Saudis Stick to Russian Oil Pact

"Rising oil prices and fears of a Russian invasion of Ukraine have created a dilemma for Saudi Arabia: Help the West by pumping more crude to tame the market or stand by a five-year-old oil alliance that is helping Moscow at the expense of Washington.

For now, the world's largest crude exporter is sticking with Russia.

President Biden has repeatedly called on Persian Gulf producers to pump more oil to reduce gasoline prices that, for Americans, are about twice as high as they were earlier in the pandemic. Those calls have grown more urgent as oil prices have risen toward $100 a barrel for the first time in nearly eight years and threaten to go higher amid a Russian troop buildup along the Ukrainian border.

Instead, the Saudis have said they won't pump more than they agreed to last year as part of a deal between the Organization of the Petroleum Exporting Countries and Russia, an alliance called OPEC+. That pact allows for production increases of 400,000 barrels a day each month, but it has done little to stem the rise in oil prices, and the Saudis have pumped less than their share, according to the International Energy Agency.

On Wednesday, Brent crude, the international oil benchmark, rose 1.6% to $94.81 a barrel. It has surged 22% this year.

In Russia, which pumps about 10% of the world's oil, higher prices would bolster its state revenue and help provide a buffer against potential Western sanctions if an invasion occurs. But in the U.S., higher energy prices have stoked inflation, hurt Mr. Biden's poll numbers and complicated the West's ability to impose sanctions on Moscow.

Saudi Arabia can potentially push prices lower because it doesn't pump at its full capacity of about 12 million barrels a day. It is producing about 10 million barrels a day and could reach full capacity in three months. Any signal that it was willing to do so would likely cause oil prices to fall, oil analysts say.

Mr. Biden called King Salman last week to talk about a range of Middle East issues, including "ensuring the stability of global energy supplies," the White House said. Shortly after the call, a statement from King Salman highlighted "the role of the historic OPEC+ agreement," saying it was important to stick to its pact.

At the International Energy Forum in Riyadh on Wednesday, Fatih Birol, the head of the IEA, which includes the U.S., called on OPEC+ to pump more oil. Brett McGurk, the Biden administration's Middle East coordinator on the National Security Council, and Amos Hochstein, the State Department's energy envoy, were also in Riyadh.

In a private gathering at the conference, the Saudi energy minister, Prince Abdulaziz bin Salman, rejected calls to pump more oil. He said renegotiating quotas between OPEC members risks bringing volatility to oil markets. "The kingdom is not on the same page with the U.S. currently," said an OPEC delegate."We all know they are not ready to cooperate with the U.S. to calm the market."

American and European officials have said sanctions on Russia's oil-and-gas industries aren't being considered now, a recognition that such measures would lead to unsustainable price increases. But even sanctions against Russia's banking and other sectors could lead to energy-supply disruptions because oil-and-gas traders may pull back from the risk of working with a sanctioned country. Experts say the Western sanctions being discussed could cut off about 7% of the world's oil supply.

Frank Fannon, who served as head of the State Department's bureau of energy in the Trump administration, said the high prices will help Russian President Vladimir Putin by bolstering the country's foreign reserves and providing support for its currency, the ruble, amid potential sanctions. "Putin needs OPEC more than ever," Mr. Fannon said.

The threat of a Russian invasion of Ukraine marks the first major geopolitical test of the Saudis' energy alliance with Russia.

Moscow and Riyadh were once Cold War enemies but entered into an oil-production alliance in 2016 when Russia and about a dozen other countries made a pact with OPEC to regulate production. The pact gave new market leverage to Russia, one of the world's top three producers of crude, and bound Saudi Arabia, the world's top oil exporter, to deals struck with Moscow.

The pact came with the rise of the young Saudi crown prince, Mohammed bin Salman, who lost political support in Western countries after the killing of journalist Jamal Khashoggi, the jailing and torture of women's-rights activists and the humanitarian crisis in the Yemeni civil war, in which the Saudis have intervened. Prince Mohammed has forged closer ties with Russia and China, while also making demands of the U.S. that Washington hasn't met, including a one-on-one meeting with Mr. Biden. At the same time, the oil-rich Arab monarchies in the Persian Gulf have had their confidence in U.S. security guarantees shaken. The Saudis were unnerved after their most important oil facilities were hit in 2019 in an attack blamed on Iran, and the U.S. didn't respond militarily." [1]

1. Saudis Stick to Russian Oil Pact
Faucon, Benoit. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 17 Feb 2022: B.1.   

