China and Russia have a common understanding of the Ukrainian problem

"Americans presented Chinese officials with intelligence on Russia’s troop buildup in hopes that President Xi Jinping would step in, but were repeatedly rebuffed.

WASHINGTON — Over three months, senior Biden administration officials held half a dozen urgent meetings with top Chinese officials in which the Americans presented intelligence showing Russia’s troop buildup around Ukraine and beseeched the Chinese to tell Russia not to invade, according to U.S. officials.

Each time, the Chinese officials, including the foreign minister and the ambassador to the United States, rebuffed the Americans, saying they did not think an invasion was in the works. After one diplomatic exchange in December, U.S. officials got intelligence showing Beijing had shared the information with Moscow, telling the Russians that the United States was trying to sow discord — and that China would not try to impede Russian plans and actions, the officials said.

The previously unreported talks between American and Chinese officials show how the Biden administration tried to use intelligence findings and diplomacy to persuade a superpower it views as a growing adversary to stop the invasion of Ukraine, and how that nation, led by President Xi Jinping, persistently sided with Russia even as the evidence of Moscow’s plans for a military offensive grew over the winter.

This account is based on interviews with senior administration officials with knowledge of the conversations who spoke on the condition of anonymity because of the sensitive nature of the diplomacy. The Chinese Embassy did not return requests for comment.

China is Russia’s most powerful partner, and the two nations have been strengthening their bond for many years across diplomatic, economic and military realms. Mr. Xi and President Vladimir V. Putin of Russia, two autocrats with some shared ideas about global power, had met 37 times as national leaders before this year. If any world leader could make Mr. Putin think twice about invading Ukraine, it was Mr. Xi, went the thinking of some U.S. officials.

But the diplomatic efforts failed, and Mr. Putin began a full-scale invasion of Ukraine on Thursday morning after recognizing two Russia-backed insurgent enclaves in the country’s east as independent states.

Some American officials say the ties between China and Russia appear stronger than at any time since the Cold War. The two now present themselves as an ideological front against the United States and its European and Asian allies, even as Mr. Putin carries out the invasion of Ukraine, whose sovereignty China has recognized for decades.

The growing alarm among American and European officials at the alignment between China and Russia has reached a new peak with the Ukraine crisis, exactly 50 years to the week after President Richard M. Nixon made a historic trip to China to restart diplomatic relations to make common cause in counterbalancing the Soviet Union. For 40 years after that, the relationship between the United States and China grew stronger, especially as lucrative trade ties developed, but then frayed due to mutual suspicions, intensifying strategic competition and antithetical ideas about power and governance.

In the recent private talks on Ukraine, American officials heard language from their Chinese counterparts that was consistent with harder lines the Chinese had been voicing in public, which showed that a more hostile attitude had become entrenched, according to the American accounts.

On Wednesday, after Mr. Putin ordered troops into eastern Ukraine but before its full invasion, Hua Chunying, a Foreign Ministry spokeswoman, said at a news conference in Beijing that the United States was “the culprit of current tensions surrounding Ukraine.”

 “On the Ukraine issue, lately the U.S. has been sending weapons to Ukraine, heightening tensions, creating panic and even hyping up the possibility of warfare,” she said. “If someone keeps pouring oil on the flame while accusing others of not doing their best to put out the fire, such kind of behavior is clearly irresponsible and immoral.”

She added: “When the U.S. drove five waves of NATO expansion eastward all the way to Russia’s doorstep and deployed advanced offensive strategic weapons in breach of its assurances to Russia, did it ever think about the consequences of pushing a big country to the wall?” She has refused to call Russia’s assault an “invasion” when pressed by foreign journalists.

Ms. Hua’s fiery anti-American remarks as Russia was moving to attack its neighbor stunned some current and former U.S. officials and China analysts in the United States. But the verbal grenades echo major points in the 5,000-word joint statement that China and Russia issued on Feb. 4 when Mr. Xi and Mr. Putin met at the opening ceremony of the Winter Olympic Games in Beijing. In that document, the two countries declared their partnership had “no limits” and that they intended to stand together against American-led democratic nations. China also explicitly sided with Russia in the text to denounce enlargement of the North Atlantic Treaty Organization.

Last Saturday, Wang Yi, the Chinese foreign minister, criticized NATO in a video talk at the Munich Security Conference. European leaders in turn accused China of working with Russia to overturn what they and the Americans say is a “rules-based international order.” Mr. Wang did say that Ukraine’s sovereignty should be “respected and safeguarded” — a reference to a foreign policy principle that Beijing often cites — but no Chinese officials have mentioned Ukraine in those terms since Russia’s full invasion began.

