The Boy Bosses of Silicon Valley Are on Their Way Out

"They rode their unicorns to fame and fortune. In a rocky market, it got a little less fun.

SAN FRANCISCO — The young kings of Silicon Valley are dismounting their unicorns.

They’re writing sentimental blog posts that outline their legacies. They’re expressing hope for their companies’ prospects. They’re quitting their jobs leading the start-ups they founded.

In recent weeks, Ben Silbermann, a co-founder of the digital pinboard service Pinterest, resigned as chief executive; Joe Gebbia, a co-founder of the home rental company Airbnb, announced his departure from the company’s leadership; and Apoorva Mehta, the founder of the grocery delivery app Instacart, said he would end his run as executive chairman when the company went public, as soon as this year.

The resignations signify the end of an era at these companies, which are among the most valuable and well-known to emerge from Silicon Valley in the past decade, and of the era they represent. In recent years, investors have dumped increasingly large sums of money into a group of highly valued start-ups known as unicorns, worth $1 billion or more, and their founders have been treated as visionary heroes. Those founders fought for special ownership rights that kept them in control of their companies — a change from the past, when entrepreneurs were often replaced by more experienced executives or pressured to sell.

But when the stock market fell dramatically this year, hitting money-losing tech companies especially hard, this approach began to change. Venture capitalists pulled back on their deal-making and urged Silicon Valley’s prized young companies to cut costs and proceed cautiously. The industry began to talk of “wartime C.E.O.s” who can do more with less, while bragging about lessons learned from previous downturns.

Patience for visionaries wore thin. Founder-led companies started to seem like liabilities, not assets.

“All of that changed in the last 90 days, and it’s not coming back anytime soon,” said Wil Schroter, the founder of Startups.com, an accelerator program for young companies. The “we’ll figure it out later” story is no longer attractive to investors, he added.

In addition to Mr. Silbermann, Mr. Gebbia and Mr. Mehta, founders at the top of Twitter, Peloton, Medium and MicroStrategy have all resigned this year.

They’re not leaving on a high note. Shares of Pinterest are down 60 percent from a year ago. Elliott Management, an activist shareholder known for pressuring companies to make big changes, recently took a stake in the company. Airbnb shares are down 25 percent from a year ago. And Instacart lowered its internal valuation almost 40 percent in March, as it prepares to go public in a hostile market.

“It’s surely less fun being a C.E.O. when markets are down, the economy is trending negative and regulation is increasing,” said Kevin Werbach, a professor of business at the Wharton School of the University of Pennsylvania. “If you’re as already rich, famous and successful as these guys, there usually comes a point where staying in the saddle is less appealing than riding off into the sunset.”

In start-up lore, Mark Zuckerberg pioneered the modern boy boss. Carrying business cards that read, “I’m C.E.O., bitch” and ruffling Wall Street feathers with his “disrespectful” hoodie, he demanded investors let him keep a controlling interest in Facebook as it grew, ushering in today’s era of “founder-friendly” deal-making. Young, ambitious men like Mr. Zuckerberg received similar protections and leeway as venture capital firms rushed to appear as accommodating as possible, lavishing the entrepreneurs with perks (dinners, jets, celebrities) and services (recruiting, public relations, design). One firm even publicly pledged to never vote against a founder on company matters.

“It inspired our whole generation to believe in the impossible that they could start companies,” said Trace Cohen, 34, an investor in very young start-ups.

Founders took advantage of their upper hands. They stayed in the top jobs, even when the companies outgrew their skills as managers. And they kept their companies private for as long as possible, avoiding pesky business realities like turning a profit. They were given the benefit of the doubt — something female founders rarely got.

As the tech sector became a dominant force in our economy, the cult of the start-up founder made its way into popular culture via celebrities like Ashton Kutcher and TV shows like the HBO satire “Silicon Valley.”

Some founders of this era took their latitude too far. Adam Neumann’s spending and partying got him forced out of WeWork in 2018, even though he held a controlling stake in the company. And Travis Kalanick’s aggressive tactics at Uber resulted in his ouster in 2017, despite his super-voting shares.

The rest mostly held on through the companies’ initial public offerings. But it turns out that running a publicly traded company, with its attendant fiduciary duties, analyst calls and slog of quarterly earnings, is a far cry from the hustle and thrill of start-up life. Now, as troubles mount amid a market meltdown, they’re giving up the power and control they once fought for.