 

Maivymasis Vasario 16-tosios metu

 Nausėda bandė išgaudyti nuodus, tekančius tarp mūsų. Vytautas Landsbergis griovė mūsų statomas kartuves. Gabrielius Landsbergis su laikraščiu rankoje ruošėsi, kaip muses, numušti Rusijos raketas, jei tos netyčia atskristų į Ukrainą. Parinkta publika bandė užgniaužti šūksnius "gėda" pompastiškuose renginiuose garsiais plojimais.

Per didelis mirtingumas nuo COVID-19: koks tai gali būti mirčių skaičius?

„Vėliausiai nuo tada, kai „TeamOpening“ paragino diskutuoti apie tai, kiek mirčių nuo COVID-19 mūsų visuomenė nori priimti tolesnėje pandemijos eigoje, nebegalime išvengti skaudžios temos „normalios mirtys“. Sunku paneigti, kad mes pripratome prie kasdienių pastangų išlikti sveikiems – net jei tai, žinoma, skiriasi. Panašu, kad sveikatos politikai gali susitaikyti su keliomis dešimtimis tūkstančių mirčių per metus nuo atsparių mikrobų dėl piktnaudžiavimo antibiotikais – tiek mažai, kiek atsitinka šioje srityje – nors jie, matyt, susitaiko su maždaug trimis tūkstančiais per metus. žuvusių eismo įvykiuose. Tai statistiškai reiškia mažiau, nei dešimt mirčių per dieną.

Bet kokiu atveju federalinis ministras Karlas Lauterbachas nenori taikstytis su 400 ar 500 mirčių nuo COVID-19 per dieną, kurias prognozuoja jo pandemijos modeliai, jei dabartinės priemonės bus atšauktos, net jei sveikatos infrastruktūra gali atlaikyti susijusį stresą intensyviu laikotarpiu.  Kita vertus, „TeamOpening“ prieštarauja, kad joks ministras, net sveikatos apsaugos ministras, neturėtų nustatyti priimtino mirtingumo lygio.

Priprasti prie „nekenksmingumo“?

Šis makabriškas ginčas gali užsitęsti savaites – ir galiausiai nepavyks rasti tikslo, dėl ko diskusijos iniciatoriai vargu ar gailėsis, nes jiems rūpi tik tinkamas įrėminimas, kaip šiandien sakoma: su „nepavojingesniu“ omikrono variantas, sakoma, kad virusas prarado savo siaubą. Gerbiamas epidemiologas Marcas Lipsitchas ir jo komanda iš Harvardo T.H. Chano visuomenės sveikatos mokykla dabar pateikė naujus perteklinio mirtingumo nuo 2021 m. birželio mėn. iki gruodžio pradžios duomenis medRxiv išankstiniame leidinyje, kurie rodo priešingai. Remiantis tuo, per šešis mėnesius nuo COVID-19 mirė apie 135 000 suaugusių amerikiečių, nes jie nebuvo skiepyti – beveik tūkstantis mirčių kasdien. Viena iš šešių aukų buvo jaunesnė, nei 50 metų.

Galima ginčytis, tai vis dar buvo Delta variantas, o JAV yra ypatinga. Tai tiesa, bet ir nuo omikrono varianto, kai visame pasaulyje užsikrėtė daugiau, nei 130 milijonų žmonių, pusė milijono, daugiausia neimunizuoti, jau mirė per kiek mažiau, nei du mėnesius. Tiek daug nereikalingų mirčių. Kiek laiko turi trukti pandemija, kol pripranti prie tokio „nekenksmingumo“?

 

Covid 19 excess mortality: How many deaths can it be?