“They claim neutrality, they claim they stand on principle, but everything they say about the causes is anti-U.S., blaming NATO and adopting the Russian line,” said Evan Medeiros, a Georgetown University professor who was senior Asia director at the White House National Security Council in the Obama administration. “The question is: How sustainable is that as a posture? How much damage does it do to their ties with the U.S. and their ties with Europe?”

The Biden administration’s diplomatic outreach to China to try to avert war began after President Biden and Mr. Xi held a video summit on Nov. 15. In the talk, the two leaders acknowledged challenges in the relationship between their nations, which is at its lowest point in decades, but agreed to try to cooperate on issues of common interest, including health security, climate change and nuclear weapons proliferation, White House officials said at the time.

After the meeting, American officials decided that the Russian troop buildup around Ukraine presented the most immediate problem that China and the United States could try to defuse together. Some officials thought the outcome of the video summit indicated there was potential for an improvement in U.S.-China relations. Others were more skeptical, but thought it was important to leave no stone unturned in efforts to prevent Russia from attacking, one official said.

Days later, White House officials met with the ambassador, Qin Gang, at the Chinese Embassy. They told the ambassador what U.S. intelligence agencies had detected: a gradual encirclement of Ukraine by Russian forces, including armored units. William J. Burns, the C.I.A. director, had flown to Moscow on Nov. 2 to confront the Russians with the same information, and on Nov. 17, American intelligence officials shared their findings with NATO.

At the Chinese Embassy, Russia’s aggression was the first topic in a discussion that ran more than one and a half hours. In addition to laying out the intelligence, the White House officials told the ambassador that the United States would impose tough sanctions on Russian companies, officials and businesspeople in the event of an invasion, going far beyond those announced by the Obama administration after Russia seized Ukraine’s Crimean Peninsula in 2014.

The U.S. officials said the sanctions would also hurt China over time because of its commercial ties.

They also pointed out they knew how China had helped Russia evade some of the 2014 sanctions, and warned Beijing against any such future aid. And they argued that because China was widely seen as a partner of Russia, its global image could suffer if Mr. Putin invaded.

The message was clear: It would be in China’s interests to persuade Mr. Putin to stand down. But their entreaties went nowhere. Mr. Qin was skeptical and suspicious, an American official said.

American officials spoke with the ambassador about Russia at least three more times, both in the embassy and on the phone. Wendy R. Sherman, the deputy secretary of state, had a call with him.

Mr. Qin continued to express skepticism and said Russia had legitimate security concerns in Europe.

The Americans also went higher on the diplomatic ladder: Secretary of State Antony J. Blinken spoke to Mr. Wang about the problem in late January and again on Monday, the same day Mr. Putin ordered the new troops into Russia-backed enclaves of Ukraine.

“The secretary underscored the need to preserve Ukraine’s sovereignty and territorial integrity,” said a State Department summary of the call that used the phrase that Chinese diplomats like to employ in signaling to other nations not to get involved in matters involving Taiwan, Tibet, Xinjiang and Hong Kong, all considered separatist problems by Beijing.

American officials met with Mr. Qin in Washington again on Wednesday and heard the same rebuttals. Hours later, Mr. Putin declared war on Ukraine on television, and his military began pummeling the country with ballistic missiles as tanks rolled across the border."

Ką mes čia padarėme? Kas dabar dėl to kaltas?

 „Iki pastarųjų savaičių buvo tokia labai keista dinamika, kai Jungtinės Valstijos – kurios, nepaisant visų mūsų žvalgybos nesėkmių, atrodo, turi pakankamai gerų žinių apie tai, ką daro rusai – nuolat perspėjo, kad pasiruošimas karui tikrai vyksta. Rusai tikrai planuoja įsiveržti.O Ukrainos valdžia sakė, baikit sėti paniką,o mes nemanome, kad invazija neišvengiama ir pan.

 

Aš manau, kad dėl labai idealistinių priežasčių kai kurie Ukrainos nacionalistai įsikalbėjo mintį, kad Putinas niekada taip nesielgs, arba mintį, kad kraštutiniu atveju Vakarai jiems į pagalbą ateis labiau, nei kada nors buvo pagrįsta ir tikėtina.