In his announcement, Mr. Silbermann said that running Pinterest had been “the gift of a lifetime.” Mr. Gebbia, who will become an adviser to Airbnb, posted an effusive reminiscence of the company’s early days, alongside photos, nicknames of his co-founders (Brian “Jet Fuel” Chesky and “Indiana Nate” Blecharczyk) and lessons about the goodness of humanity. (Mr. Chesky remains its chief executive.) Mr. Mehta tweeted that he “cared deeply” about Instacart — the “one thing I have thought about for every waking minute of the last decade.”

Leaving as billionaires, they have emanated Silicon Valley’s relentless positivity. Pinterest “is just getting started,” Airbnb “is in the best hands it’s ever been in” and Instacart has a “enormous opportunity ahead,” the founders wrote. Both Mr. Mehta and Mr. Gebbia said they had plans for new projects.

Investors say they anticipate more of these resignations from founders who are realizing they now have to work harder for less (relatively speaking). “Now, they can let some executives step up, take over and grow it with different incentives,” Mr. Cohen said.

Last week, Brad Hargreaves, the founder of Common, a start-up that operates communal living spaces, announced he would step down as chief executive, becoming chief creative officer. The company’s head of property, Karlene Holloman, a hotel industry veteran, will take over as chief executive.

The market downturn factored into Mr. Hargreaves’s decision. In flush times, he said, it’s good to have a founder at the top of the company who can sell investors, employees and customers on a grand vision. “Operations don’t really matter that much,” he said. “No one’s really watching the bottom line.”

Today’s environment requires someone with Ms. Holloman’s extensive experience and operational skills, he said. “In a tighter time, when operations matter a lot and nobody’s buying into any grand visions, you want an operator in that seat,” he said.

“A lot of founder-C.E.O.s stick around too long,” he added.

The founders who have so far stayed on amid the downturn — and there are many, including at Stripe, Coinbase and Discord — can expect greater demands and more pressure. The stock trading app Robinhood has laid off more than 1,000 employees this year as it loses active customers. Dan Dolev, an analyst at Mizuho Securities, said several investors had privately suggested Robinhood bring in a more seasoned executive to help its co-founder, Vlad Tenev. Mr. Tenev cannot be forced out, since he and his co-founder, Baiju Bhatt, together hold a controlling stake in the company.

“They’re typical founders where they’re very good at the ideas and creative stuff,” Mr. Dolev said, “but could use help with operations.”

A Robinhood spokeswoman said the company had recently undergone a reorganization and pointed to executive hires from TD Ameritrade and the Securities and Exchange Commission.

Making matters worse, start-up founders have lost their halo of positive cultural cachet — a trend that began during the tech backlash of 2017 and that has grown with the release of devastating books and TV shows about WeWork, Uber and other tech darlings.

“Once you’ve made a certain amount of money, you’re playing for status, and the status isn’t there,” Mr. Hargreaves said.

Still, there’s always the comeback story. If the market gets worse and companies start seriously tanking, we could see the reverse dynamic of founders returning to right the ship, said Mr. Werbach, the business professor.

It would be a throwback to the original cult-hero founder, who commanded admiration long before unicorns roamed the Valley and who even inspired Mr. Zuckerberg’s swaggering business cards. He was, perhaps, the original boy boss: Steve Jobs."

G. Nausėda took away the state award from skaters M. Drobiazko and P. Vanagas

By hurting athletes and artists, you will defeat Russia? Take all the territory from Smolensk to Vladivostok without causing a nuclear winter? By your actions, you only prove that culture has reached zero in your mind.

The road to hell is paved with good intentions. There are many here who have unrealistic idealistic dreams and try to ruin our lives in pursuit of them. What is your victory that you seek? You don't know yourself. Wolves run and will continue to run free, and you put the lambs in prison, take away their awards. Enough is enough, it could not said better.

G. Nausėda atėmė valstybės apdovanojimą iš čiuožėjų M. Drobiazko ir P. Vanago

Skriausdami sportininkus ir menininkus, jūs nugalėsite Rusiją? Užimsite visą teritoriją nuo Smolensko iki Vladivostoko, nesukeldami branduolinės žiemos? Jūsų veiksmais jūs tik įrodote, kad kultūros jūsų mintyse liko nulis. 

Gerais norais kelias į pragarą yra grįstas. Čia daug kas turi nerealių idealistiškų svajonių ir bando sugadinti mums visiems gyvenimą, siekdami jų. Kas yra ta jūsų pergalė, kurios jūs siekiate? Jūs patys nežinote. Vilkai laksto ir toliau lakstys laisvi, o avinėlius kišate į kalėjimą, atiminėjate jų ordinus. Gana yra gana, geriau čia nepasakysi.