 "At the latest since "TeamOpening" called for a debate about how many deaths from Covid-19 our society is willing to accept in the further course of the pandemic, we can no longer avoid the painful topic of "normal deaths". It is difficult to deny that we have become accustomed to our daily efforts to stay healthy – even if it is admittedly different. German health politicians seem to be able to accept a few tens of thousands of deaths a year due to antibiotic abuse from resistant germs - as little as happens in this area - while they have apparently come to terms with a figure of around three thousand a year for traffic fatalities. Which statistically means fewer than ten deaths a day.

In any case, German Federal Minister Karl Lauterbach does not want to put up with the 400 or 500 Covid-19 deaths a day that his pandemic models predict if the current measures are canceled, even if the health infrastructure can withstand the associated stress in the intensive care units would. TeamOpening, on the other hand, objects that no minister, not even a health minister, should set the acceptable death rates.

Getting used to a "harmlessness"?

This macabre dispute could drag on for weeks - and in the end no target can be found, which the initiators of the debate will hardly regret, because they are only concerned with the right framing, as they say today: with the "more harmless" omicron variant, the virus is said to have lost its horror. The respected epidemiologist Marc Lipsitch and his team at Harvard T.H. Chan School of Public Health has now presented new figures on excess mortality between June and early December 2021 in a medRxiv preprint, which show the opposite. According to this, about 135,000 adult Americans have died from Covid-19 in the six months because they were unvaccinated - almost a thousand preventable deaths every day. One in six victims was under the age of 50.

That was still the Delta variant, one could argue, and the USA is special. That's true, but also from the Omicron variant, with more than 130 million infected people worldwide, half a million, mostly non-immunized people, have already died in just under two months. So many unnecessary deaths. How long does a pandemic have to last before you get used to such “harmlessness”?”

 

Lietuvoje valstiečiai išreiškia daug socialinio kapitalo turinčių bendruomenių interesus. Liberalkonservatoriai tarnauja kyšininkams, kaip Mockus, ir narkomanams.

Ar ne, Eligijau Masiuli?

„Sunkvežimių vairuotojų protestas Otavoje yra naujausia pasaulio nepatenkintų maišto užtvara, pasireiškusi 2016 m. Donaldo Trumpo rinkimuose, 2017 m. suvienytų dešiniųjų žygyje Šarlotsvilyje, Vašingtone, QAnono iškilime ir sausio 6 d. sukilime Kongreso salėse.

 

    Vienas dalykas, kuris išsiskiria Kanados sunkvežimių vairuotojų protestuose prieš skiepijimo reikalavimus ir apskritai Trudeau vyriausybę, yra didelė parama, kurios jie sulaukia iš JAV konservatyvių politinių lyderių ir žiniasklaidos veikėjų.

 

    „Norime, kad tie puikūs Kanados sunkvežimių vairuotojai žinotų, kad mes esame su jais visą kelią“, – sausio 29 dieną mitingo dalyviams Konro mieste, Teksase, sakė D. Trumpas.

 

    „Matau, kad jie visur turi Trumpo ženklus, ir aš didžiuojuosi, kad jie tai daro“, – pridūrė jis.

 

    Vasario 12 d. Trumpas parsivežė jį namo į Ameriką per „Fox News“ pasirodymą: „Taip ir atsitinka, tu gali nustumti žmones taip toli, o mūsų šalis taip pat yra smėlinė, nejuokink manęs“.

 

    Buvęs prezidentas ne vienas.

 

    „Tikiuosi, kad sunkvežimių vairuotojai atvyks į Ameriką“, – konservatyviajai svetainei „The Daily Signal“ sakė Kentukio respublikonas senatorius Randas Paulas. „Pilietinis nepaklusnumas mūsų šalyje yra sena tradicija – nuo ​​vergijos iki pilietinių teisių, vadinasi. Taikus protestas, užkimškite daiktus, priverskite žmones galvoti apie mandatus.

 

    Taip pat visa tai neapsiribojo Šiaurės Amerika. „Otavos sunkvežimių vilkstinė suaktyvina kraštutinę dešinę visame pasaulyje“, – teigiama vasario 6 d. „Politico“ straipsnyje. „Vadovaujantys respublikonai, dešiniojo sparno influenceriai ir baltųjų viršenybės grupės pasinaudojo galimybe pasaulinei auditorijai paskelbti priešpriešą Otavoje.