 

Taip pat kyla klausimas, kiek – kas iš tikrųjų čia lemia Putino sprendimų priėmimą, tiesa? Ar tai NATO? Ar tai jo kažkokia mistinė Ukrainos ir Rusijos ryšio idėja ir mintis, kad Ukrainos negalima atskirti nuo Rusijos? Ar tai tarsi neatidėliotini dalykai – susidorojimas Ukrainoje su prorusiškomis partijomis, su mokymu rusų kalba ir kiti dalykai? Tikėtina, kad visa tai tam tikru lygiu. Bet jūs negalite tvirtai pasakyti, kad jei nebūtų buvę šio vieno provokuojančio žingsnio, tai nebūtų karo.

 

 

Tačiau aišku tai, kad Jungtinių Valstijų ir Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu apskritai buvo sąlygota to jausmo, kad galime investuoti ten tokiu mastu, kuris neatbaidytų Putino. Žinojome, kad tai neatbaidys Putino, bet vis dėlto viskas kažkaip pasiteisins. Ir dabar, kai daug investavome į Ukrainos vyriausybę, kurios negalime apginti ir kuriai gresia sunaikinimas, tokia dabartinė galios politikos realybė."

What did we do here? Whose fault is it now?

 "Down to the last few weeks, there’s been this very strange dynamic where the United States — which does, for all our intelligence failures, seem to have pretty good intel on what the Russians are up to — kept issuing warnings of, it’s really happening. The Russians are really planning to invade. And the Ukrainian government will say, oh, stop sowing panic, and we don’t think an invasion is imminent and so on. 

I do think that for very idealistic reasons, some Ukrainian nationalists talked themselves into the idea that Putin would never move like this or the idea that in the extreme event, the West would come to their aid more than was ever quite reasonable and plausible.

There is also the question of to what extent — what is actually driving Putin’s decision-making here, right? Is it NATO? Is it his sort of mystical idea of the Ukrainian-Russian connection and the idea that you can’t detach Ukraine from Russia? Is it sort of immediate things — the crackdowns on pro-Russian parties and Russian language education and stuff in Ukraine? Presumably, it’s all of those at some level. But you can’t say definitively that if there hadn’t been this one provocative step, it wouldn’t have come to this.

But what’s clear is that the United States’ and the West’s policy toward Ukraine in general was conditioned on this sense that we could invest there on a scale that wouldn’t deter Putin. We knew it wouldn’t deter Putin, but it would all work out, nonetheless. And now that we invested heavily in Ukrainian government that we can’t defend and is in danger of being destroyed, that is the sort of reality of power politics right now."

Lietuvos ministras G. Landsbergis pas kalvį plonina liežuvį, kad galėtų tuo liežuviu sprogdinti tankus ir lėktuvus

 "G. Landsbergio teigimu, Rusijai pradėjus invaziją prieš Ukrainą, Kijevui reikia ne tik politinės, ekonominės, bet ir karinės pagalbos.

 „Rusų lėktuvų ir tankų gražūs paramos žodžiai nesprogdina. Mes norime ir galime padėti“, – įraše feisbuke teigė Lietuvos diplomatijos vadovas."

Gal ponulis ministras gali ką nors pasiūlyti prieš branduolines raketas? O čia tai būtų įdomus tokio liežuvio pritaikymas.

"Today we have to talk about the status of a EU candidate for Ukraine," said G. Nausėda.

"Having called on the EU to give Ukraine a clearer European perspective for some time, President Nauseda has said in Brussels that the Community needs to talk about Ukraine's EU candidate status."

 

Are you serious here? Maybe let us bring the corpses of the oligarchs who stole Ukrainian property to Brussels, embalm them and keep it there as a reminder so the others in the EU will not steal so much. At the same time, those oligarchs will fulfill their and G. Nausėda's dream - to be in the European Union.

 

„Šiandien turime kalbėti apie ES kandidatės statusą Ukrainai“, – tvirtino G. Nausėda

"Jau kurį laiką raginęs ES suteikti Ukrainai aiškesnę europinę perspektyvą, prezidentas G. Nausėda Briuselyje pareiškė, jog Bendrija turi kalbėti apie kandidatės į ES statusą Ukrainai."

Jūs čia rimtai? Gal suvežkime į Briuselį ukrainiečių turtą išvogusių oligarchų lavonus, išbalzamuokime ir laikykime ten, kaip priminimą, kad kiti ES nevogtų tiek daug. Kartu tie oligarchai įvykdys jų ir G. Nausėdos svajonę - atsidurdami Europos Sąjungoje.