Mes vis dar lenktyniaujame su koronavirusu

 „Covid-19 pandemija buvo greičio pamoka: greitis, kuriuo naujasis virusas gali plisti tarp žmonių; greitis, kuriuo jis gali pritraukti žūčių ir suluošinti ekonomiką; greitis, kuriuo galima sukurti ir gaminti vakcinas; greitis, kuriuo dezinformacija gali pakenkti visuomenės sveikatai. Tarp viso to greičio yra kitoks greitis, kuris varo likusį, kaip variklis, sukantis pykinančioje karnavaliniame karusėlėje: viruso evoliucijos greitis.

 

    Koronavirusas, kaip ir daugelis kitų panašių virusų (RNR virusai su labai kintamu genomu), vystosi greitai. Jis greitai prisitaikė prie mūsų. Dabar kyla esminis klausimas, ar žmonės ir žmogaus išradingumas gali greičiau prisitaikyti.

 

    Jei atsakymas nėra teigiamas, mūsų laukia ilga, liūdna ir besitęsiančių kančių ateitis. Kai kurie ekspertai mano, kad endeminio Covido aukų skaičius kasmet gali siekti nuo 100 000 iki 250 000 mirčių, tik Jungtinėse Valstijose. 

 

Milijonai gyvybių priklauso nuo to, ar žmonijos mokslas, žmonių valdymas ir žmogaus išmintis gali pranokti SARS-CoV-2, palyginti paprasto, bet iniciatyvaus agento, susidedančio iš keturių struktūrinių baltymų ir RNR genomo, išradingumą.

 

    Charlesas Darwinas sakė, kad evoliucijos mechanizmai niekada nejuda greitai, tačiau Darvinas nežinojo apie virusus. „Aš visiškai pripažįstu, kad natūrali atranka visada veiks labai lėtai“, – rašė jis 1859 m. išleistoje knygoje „Apie rūšių kilmę“.  Kadangi evoliucijos teorija vystėsi iš Darvino darbų ir didžiąją XX amžiaus dalį, ji daugiausia rėmėsi įrodymais iš tokių sričių kaip paleontologija, biogeografija, embriologija ir lyginamoji anatomija – matomi modeliai, galintys atskleisti lėtus pokyčius per ilgą laiko tarpą. Tie duomenys paprastai yra daug mažiau naudingi evoliucijai matuoti, kai ji vyksta greitai.

 

    Tačiau turime naują evoliucijos įrodymų formą: genomų seką ir palyginimą. Sudėtingos mašinos atlieka seką – raidė po raidės nuskaito genetinį kodą, o galingi kompiuteriai padeda palyginti, ir visa tai daug greičiau ir pigiau, nei bet kada.

 

    Dabar mokslininkai gali sekti DNR arba RNR, koduojančios kiekvienos būtybės genetines instrukcijas, pokyčius, mutacijas po mutacijų, stebėdami ir išmatuodami, kaip kai kurios iš tų mutacijų, tų nedaugelio, kurios tiesiog būna naudingos, plinta populiacijoje. Jie gali sukurti net sparčiausiai besivystančių būtybių, tokių kaip bakterijos ir virusai, portretą. Kai bakterijos ar virusai yra patogenai, galintys užkrėsti žmones, ši disciplina vadinama genomo epidemiologija.

 

    Tarp genominės epidemiologijos pradininkų yra Sharon Peacock, Kembridžo universiteto visuomenės sveikatos ir mikrobiologijos profesorė bei „Covid-19 Genomics UK Consortium“ vykdomoji direktorė. Tai visuomenės sveikatos agentūrų ir tyrimų institucijų grupė, įkurta 2020 m. balandį, siekiant nustatyti ir analizuoti naujojo koronaviruso genomus. Šiuo metu Didžiosios Britanijos laboratorijų indėlis sudaro beveik 2,8 mln. visame pasaulyje praneštų SARS-CoV-2 sekų, ty apie 23 procentus viso pasaulio.

 

    Dr. Peacock ir tie, kurie jai padėjo sukurti ir finansuoti šias pastangas, anksti suprato, kad genomo informacija gali būti labai svarbi, reaguojant į pandemiją. Tačiau vien surinkti sekas ir padaryti jas prieinamas kitiems mokslininkams nepakanka. Tai genomika be epidemiologijos – gyventojų lygio žinių pritaikymas visuomenės sveikatai.

 

    „Jei kalbate apie greitį, – neseniai man pasakė daktaras Peacockas, – svarbiausia yra galvoti apie visą veiksmą nuo pradžios iki pabaigos. Sakydama „veiksmą“ ji turėjo omenyje fizinių žingsnių (pvz., paciento mėginių ėmimo), laboratorinių procesų (pvz., viruso genetinės medžiagos išgavimo ir to viruso genomo sekos nustatymo) ir analizės (vieno ir kito genomo skirtumų aiškinimo) grandinę. Jie suteikia įžvalgų, kurios gali padėti tiek klinikiniam asmenų gydymui, tiek gyventojų apsaugai.