 

    „Bowling for Fascism: Social Capital and the Rise of the Naci Party“ 2017 m. leidinyje „Journal of Political Economy“, Shanker Satyanath iš N.Y.U., Nico Voigtländer iš U.C.L.A. ir Hansas-Joachimas Vothas iš Ciuricho universiteto siūlo priešingą požiūrį į dešiniojo sparno organizavimo plitimą Kanadoje, Vengrijoje, Brazilijoje, Indijoje, Lenkijoje, Austrijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

 

    Trys autoriai teigia, kad 1930 m. Europoje:

 

    Tankūs pilietinių asociacijų tinklai, tokie kaip boulingo klubai, chorai ir gyvūnų augintojai, ėjo koja kojon su spartesniu nacių partijos iškilimu. Miestai su vienu standartiniu nuokrypiu didesniu asociacijų tankiu įžengė bent trečdaliu greičiau. Visų tipų asociacijos – veteranų asociacijos ir nekariniai klubai, „jungiamosios“ ir „rišančios“ asociacijos – teigiamai prognozuoja įstojimą į Nacionalsocialistų partiją. Partijos narystė savo ruožtu numato sėkmę rinkimuose. Šie rezultatai rodo, kad socialinis kapitalas padėjo iškilti nacių judėjimui, kuris galiausiai sugriovė pirmąją Vokietijos demokratiją.

 

    Andrésas Rodríguezas-Pose'as, Neilas Lee ir Cornelius Lippas, visi iš Londono ekonomikos mokyklos, imasi šio argumento 2021 m. lapkritį paskelbtame dokumente apie paradoksalų socialinio kapitalo vaidmenį, skatinant kraštutinių dešiniųjų judėjimus. 

 

Pažymėdami, kad „teigiamas požiūris į socialinį kapitalą pastaruoju metu buvo užginčytas“, trys ekonomikos geografai rašo:

 

    Balsų už D. Trumpą padidėjimą lėmė ilgalaikis ekonomikos ir gyventojų skaičiaus mažėjimas stiprią socialinį kapitalą turinčiose srityse. Šią hipotezę patvirtina JAV apskričių ekonometrinė analizė. Ilgalaikis užimtumo ir gyventojų skaičiaus mažėjimas – o ne uždarbis ar atlyginimai – santykinai stiprų socialinį kapitalą turinčiose vietose pastūmėjo Donaldą Trumpą į prezidento postą ir beveik užtikrino jo perrinkimą.

 

    Tai yra, tęsia trys autoriai,

 

    būtent dėl  ​​ilgalaikio ekonominio ir demografinio nuosmukio vietų, kurios vis dar priklauso nuo santykinai stipraus socialinio kapitalo, kuris yra atsakingas už populizmo augimą JAV. Stiprios, bet nykstančios bendruomenės kai kuriose Amerikos Rūdžių Diržo dalyse, Didžiosiose lygumose ir kitur, prie balsadėžės reagavo į tai, kad buvo ignoruojamos, neprižiūrimos ir paliktos.

 

    Išvertus į dabartį, ekonomikos ir kultūros apgultose bendruomenėse socialinio kapitalo likučiai buvo itin svarbūs, mobilizuojant vyrus ir moteris, dažniausiai vyrus, kurie Šarlotsvilyje skandavo: „Tu mūsų nepakeisi“ ir „kraujas ir žemė“, sausio 6-ąją į policijos pareigūnus apšaudę purškiamų dujų balionėliais, skirtais meškai, ir daugiau nei dviem savaitėms parklupdęs Otavą.

 

    Atskirame dokumente „Populizmo iškilimas ir vietų kerštas“ Rodríguez-Pose teigė:

 

    Populizmas nėra nuolatinio skurdo rezultatas. Vietos, kurios buvo nuolat skurdžios, nėra tos, kurios maištauja. Vietoj to, tęsė jis, „populizmo augimas yra pasakojimas apie tai, kaip ilgalaikis buvusių klestinčių vietų nuosmukis, nuskriaustų dėl procesų, dėl kurių jos buvo pažemintos ir beveik išeikvotos, kas sukėlė nusivylimą ir pyktį. Savo ruožtu rinkėjai šiose vadinamosiose „nesvarbiose vietose“ siekė keršto prie balsadėžių.

