mes pasisakome už taikų sambūvį.

– Ačiū už pokalbį."

Lietuvos užsienio reikalų ministras Vytautas Landsbergis neturi laiko spręsti šią visai Lietuvai svarbią ekonominę problemą su Kinija, nes dabar leidžia mokesčių mokėtojų pinigus, žuvaudamas tai Dramblio Kaulo Krante, tai Ukrainoje.

Vytauto Landsbergio ir Dalios Grybauskaitės veidmainystė

 Kodėl šie žmonės tyčiojasi iš mūsų, stovėdami balkonėlyje? Kodėl jie neminko šaltą molį Ukrainos apkasuose? Jei esate kovojantys, tai kovokite, kodėl tik išprotėjusį anūką į ten išleidote?

JK didelės rizikos mokslo finansuotojas sumedžiojo JAV DARPA vadovo pavaduotoją

„JK vyriausybė paskelbė apie savo naujos didelės rizikos ir didelį atlygį gaunančios mokslinių tyrimų finansavimo agentūros pirmąjį vykdomąjį direktorių: Peterį Highnamą, JAV gynybos pažangių tyrimų projektų agentūros (DARPA), pagal kurią sukurta britų organizacija, direktoriaus pavaduotoją. Highnam penkerių metų pareigas pradės gegužę.

 

JK agentūra, žinoma, kaip Pažangiųjų tyrimų ir išradimų agentūra (ARIA), per 4 metus turės 800 milijonų svarų sterlingų (1 mlrd. JAV dolerių). Tai suteiks „Highnam“ ir bet kuriam organizacijai pirmininkaujančiam asmeniui teisę pasirinkti, kurias mokslo sritis finansuoti. Šis požiūris prieštarauja JK Tyrimams ir inovacijoms, pagrindinei šalies mokslinius tyrimus finansuojančiai organizacijai, kuri savo metinį biudžetą daugiausia išmoka pagal konkurencingas dotacijų schemas (taip vadinamus grantus).

 

Highnamas DARPA dirbo nuo 2018 m. ir laikinai pradėjo vadovauti agentūrai. Anksčiau jis dirbo JAV nacionalinėje geoerdvinės žvalgybos agentūroje ir „Intelligence Advanced Research Projects Activity“, DARPA padalinyje, finansuojančiame tyrimus, padedančius žvalgybos bendruomenei. Jo paskyrimas įvyko po didelio aktyvumo, steigiant ARIA. Praėjusį mėnesį JK parlamente buvo priimtas įstatymo projektas, nustatantis agentūros steigimo teisinį pagrindą." [1]

Ar mes Lietuvoje galime pasimokyti iš mūsų sąjungininkų?

1. Nature 602, 189 (2022)

UK’s high-risk funder poaches DARPA deputy chief

"The UK government has announced the first chief executive of its new high-risk, high-reward research-funding agency: Peter Highnam, the deputy director of the US Defense Advanced Research Projects Agency (DARPA), on which the British organization is modelled. Highnam will start his five-year post in May.

The UK agency, known as the Advanced Research and Invention Agency (ARIA), will have a budget of £800 million (US$1 billion) over 4 years. It will give Highnam, and whoever chairs the organization, the power to choose which areas of science to fund. This approach stands in contrast to UK Research and Innovation, the country’s main research-funding organization, which disburses its yearly budget mostly through competitive grant schemes.

Highnam has worked at DARPA since 2018, and he has stepped up run the agency temporarily. He has previously worked at the US National Geospatial-Intelligence Agency and the Intelligence Advanced Research Projects Activity, a DARPA spin-off that funds research to help the intelligence community. His appointment follows a flurry of activity in setting up ARIA. Last month, the bill that lays the legislative groundwork to set up the agency passed through UK Parliament." [1]

Can we, Lithuania, learn from our allies? 

1. Nature 602, 189 (2022)