 

    Tokiam darbui svarbūs techniniai įrankiai. Programinė įranga taip pat yra labai svarbi. Pirmaisiais Covid-19 pandemijos metais jauna absolventė Áine O’Toole kartu su kitais Edinburgo universiteto Andrew Rambaut laboratorijos nariais sukūrė įrankį PANGOLIN (Phylogenetic Assignment of Named Global Outbreak Lineages). Tai tapo viena iš pagrindinių sistemų, skirtų naujiems genomams įdėti į SARS-CoV-2 šeimos medį, priskiriant jiems racionalias, bet nepamirštamas etiketes (pvz., B.1.1.7) ir kontekstualizuoti naujus viruso variantus, kai jie atsiranda.

 

    Tai buvo daktaras Rambautas, daktaras O'Toole'as ir jų kolegos laboratorijoje, kurie padėjo pastebėti ir sekti pirmąjį pagrindinį variantą, dabar vadinamą Alfa, kai jis pasirodė pietryčių Anglijoje, judėdamas Londono link 2020 m. rudenį. Po metų mokslininkų Pietų Afrikoje ir Botsvanoje, sekvenuojant keliautojų mėginius, buvo aptiktas kitas plintantis variantas, pavadintas Omicron.

 

    Toks greitas variantų aptikimas yra nepaprastai vertingas, tačiau tik tuo atveju, jei duomenys greitai paverčiami aiškiomis, veiksmingomis gairėmis. „Mes vis dar turime svarbių spragų, kad patektume į kliniką“, – sakė daktarė Peacock. Šios spragos apima tai, kad visuomenės sveikatos ir medicinos personalas, neapmokytas nustatyti seką, gali lengvai naudoti duomenis ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, pavyzdžiui, ligoninių, norą finansuoti tokį darbą. „Šiuo metu didžioji dalis sekos nustatymo po Covid-19 yra finansuojama visuomenės sveikatos agentūrų ir mokslinių tyrimų finansavimo“, – sakė dr. Peacock.

 

    Tai nepasikeitė nuo 2014 m., kai Harvardo universiteto skaičiavimo genetikas Pardis Sabeti vadovavo genomikos mokslininkų grupei, reaguojančiai į siaubingą Ebolos viruso protrūkį Vakarų Afrikoje. Jie nustatė 99 viruso genomus, paimtus iš Siera Leonės ligoninės pacientų. Lyginant sekas paaiškėjo, kad visi tie atvejai greičiausiai atsirado dėl perdavimo iš žmogaus į žmogų, o ne dėl laukinių gyvūnų šeimininko išsiliejimo.

 

    Vakarų Afrikos protrūkis baigėsi po daugiau, nei 28 000 Ebolos atvejų ir 11 000 mirčių, iki to laiko genominė epidemiologija įrodė savo vertę, atskleidė, kaip virusas plinta.

 

    Iki šiol buvo žinomi 589 milijonai COVID-19 atvejų ir daugiau nei šeši milijonai mirčių.

 

    Naujoji disciplina vargu ar sugeba neatsilikti, jau nekalbant apie viruso aplenkimą. Sarah Cobey, evoliucijos biologė iš Čikagos universiteto, dirbanti imunologijos, virusų evoliucijos ir epidemiologijos sandūroje, įžvelgia „angas“ genetiniame Covid-19 stebėjime.

 

    „Nors mes turime daug ir daug sekų, jos yra neproporcingai iš kelių vietų“, – man pasakė dr. Cobey. Pirmaisiais pandemijos metais Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, Australija ir Islandija buvo tarp šalių, kuriose nustatyta didelė atvejų dalis. Nyderlandai ir Kongo Demokratinė Respublika taip pat pasižymėjo greitu sekos nustatymu. Plėtojantis pandemijai, Pietų Afrikos mokslininkai dėjo svarbias pastangas nustatyti seką (tai atsispindi iš pradžių aptikus Beta variantą, paskui Omicron), o aprėptis pagerėjo ir Kanadoje bei Skandinavijoje. Kitos pasaulio dalys tebėra „aklosios dėmės“, – sakė daktaras Cobey.