 

    El. laiške Rodríguez-Pose rašė:

 

    Socialinis kapitalas JAV mažėja ilgą laiką. Asocialumas ir bendruomeniškumo jausmo netekimas yra aukštesni, negu jie buvo anksčiau, ir tai buvo daug kartų dokumentuota. Mano bendraautoriai ir aš sakome, kad tose vietose (apskrityse), kur socialinis kapitalas sumažėjo mažiau, ilgalaikis demografinis ir užimtumo nuosmukis paskatino pereiti prie Donaldo Trumpo. Šios bendruomenės pasakė, kad „gana“ sistemai, kuri, jų manymu, jas aplenkia, ir balsavo už antisisteminį kandidatą, kuris nori supurtyti sistemos pamatus.

 

    Atskirame elektroniniame laiške Lee pažymėjo, kad nors dauguma analitikų mano, kad didesnis socialinis kapitalas yra sveika bendruomenių raida, jis taip pat gali skatinti neigiamą etninį ir rasinį solidarumą: „Socialinis kapitalas gali būti puikus dalykas, kai jis yra atviras ir įtraukus. Tačiau kai visi pažįsta vieni kitus, tai gali sukelti grupės dinamiką, ypač kai žmonės verčiami pasirūpinti kitomis grupėmis.

 

    Socialiniam kapitalui matuoti naudojami kintamieji apima šeimos vienybės, kolektyvinio efektyvumo, institucinės sveikatos ir bendruomenės sveikatos lygius.

 

    Socialinis kapitalas teigiamai koreliavo su savanorių skaičiumi, suaugusiųjų, prisidėjusių prie labdaros, dalimi, susituokusių ir pasitikinčių kaimynais, dalimi. Tai neigiamai koreliavo su intensyviu vaikų televizijos žiūrėjimu, vaikų, gyvenančių su vienu iš tėvų, ir nesusituokusių motinų gimdymų dalimi.

 

    Regina Anne Bateson, Otavos universiteto viešųjų ir tarptautinių reikalų profesorė, vasario 14 d. laiške man parašė: „Padėtis Kanadoje dažnai apibūdinama kaip vilkikų protestas. Tačiau dalyvauja ne tik sunkvežimių vairuotojai, ir tai nėra tik protestas.

 

    Batesonas tvirtina, kad padėtis Otavoje greitai pasikeitė,

 

    į nelegalią veiklą, su sunkiais turto prievartavimo elementais. Daugelis žmonių tai apibūdina, kaip įkaitų situaciją. Konvojus panaudojo taktiką, skirtą pakenkti vietos gyventojams, pavyzdžiui, kurtinantį rago pūtimą, siekdamas išgauti vyriausybės nuolaidas. Policijai buvo pranešta apie daugiau, nei 400 neapykantos incidentų, taip pat buvo koordinuotų išpuolių prieš 9-1-1 sistemą, užtvindant ją skambučiais, kad gyventojai negalėtų patekti į ją.

 

    Otavos okupacija tapo „į miliciją panašia veikla“, rašo Batesonas. „Sostinė turi atsargų bazes miesto pakraštyje, taip pat mobilias pikapų būrius, kurie važinėja po miestą, gabendami atsargas, ir persekiojančius vietos gyventojus. Protesto organizatoriai „netgi eksperimentavo su valdymu, įskaitant sniego ir šiukšlių išvežimo paslaugas. Pažymėtina, kad jie neseniai atidarė „taikos pareigūnų“ grupę, kuri prireikus turi teisę sulaikyti žmones. Žurnalistas Justinas Lingas praneša, kad kai kurie konvojaus taikos pareigūnai vėliau bandė suimti Otavos policiją.

 

    Galbūt svarbiausia, Batesonas apibūdino

 

    reikšmingas tarptautinis dalyvavimas, įskaitant politinę paramą, žiniasklaidos nušvietimą ir sutelktinio finansavimo dolerius iš Jungtinių Valstijų. Taip pat matome manipuliavimo socialine žiniasklaida, skirtos poliarizacijai padidinti, įrodymų. Tai apima suklastotų ir užgrobtų socialinės žiniasklaidos paskyrų naudojimą, trolių fermas ir robotus, taip pat masiškai išpumpuojamas uždegančias nuotraukas ir pranešimus.