Du trečdaliai dirba ne biure, o namuose

  „Johnas Rowady padarė viską, ką tik galėjo sugalvoti, kad jo įmonės biuras Čikagoje taptų vieta, kurioje nori būti darbuotojai.

 

    Būdamas sporto rinkodaros firmos rEvolution prezidentu, jis įrengė rezultatų lentelę, baliklius ir tunelį tarp lifto ir vestibiulio, kad 100 jo darbuotojų jaustųsi, kaip atletai, iš rūbinės išlipę į areną. Norėdamas dar labiau suvilioti savo darbuotojus sugrįžti, po to, kai per pandemiją daugelis jautėsi patogiai dirbę savo darbą namuose, ponas Rowady aprūpino biuro barą nemokamu alumi ir burbonu, skirtą laimingoms valandoms. Dar vestibiulyje yra viso dydžio lenktyninis automobilis.

 

    Nepaisant to, didžioji komandos dalis mieliau renkasi darbą nuotoliniu būdu, sako J. Rowady, net jei tai reiškia, kad reikia žiūrėti į šeimos mikroautobusą važiuojamojoje dalyje, o ne į Formulės 1 greičio mašiną.

 

    „Gali būti nemalonu, jei tikrai darote viską, ką galite padaryti, stengiatės nebūti perlenkiam, bendrauti su savo darbuotojais – tada teks susidoroti su situacijomis, kai žmonėms vis tiek nejauku sugrįžti“, – sako jis.

 

    Tai dabar trukdo grįžti į biurą? Daugelis darbuotojų tiesiog to nejaučia. Jie pietauja restoranuose, eina į kiną ir keliauja, bet biurų jų maršrute nėra. Tai rodo realybės patikrinimą viršininkams, kurie tikėjosi, kad Covid-19 atvejų nuosmukis reikš, kad darbuotojai pagaliau – pagaliau! -- grįžtų.

 

    Dideli bankai, tokie, kaip Goldman Sachs Group Inc. ir Jefferies Group LLC, neseniai atšaukė didžiąją dalį savo darbuotojų, o technologijų milžinai, tokie kaip Microsoft Corp. ir Meta Platforms Inc., pagrindinė Facebook įmonė, planuoja kovo mėnesį grįžti kai kuriems darbuotojams. Yra žmonių, trokštančių atgaivinti savo gyvenimą biure, lygiai taip pat daugelis verslo lyderių atsisakė minties, kad penkias dienas per savaitę praleisti akis į akį yra optimalus būdas dirbti. 

 

Tačiau visoje šalyje biurų užimtumo lygis svyruoja apie trečdalį, remiantis „Kastle Systems“, stebinčios pastato prieigos kortele, apskaičiavimu.

 

    Žinoma, darbuotojams patinka pamaitinti pietūs, poilsio kambariai, užpildyti sėdmaišių kėdėmis, ir masažuotoja, kuri kas antrą penktadienį įsikuria konferencijų salėje. Tačiau jie nėra pasirengę iš naujo įsipareigoti penkias dienas per savaitę – ar net tris dienas – santykiams.

 

    „Nepriversite mane sėdėti traukinyje dvi valandas už nemokamus riestainius“, – sako 36 metų programinės įrangos inžinierius Jasonas Alvarezas Schorras, sausio mėnesį išėjęs iš darbo Niujorke, kai buvęs darbdavys pranešė, kad sugrįžimas į  biurą buvo neišvengiamas.

 

    Ne tai, kad ponas Schorras nemėgo savo seno viršininko ar darbovietės. Dviejų mažamečių vaikų tėvas sako, kad tiesiog rado kažką geresnio – nuotolinį darbą, kuris leido jam perkelti šeimą į Puerto Riką, kur jie planuoja gyventi mažiausiai dvejus metus.

 

    Pavadinkite tai profesionalia „Tai ne tu, tai aš“ versija.

 

    Tai gali būti sunku, kad priimti šią žinią. Aaronas Johnsonas, automatinės darbo užmokesčio sistemos prezidentas Shreveport, Los Andžele, užtikrina, kad žmonės geriausiai dirbtų kartu, ir pastaruosius šešis mėnesius jis tikėjosi, kad dauguma jo 165 darbuotojų atsiskaitys biure bent kelias dienas per savaitę. Praėjusiais metais 30 % jo darbuotojų pasikeitė – dvigubai daugiau nei įprasta. Daugelis darbo vietų perėjo į Kalifornijoje, Teksase ir Niujorke įsikūrusias firmas ir gaudavo nemažus atlyginimus, likdami ir dirbdami namuose pigesnėje Luizianoje.