 

    Liūdnas, bet nestebinantis faktas yra tas, kad, dideles pajamas gaunančiose, šalyse nustatyta 16 kartų daugiau koronaviruso genomų, palyginti su, mažas ir vidutines pajamas gaunančiose, šalyse. Pinigai yra ribojantis veiksnys, bet ne tik pinigai. "Manau, kad pagrindinė problema iš tikrųjų yra mokslinio vadovavimo trūkumas, koordinuojant tokio pobūdžio duomenų rinkimą", - sakė dr. Cobey. Nedaug šalių turėjo savo Sharon Peacock arba politinę lyderystę, kuri paiso ir remia mokslo lyderius.

 

    Pasauliui reikia tos lyderystės, plėsti ir mokėti už sekvencinį šio koronaviruso ir jo pokyčių stebėjimą visur, kur tik virusas keliauja. Tačiau mums reikia daug daugiau, kaip įspėja daktaras Cobey, daktarė Peacock ir kiti mokslininkai.

 

    Mums reikia ambicingų serologinio paplitimo tyrimų (kraujo mėginių patikra, siekiant nustatyti buvusios infekcijos įrodymus), kurie padėtų mokslininkams sužinoti, kiek buvo neaptiktų infekcijų. Kokia tikroji byla kiekvienoje šalyje ir visame pasaulyje? Mums reikia toliaregių ir gerai finansuojamų vakcinų platformų, kurias būtų galima greitai pritaikyti naudoti nuo visų klasių naujai atsiradusių patogenų, tyrimų, o ne tik skubotų pastangų sukurti naujausio varianto stiprintuvą.

 

    Mums reikia universalios koronaviruso vakcinos ir universalios gripo vakcinos, nors nei viena, nei kita, atsižvelgiant į didžiulį tų virusų gebėjimą vystytis, gali būti pasiekiama.

 

    Paprasčiau tariant, mums reikia stabilių kambario temperatūroje ir be adatų naudotinų vakcinų, kurios gali sumažinti atsisakymo skiepytis problemas dideles pajamas gaunančiose šalyse ir vakcinų neprieinamumą mažas pajamas gaunančiose šalyse, kuriose karšta. Mums reikia geresnių antivirusinių vaistų, net ir nuo retų, bet pavojingų virusų (pvz., Nipah viruso), o tai apima plėtros pastangas, kurios farmacijos įmonėms gali niekada neatnešti pelno.

 

    Dar paprasčiau, kaip pažymėjo daktaras Cobey, mums reikia investicijų į daug geresnį vėdinimą ir oro filtravimą mūsų viešuosiuose pastatuose, sumažinant koronaviruso ir kitų oru plintančių patogenų plitimą. Ji pripažino, kad tai nėra moksliškai įdomu; tai tiesiog svarbu ir ekonomiškai naudinga.

 

    Šio koronaviruso evoliucinė kelionė buvo niūri ir nuostabi. Galima teigti, kad per pastaruosius 31 mėnesį išmatuotos SARS-CoV-2 transformacijos nuo pradinės padermės iki Omicron subvariantų yra vienas tiksliausių greitos evoliucijos pasauliniu mastu laukinėje gamtoje vaizdų. Laukinėje gamtoje: tai yra ne stiklinėse ir kolbose, ne laboratorijose, o mumyse. Evoliucijos neigėjai, atkreipkite dėmesį.

 

    Visi turėtume įsidėmėti. Turime 12 milijonų šio judančio daikto momentinių kadrų – to pakanka, kai standartinis kino projekcijos greitis yra 24 kadrai per sekundę, kad būtų sukurtas 138 valandų trukmės SARS-CoV-2 evoliucijos filmas.

 

    Tačiau kadangi evoliucinė biologija yra aprašomasis mokslas, o ne nuspėjamasis, mes vis dar nežinome, kaip istorija gali baigtis. Tikriausiai tai visai nesibaigia. Ir genominiai epidemiologai, kad ir kokie protingi jie būtų, negali mūsų išgelbėti nuo to, kas vis dar ateina. Turime gelbėtis patys.

 

     Davidas Quammenas yra mokslo rašytojas. Būsima jo knyga „Breathless: The Scientific Race to Defeat a Deadly Virus“ bus išleista spalį.”

Paskaičiuokime:

589–100

6 - x

x lygus 6x100/589, lygus 1 (procentui)

Išvada, bent 1 procentas sergančiųjų pasaulyje miršta nuo Covid.

 

We Are Still in a Race Against the Coronavirus

"The Covid-19 pandemic has been a lesson in speed: the speed at which a novel virus among humans can spread; the speed at which it can rack up fatalities and cripple economies; the speed at which vaccines can be designed and produced; the speed at which misinformation can undermine public health. Amid all that rapidity is a different kind of speed, which drives the rest, like an engine spinning the cars on a nauseating carnival ride: the speed of viral evolution.