 

    Paklaustas, kokios galimos protestų pasekmės, Batesonas atsakė:

 

    Yra daug vidutinės trukmės ir ilgalaikių pasekmių, įskaitant padrąsintus populistinius ir ekstremistinius judėjimus Kanadoje, padidėjusį tarptautinį šių grupių matomumą (ypač JAV žiniasklaidos priemonėse), naujus tų judėjimų darbuotojus ir sutelktinio finansavimo, kaip naujos formos naudojimą paprastų užsienio intervencijų pritaikyme. Srityse, kurias tiesiogiai paveikė vilkstinė, pavyzdžiui, Otavoje, taip pat jaučiamas didelis apleistumo jausmas ir prarastas pasitikėjimas valdžia, ypač policija. Konvojus pakirto Kanados teisinės valstybės principus ir sugriovė normas, kurios čia valdo socialinį ir politinį gyvenimą.

 

    Šiame kontekste aš paklausiau Rodríguez-Pose, ar sunkvežimių protestai Kanadoje yra būsimų dešiniųjų populistinių protestų pranašas, ir jis atkreipė dėmesį į įvykius Prancūzijoje savo atsakyme el. paštu:

 

    Prancūzijoje „gilets jaunes“ (arba geltonųjų liemenių) reiškinys yra akivaizdus „nesvarbių vietų keršto“ pavyzdys. Tai judėjimas, atsiradęs dėl didelio dyzelino mokesčių padidinimo, siekiant sumokėti už ekologišką perėjimą. Tačiau tai buvo sprendimas, dėl kurio daugelis žmonių mažuose miesteliuose ir kaimo Prancūzijoje manė, kad jiems dėl tų mokesčių prireikė didelių išlaidų. Tai žmonės, kurie prieš kiek daugiau, nei dešimtmetį buvo skatinami pirkti dyzelinius automobilius, o tuo tarpu jų viešasis transportas – daugiausia autobusai ir geležinkelio linijos – sumažėjo ir (arba) išnyko. Dauguma jų manė, kad tai buvo  priimtas sprendimas, dėl kurio kaltu jie laiko tolimą Paryžiaus elitą, kuris vidutiniškai yra daug turtingesnis, nei jie patys,  ir naudojasi pasaulinio lygio viešojo transporto sistema.

 

    Populistinės kaimo Amerikos supriešinimas su kosmopolitiška miestietiška Amerika turi gilias ekonomines ir kultūrines šaknis, ir ši takoskyra tapo šiuolaikinės poliarizacijos pagrindine dalimi.

 

    „Miesto gyventojai daug dažniau turi progresyvias vertybes. Šis rezultatas taikomas trims vertybių kategorijoms: šeimos vertybėms, lyčių lygybei ir imigracijos požiūriui“, – Davide Luca iš Kembridžo universiteto, Javier Terrero-Davila ir Neil Lee, abu iš Londono ekonomikos mokyklos, ir Jonas Stein iš Arkties universiteto, Norvegijoje, savo 2022 m. sausio mėn. straipsnyje „Progresyvūs miestai: socialinių vertybių miesto ir kaimo poliarizacija ir ekonominė plėtra visame pasaulyje“ rašo.

 

    Luca ir jo kolegos pabrėžia, kad pernai miręs Mičigano universiteto politologas Ronaldas Inglehartas pavadino „tyliąja revoliucija“ ir Ronas Lesthaeghe iš Briuselio laisvojo universiteto apibūdina, kaip „antrąjį demografinį perėjimą“. “

 

    Cituodamas Inglehartą, Luca ir jo bendraautoriai rašo:

 

    Kai žmonės yra saugūs, jie sutelkia dėmesį į postmaterialistinius tikslus, tokius, kaip „priklausymas, pagarba ir laisvas pasirinkimas“. Galimybė laikyti išlikimą savaime suprantamu dalyku „atneša kultūrinius pokyčius, dėl kurių individo autonomija, lyčių lygybė ir demokratija tampa vis labiau tikėtini, todėl atsiranda naujo tipo visuomenė, skatinanti žmogaus emancipaciją įvairiais frontais“.