 

    P. Johnsonas sako, kad skaudu tai, kad jo įmonė apmokė daug tų darbuotojų ir išlaikė juos, kai ekonomika buvo blogiausia 2020 m. Tačiau investicijos į jo žmones atrodė nesvarbus, kai atėjo laikas vėl atidaryti savo veiklą biure.

 

    „Tiek pastangų ir energijos, kurios buvo įdėtos, siekiant užtikrinti, kad niekas neprarastų darbo – kad mes tinkamai prisitaikėme, kad atlaikytume audrą – žmonės tų dalykų tiesiog neprisimena“, – sako jis. – Mums trūksta lojalumo.

 

    Viršininkai tyrinėja tuščių vietų jūrą ir tyliai stebi darbuotojus, kurie eina į sausakimšą sporto renginį, Instagram tinkle skelbia saulėtas nuotraukas ir padeda naujausiam filmui „Žmogus-voras“ nustatyti kasos rekordus – iš esmės sprendžia kiekvieną savo kasdienybės aspektą, gyvenant, kaip iš ankstesnių laikų periodo, išskyrus atėjimą į darbą.

 

    Ne visi darbuotojai grįžta prie savo senosios rutinos. Pasak Ligų kontrolės ir prevencijos centrų, JAV vis dar išgyvena pandemiją, o daugelis dirbančių suaugusiųjų rūpinasi mažais vaikais, kurių negalima skiepyti, arba vyresnio amžiaus ar susilpnėjusio imuniteto tėvus.

 

    Tačiau nauji tyrimai rodo, kad biuro nenoras susijęs ne tik su Covid-19, bet ir dėl patogumo. Remiantis naujausia Pew tyrimų centro apklausa, šio mėnesio duomenimis, 61% JAV darbuotojų, kurie dažniausiai dirba nuotoliniu būdu, tai daro savo noru. Iš šios grupės daugiau, nei trys ketvirtadaliai tiesiog pasakė, kad mieliau renkasi darbą iš namų.

 

    Pat Donaldson, 63 metų biofizikė, praėjusių metų pradžioje išėjo į pensiją, o ne paklausė skambučio, kviečiančio į jos biurą Ročesteryje, NY. Pandemijos metu dirbdama namuose ji susilaukė šuniuko ir pasinėrė į sodininkystę, slidinėjimą ir anglų liaudies šokius su vyru.

 

    „Kai dirbi nuotoliniu būdu visą darbo dieną, užpildysi visas valandas“, – sako ji.

 

    Nors M. Donaldson mėgavosi biuru, ji nenorėjo eiti į kompromisus dėl savo naujo gyvenimo būdo – juolab kad jautė, kad įrodė savo produktyvumą.

 

    „Paskambinau savo vadovui ir pasakiau: „Tai kvaila“, – prisimena M. Donaldson.

 

    Ji sako, kad dabar svarsto galimybę rengti ne visą darbo dieną nuotolinius darbus, bet prie tradicinių negrįš.

 

    Vadovai daro viską, kad išliktų Zen. Likus mėnesiams iki pandemijos Kyle'as Porteris nusipirko didelį namą su lauko malkomis kūrenama picos krosnele, už mylios nuo jo vadovaujamos programinės įrangos įmonės „Salesloft“ būstinės Atlantoje.

 

    „Namo tikslas Nr. 1 buvo pakankamai vietos Salesloft renginiams surengti“, – sako jis.

 

    P. Porterio dvaras neliko nenaudojamas, tačiau jo įmonės susibūrimai buvo mažesni, nei jis tikėjosi – tik keliolika kolegų – iš dalies dėl to, kad biuro darbuotojų skaičius išlieka mažas. Ponas Porteris įvedė ketvirčio „sinchronizavimo“ savaites, kad sušauktų maždaug 400 darbuotojų akis į akį susitikti, tačiau daugeliu kitų dienų biuras yra neprivalomas.

 

    Tomis progomis pasirodo gal 15% darbuotojų.

 

    „Kai pasaulį drebina išorinės aplinkybės, tu turi neleisti paimti viršų jausmams“, – sako jis.” [1]

1. On the Clock: Bosses Dangle Perks to Return, But Employees Still Stay Away
Borchers, Callum. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 Feb 2022: A.11.