The coronavirus, like many other viruses of its ilk (RNA viruses with highly changeable genomes), evolves fast. It has adapted quickly to us. Now arises the crucial question of whether humans and human ingenuity can adapt faster.

Unless the answer is yes, we face a long, doleful future of continued suffering. Some experts reckon the toll of endemic Covid might be somewhere between 100,000 and 250,000 deaths every year, just in the United States. Millions of lives depend on whether human science, human governance and human wisdom can outpace the ingenuity of SARS-CoV-2, a relatively simple but enterprising agent consisting of four structural proteins plus an RNA genome.

Charles Darwin said the mechanisms of evolution never move quickly, but Darwin didn’t know about viruses. “That natural selection will always act with extreme slowness, I fully admit,” he wrote in “On the Origin of Species,” published in 1859. The first virus ever discovered, tobacco mosaic virus, didn’t come to scientific attention until decades later. As evolutionary theory developed from Darwin’s work and throughout much of the 20th century, it drew mostly on evidence from fields such as paleontology, biogeography, embryology and comparative anatomy — visible patterns that can reveal slow changes over long stretches of time. Those data are generally far less useful for measuring evolution when it happens fast.

But we have a new form of evidence for evolution: the sequencing and comparison of genomes. Whiz-bang machines do the sequencing — reading out the genetic code, letter by letter — and powerful computers help do the comparing, and it’s all much faster and cheaper than ever.

Scientists can now track changes, mutation by mutation, in the DNA or the RNA that encodes each creature’s genetic instructions, watching and measuring as some of those mutations, the few that just happen to be useful, spread through a population. They can assemble a portrait-in-motion of even the fastest-evolving creatures, such as bacteria and viruses. When the bacteria or viruses happen to be pathogens that can infect humans, this discipline is called genomic epidemiology.

Among the pioneers of genomic epidemiology is Sharon Peacock, professor of public health and microbiology at the University of Cambridge as well as executive director of the Covid-19 Genomics UK Consortium. It’s a group of public health agencies and research institutions founded in April 2020 to sequence and analyze genomes of the new coronavirus. At this point, the contribution by labs in Britain accounts for almost 2.8 million of the globally reported SARS-CoV-2 sequences, about 23 percent of the world’s total.

Dr. Peacock, and those who helped her establish and fund this effort, recognized early that genomic information could be crucial to the pandemic response. But just gathering sequences and making them available to other scientists is not enough. That’s genomics without epidemiology — the application of population-level knowledge to public health.

“If you’re talking about speed,” Dr. Peacock told me recently, “the key thing is to think of the whole pipeline from start to finish.” What she meant by “pipeline” is a chain of physical steps (such as sampling a patient), laboratory processes (such as extracting viral genetic material and sequencing that virus’s genome) and analysis (interpreting the differences between one genome and another). They yield insights that can inform both clinical treatment of individuals and protection of the populace.

Hardware tools are important to such work. Software is also crucial. During the first year of the Covid-19 pandemic, a young graduate student named Áine O’Toole, along with other members of Andrew Rambaut’s lab at the University of Edinburgh, developed a tool called PANGOLIN (Phylogenetic Assignment of Named Global Outbreak Lineages). It became one of the go-to systems for placing new genomes on the SARS-CoV-2 family tree, assigning them rational if unmemorable labels (such as B.1.1.7), and contextualizing new variants of the virus when they emerged.

It was Dr. Rambaut, Dr. O’Toole and their lab colleagues who helped spot and track the first major variant, now called Alpha, when it appeared in southeastern England, moving toward London, in autumn of 2020. One year later, scientists in South Africa and Botswana, sequencing samples from travelers, detected another rising variant, named Omicron.

Such quick detection of variants is enormously valuable, but only if the data are transformed promptly into clear, actionable guidance. “We still have the important gaps in getting it into the clinic,” Dr. Peacock said. These gaps include making it easy for public health and medical personnel not trained in sequencing to use the data and the willingness of health care providers like hospitals to finance such work. “At the moment, the majority of sequencing beyond Covid-19 is funded by public health agencies and research funding,” Dr. Peacock said.

That hasn’t changed since 2014, when Pardis Sabeti, a computational geneticist at Harvard University, led a team of genomic scientists responding to the horrific Ebola virus outbreak in West Africa. They sequenced 99 genomes of the virus, sampled from patients at a hospital in Sierra Leone. Comparing sequences revealed that all those cases most likely resulted from human-to-human transmission, rather than from spillovers from a wildlife host.

The West Africa outbreak ended after more than 28,000 Ebola cases and 11,000 deaths, by which point genomic epidemiology had proved its value by revealing how the virus was spreading.

With Covid-19, there have been 589 million known cases and more than six million deaths so far.