 

    Miesto ir kaimo konfliktas susitelkia tarp postmaterialistinių vertybių (autonomijos, aplinkos apsaugos, seksualinės laisvės, lyčių lygybės trumpinys) ir tradicinių vertybių (šeimos įsipareigojimų, seksualinio suvaržymo, bažnyčios, bendruomenės) yra aštriausias „didelių pajamų šalyse“.

 

    Tai rodo, tęsia jie, „kad tik labiau išsivysčiusios ekonomikos gali suteikti miestams materialinį komfortą ir, tikriausiai, tinkamą institucinę aplinką, kad progresyvios vertybės taptų svarbios“.

 

    El. laiške Luca paaiškino:

 

    Yra stiprus ryšys tarp mano analizės (ir panašių tyrimų krypčių) ir tendencijų, pabrėžtų Antrojo demografinio perėjimo teorijose. Kai kurie veiksniai, skatinantys antrąjį demografinį perėjimą, neabejotinai yra susiję su „saviraiškos“ vertybių raida, ypač tarp moterų.

 

    Luca teigė, kad miestai yra šių pokyčių katalizatoriai. Kitaip tariant, miestai yra ta vieta, kur gali išsivystyti saviraiškos vertybės, kurios savo ruožtu turi įtakos reprodukciniam elgesiui, taigi ir demografiniams modeliams.

 

    Socialinis kapitalas jokiu būdu nėra vieninteliai klijai, laikantys dešiniuosius judėjimus.

 

    Rodríguez-Pose ir Luca dokumentai rodo, kad kultūriniai konfliktai ir regioniniai ekonominiai skirtumai taip pat sukuria galingą politinį impulsą tiems, kurie siekia sukurti „pasipiktinimo koaliciją“. Nuo 2016 m. Trumpo rinkimų Respublikonų partija daugiausia dėmesio skyrė tokiam rinkimų dienos aljansui.

 

    Shannon M. Monnat ir David L. Brown, Sirakūzų ir Kornelio sociologai, išanalizavo ekonomines ir demografines apygardų ypatybes, kurios 2016 m. smarkiai padidino jų balsą už Trumpą, palyginti su jų parama Mittui Romney 2012 m.

 

    Populistinę Trumpo žinią, Monnat ir Brownas rašo savo išvadose,

 

    galėjo padaryti patrauklią daugeliui ilgalaikių demokratų rinkėjų šiose vietose, kurie jautėsi palikti Demokratų partijos, kuri nesugebėjo išreikšti stiprios darbininkų klasės žinią, kurios darbotvarkėse dažnai akcentuojama politika ir programos, padedančios neturtingiesiems darbininkų klasės sąskaita ir kurie akivaizdžiai tikėjo, kad norint užsidirbti balsų už „didžiosios mėlynos sienos“ nereikia labai sunkiai dirbti.

 

    2012 m. publikacijoje „Socialinis kapitalas, religija, „Wal-Mart“ ir neapykantos grupės Amerikoje Stephanas J. Goetzas iš Penn State, Anil Rupasingha, Žemės ūkio departamento mokslinis ekonomistas ir Scottas Loveridge'as iš Mičigano valstijos universiteto. „Didesnės pajamos, didesnė pajamų nelygybė, didesnis nusikalstamumo lygis ir daugiau Wal-Mart parduotuvių bei užsienyje gimusių gyventojų yra susiję su viena ar daugiau neapykantos grupių buvimu apskrityje.

 

    Jie rašė, kad „Wal-Mart“ efektas greičiausiai atsiranda dėl „ekonominės suirutės“, nes bendruomenės „patiria staigų savo tradicinio gyvenimo nuosmukį, ypač miesto centro prekybos rajonai.

 

    Jie rašo, kad du veiksniai mažina neapykantos grupių susidarymo tikimybę: „didesnis socialinio kapitalo kiekis yra susijęs su mažiau neapykantos grupių“ ir „didesnė pagrindinių protestantų šalininkų dalis yra susijusi su mažiau neapykantos grupių“.