The new discipline is scarcely able to keep up, let alone get ahead of the virus. Sarah Cobey, an evolutionary biologist at the University of Chicago who works at the juncture of immunology, viral evolution and epidemiology, sees “gaping holes” in the genetic surveillance of Covid-19.

“Even though we do have lots and lots of sequences, they are disproportionally from a few locations,” Dr. Cobey told me. During the first year of the pandemic, Britain, New Zealand, Australia and Iceland were among the countries that sequenced a high share of cases. The Netherlands and the Democratic Republic of Congo were also notable for prompt sequencing. As the pandemic progressed, scientists in South Africa mounted an important sequencing effort (as reflected in the detection first of the Beta variant, then of the Omicron), and coverage improved also in Canada and Scandinavia. Other parts of the world remain “blind spots,” Dr. Cobey said.

The sad but not surprising fact is that high-income countries sequenced 16 times more coronavirus genomes as a proportion of cases than low- and middle-income countries. Money is a limiting factor, but not just money. “I think the fundamental problem is really lack of scientific leadership to coordinate this kind of data gathering,” Dr. Cobey said. Few countries have had their Sharon Peacock, or political leadership to heed and support the scientific leaders.

The world needs that leadership, broadening and paying for sequencing surveillance of this coronavirus and its changes, everywhere the virus goes. But we need much more, as Dr. Cobey and Dr. Peacock and other scientists warn.

We need ambitious seroprevalence studies (screening of blood samples for evidence of past infection) that will help scientists learn how many undetected infections have occurred. What’s the real case total in each country and around the world? We need farsighted and well-funded research on vaccine platforms that can be quickly adapted for use against whole classes of newly emerged pathogens, not just hurried efforts to create a booster for the latest variant.

We need a universal coronavirus vaccine and a universal influenza vaccine, although neither — given the formidable capacity of those viruses to evolve — may be achievable.

More simply, we need temperature-stable and needle-free vaccines that can reduce the problems of vaccine refusal in high-income countries and vaccine unavailability in low-income countries that are hot. We need better antiviral drugs, even for rare but dangerous viruses (such as Nipah virus), entailing development efforts that may never be profitable for pharmaceutical companies.

Even more simply, as Dr. Cobey noted, we need investments toward much better ventilation and air filtration in our public buildings, reducing the spread of the coronavirus and other airborne pathogens. That’s not scientifically exciting, she conceded; it’s just important and cost-effective.

The evolutionary journey of this coronavirus has been grim and awesome. Arguably, the measured transformations of SARS-CoV-2 over the past 31 months, from the original strain to the subvariants of Omicron, provide one of most precise pictures of swift evolution at a global scale in the wild. In the wild: that is, not in beakers and flasks, not in laboratories, but in us. Evolution deniers, take note.

All of us should take note. We have 12 million snapshots of this thing in motion — which is enough, at the standard cinema projection rate of 24 frames per second, to make a movie of SARS-CoV-2 evolution 138 hours long.

But because evolutionary biology is a descriptive science, not a predictive one, we still don’t know how the story might end. Probably it doesn’t end at all. And the genomic epidemiologists, as smart as they are, can’t save us from what’s still coming. We have to save ourselves.

David Quammen is a science writer. His forthcoming book, “Breathless: The Scientific Race to Defeat a Deadly Virus,” will be published in October.”

Let us do the math:

589 - 100

6      - x

x equal 6x100/589, equal  1 (percent)

1 percent of sick are dying from Covid in the world.

JAV mokesčių kreditas už atskirą nuo saulės energijos elementų elektros energijos saugojimą pagal Infliacijos mažinimo įstatymą gali pakeisti žaidimą

„Mokesčių kreditas, padėjęs saulės ir vėjo energijai tapti pagrindine, dabar ateina į JAV energijos kaupimą.

 

    Infliacijos mažinimo įstatyme tokiam atskiram energijos kaupimui taikomas mokesčių kreditas, kuris apima 30 % investicijos dydžio. 

 

Anksčiau mokesčių kreditas buvo taikomas tik energijos kaupimui kartu su saulės energija, o tai reiškė, kad buvo ribota paskata kurti akumuliatorių saugojimo sistemas tinklo paslaugoms. Pasak JAV Energetikos informacijos administracijos, daugiau nei 93% baterijų talpos, kuri praėjusiais metais buvo prijungta prie interneto, buvo kartu su saulės energija.