 

    Priešingai, Goetzas, Rupasingha ir Loveridge nustatė, kad „evangelikų protestantų šalininkai“ rašo, kad „kiekvienam 10 procentų papildomų evangelikų apygardoje neapykantos grupių skaičius toje apygardoje padidėja 17 procentų“.

 

    Nepriklausomai nuo nepasitenkinimo šaltinių ir tų, kurie vadovavo liberalios demokratinės valstybės puolimui, nėra jokios abejonės, kad sunkvežimių vairuotojų maištas Kanadoje užsidega ir užsienyje – šiuo metu Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. .

 

    „Kanados „Laisvės konvojaus“ protestai vyksta visame pasaulyje: Australija ir Austrija liudija agitaciją prieš COVID vakcinas“, – tokia antraštė vasario 11 d. FirstPost straipsnyje, kuriame aprašomi įvykiai keliose šalyse:

 

    „Policija ir prieš vakcinas nukreipti protestuotojai susirėmė Naujosios Zelandijos parlamento teritorijoje, dešimtys buvo suimti po to, kai demonstrantams, tris dienas apgulusiems įstatymų leidžiamąją valdžią, buvo įsakyta eiti toliau.

 

    Ir: „Briuselio valdžia uždraudė artėjančiam „laisvės vilkstinės“ protestui įvažiuoti į Belgijos sostinę.

 

    Ir: „Prancūzijos policija ketvirtadienį perspėjo, kad neleis vadinamiesiems „Laisvės vilkstinėms“ blokuoti Paryžių, kai protestuotojai prieš Covid taisykles pradėjo važiuoti link sostinės.

 

    Ir: „Austrija taip pat paskelbė uždraudusi bet kokius automobilių protestus, nes keli šimtai transporto priemonių penktadienį turėjo suvažiuoti centrinėje Vienos dalyje, taip pat prie didelio viešojo parko Austrijos sostinėje“.

 

    Taip pat bus išbandytas sunkvežimių vairuotojų protesto judėjimo JAV gyvybingumas. „Liaudies vilkstinė“ paragino „sunkvežimius ir laisvę mylinčius amerikiečius“ kovo 4 ir 5 d., Indio, Kalifornijos valstijoje, Koačelos slėnyje vyksiančiame mitinge, kuris, kaip tikimasi, bus nukreiptas į Vašingtoną, D.C.

 

    Organizatoriai tvirtina, kad „visiems šio renginio dalyviams atvykus kompensuos degalus“, priduria: „po mitingo kolona išvažiuos iš Kalifornijos. Konvojaus detalės bus pateiktos artimiausiu metu.

 

    Rizikos ir galimybės yra iš abiejų pusių. Prezidentui Bidenui protestas, sustabdantis eismą ir prekybą šalies sostinėje, patikrintų jo, kaip šalies vado, įgūdžius, išbandymą, kuris galėtų atkurti šlubuojantį viešąjį įvaizdį arba nukreipti jį į pralaimėjimo kelią 2024 m. Trumpas ir jo sąjungininkai dešinėje, toks protestas gali sutelkti pagrindinius rinkėjus, dalyvausiančius būsimuose rinkimuose, arba sustiprinti sausio 6 d. nesuvaržomo chaoso įvaizdį, labai pakenkiantį respublikonų perspektyvoms.

 

    JAV neuniversitetiniai baltieji, kaip ir protestuojantys sunkvežimių vairuotojai Kanadoje, ir toliau susiduria su niūriomis perspektyvomis, pavaldūs nuopelnų konkurencijai, kuri apdovanoja tai, ko jiems trūksta – pažangų išsilavinimą ir geriausius tinkamumo testų balus – pasiekimus, kurie skatina išteklių paskirstymą pagal statusą, kai klesti konkursai ir užimtumo hierarchijos, kurios dominuoja šiuolaikiniame gyvenime, ir palieka šaltyje tuos, kurie negali nugalėti.

 

    Kol šie rinkėjai išliks žemai, jie ir toliau išliks elitą žlugdančia jėga ne tik politinėje arenoje, bet ir apskritai visuomenėje."