 

    Energijos kaupimas jau seniai buvo vienas iš trūkstamų galvosūkių, greta perdavimo, reikalingo, norint pertvarkyti tinklą į visiškai atsinaujinantį. Saugojimas išsprendžia pertrūkių problemą, susijusią su saulės ir vėjo energija, o perdavimo linijos padeda susieti vėjo ar saulės gausias zonas su gyventojų centrais. Atpiginus būtų galima pagreitinti vėjo ir saulės energijos tiekimo į tinklą procesą. Pavyzdžiui, Saulės energijos pramonės asociacija vertina 30 % investicijų mokesčio kreditą, padėjusį JAV saulės energijos pramonei išaugti daugiau, nei 10 000 % nuo tada, kai ji buvo įdiegta 2006 m. Per pastarąjį dešimtmetį jos vidutinis metinis augimo tempas buvo 33 % pramonės grupės teigimu.

 

    Mokesčių kreditas gali siekti iki 50%, jei projektai atitinka tam tikrus kriterijus. Be 30 % mokesčių lengvatos, įstatymo projektas leidžia kūrėjams skirti papildomus 10 %, jei bent 40 % komponentų gaminami šalies viduje, ir dar 10 %, jei projektas vykdomas vietovėse, kurios anksčiau buvo dideli darbdaviai anglies, naftos ar gamtinių dujų sektoriuose. 

 

Danas Shreve'as, „Wood Mackenzie“ pasaulinis energijos saugojimo vadovas, sakė, kad 40 % slenkstis energijos kaupimo projektams atrodo „labai pasiekiamas“, nes, skirtingai nei subsidijos elektrinių transporto priemonių akumuliatoriams, naujose subsidijose nenumatyta, kur gaunami mineralai.

 

    Tyrimų įmonė „Wood Mackenzie“ apskaičiavo, kad be mokesčių kreditų JAV būtų įdiegusios maždaug 100 gigavatų tinklo masto baterijų saugojimo sistemų iki 2031 m. Su mokesčių kreditais šis skaičius padidės iki 122–124 gigavatų. Pagal patį optimistiškiausią scenarijų, įmonė mano, kad saugojimas JAV iki 2031 m. padidės iki 135 gigavatų. Komunalinių paslaugų energijos kaupimas prasideda nuo santykinai mažos bazės: 2021 m. JAV pajėgumai buvo tik 4,6 gigavatai, remiantis EIA, kuri skaičiuoja, kad šiemet bus pridėta 5,1 gigavato.

 

    Kadangi mokesčių kreditai anksčiau buvo prieinami tik saulės energijos kaupimui, įmonės, turinčios pranašumą energijos kaupimo srityje, dažniausiai yra didelės saulės energijos kūrėjos, tokios, kaip NextEra Energy Inc., ir privatūs kūrėjai, tokie kaip 8minute saulės energija ir Hecate Energy, teigia p. Shreve. San Franciske įsikūrusios bendrovės „Stem“, kuriančios ir valdančios išmaniųjų baterijų saugojimo projektus, akcijos šoktelėjo 82 proc., kai pasirodė pranešimai, kad senatorius Joe Manchin (D., W.Va.) ketina paremti įstatymo projektą.

 

    Teisės aktai nėra visiškai vaistas nuo visų švarios energijos problemų, įskaitant leidimo kliūtis, ypač perdavimo linijas. Tokios reformos turės būti pateiktos atskiru įstatymo projektu, kurį Senato demokratai tikisi priimti iki šių fiskalinių metų pabaigos. Tai taip pat nėra taip dosnu, kaip kai kurios ankstesnės iteracijos. Pavyzdžiui, saulės energijos, energijos kaupimo ir vėjo energijos projektai negali reikalauti mokesčių kreditų vertės, kaip tiesioginės išmokos – su siaura išimtimi tam tikriems subjektams. Tačiau tokia nauda buvo išsaugota vandenilio ir anglies surinkimo projektams, tokioms technologijoms, kurioms naftos ir dujų įmonės yra geriau pritaikytos. Tai taip pat neapima mokesčių kredito perdavimo linijoms – anksčiau pasiūlyta nuostata.

 

    Tačiau jei mokesčių kreditų nauda vėjui ir saulės energijos augimas yra koks nors požymis, šios lengvatos išplėtimas energijos kaupimui gali tapti tikru lūžio tašku vienai didžiausių švarios energijos trūkstamų dalių." [1]

 

Plačiai naudojant elektros energijos saugojimo technologijas turtingose rinkose, kaip JAV, šios technologijos atpinga ir tampa prieinamos tokioms nuskurdintoms bendruomenėms, kaip mes, lietuvių tauta.

1. A Green Energy Jolt Seems Likely for Grid --- Tax credit for stand-alone storage in the Inflation Reduction Act is a potential game changer
Lee, Jinjoo. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Aug 2022: B.12.