“Nekilnojamojo turto (NT) mokestis pristatomas kaip
socialinio teisingumo įrankis. Tačiau pažvelgę giliau, matome visai ką kita –
dar vieną apmokestinimą tiems, kurie išdrįso turėti nuosavybę. Kitaip tariant –
sumokėjai už būstą, dabar sumokėk už tai, kad jį turi. Kiekvienais metais.
Dar neseniai politinės partijos žadėjo spręsti būsto
prieinamumo problemą. Šiandien vietoje sprendimų – statinis mokestis, neturintis
jokio ryšio su žmogaus pajamomis, galimybėmis ar demografine padėtimi.
Mokestis, kuris labiausiai paveiks ne spekuliantus, o vidurinę klasę, jaunas
šeimas ir pensininkus, kurie užgyveno turtą sąžiningai, per ilgus dešimtmečius.
Prieinamumas? Tai dabar prabangos sąvoka
Kol kas raminama – iki 50 tūkst. eurų vertės turtas
apmokestintas nebus. Bet realybė tokia, kad net ir nedidelis butas Vilniuje ar
Kaune seniai viršijo šią ribą. O Registrų centras, perskaičiuodamas mokestines
vertes, jau ruošia naujus „siurprizus“. Jei neturite būsto – blogai. Jei turite
– dar blogiau.
Kai žmogus, imdamas būsto paskolą, rizikuoja dvidešimtmečiu
įsipareigojimu, turėtų bent žinoti, kas jo laukia. Deja, šiandien gyvename
ekonominio netikėtumo režimu: palūkanų šuolis, energetikos kainų šuolis,
infliacija, o dabar – ir NT mokestis.
Kas kalbės apie demografiją, kai lieka vien tik išlikimo
planavimas?
Šiandien šeima galvoja ne apie vaikų skaičių, o apie
kvadratinių metrų apmokestinimą. Ir tai – ne retorika. Gimstamumo rodikliai Lietuvoje
tragiškai krinta, bet vietoj paskatų jaunoms šeimoms siūlome joms dar vieną
fiksuotą išlaidų eilutę. Ar tikrai kas nors analizavo, kaip šis mokestis
paveiks šeimų sprendimus dėl gyvenamosios vietos, vaikų planavimo ar net
emigracijos?
Sprendimas apmokestinti pirmąjį būstą – net ir su
lengvatomis – tiesiogiai kertasi su šeimos politikos tikslais. Nes šeima be
būsto – tai šeima be galimybės augti. Kai nuosavas būstas tampa ne pasiekimu, o
mokestine rizika – kalbėti apie ilgalaikę valstybės strategiją darosi ciniška.
O kas laukia tų, kurie dar neturi būsto?
Tie, kurie šiandien nuomojasi, galėjo bent šiek tiek
tikėtis, kad jiems „mokestinė reforma“ smarkiai nepakenks. Bet NT mokestis –
kaip visada – nėra inertiškas. Jei būsto savininkui atsiranda papildomų
išlaidų, jos neišvengiamai perkeliamos į nuomos kainą. Kitaip tariant, mokės
visi – net tie, kurie neturi nieko.
Nuomos rinka, kuri jau dabar Vilniuje ir Kaune balansuoja
ties prieinamumo riba, bus viena iš greičiausiai pajusiančių šį pokytį. Ir čia
iškyla retorinis klausimas: kur dėtis žmonėms, kurie negali įsigyti būsto, bet
netrukus gali nebeišgalėti ir jame gyventi?
Ar tai reiškia, kad tikrosios reformos „reguliuoti nuomos
rinką“, apie kurias kalbėta prieš rinkimus, apsiriboja tuo, kad padarysime nuomą
dar mažiau prieinamą?
Mokesčių logika, kuri neturi logikos
Skamba puikiai – 0,1 proc., 0,2 proc., 1 proc. nuo
mokestinės vertės. Bet kai Registrų centras nusprendžia, kad jūsų butas
„rinkoje vertas daugiau“, jūs tampate „pajėgesniu“ nepriklausomai nuo pajamų,
situacijos ar gyvenimo realybės? O kai dar kartu planuojama didinti gyventojų
pajamų mokestį (GPM), pelno mokestį, mažinti lengvatas – klausimas kyla labai
paprastas: kiek dar verslas ir žmonės turi atlaikyti?
Visa tai vyksta šalyje, kur Konstitucija garantuoja, kad
nuosavybė yra neliečiama. Tik praktikoje vis dažniau atrodo, kad ši
neliečiamybė galioja tik iki tol, kol valstybei neprireikia papildomų pajamų.
Tuomet nuosavybė tampa ne žmogaus teisė, o finansinis šaltinis, kurį galima
reguliuoti, vertinti, apmokestinti ir reinterpretuoti pagal biudžeto poreikius.
Tai ar vis dar kuriame gerovės valstybę, ar tik gerovės
iliuziją?
Turėti būstą Lietuvoje pamažu tampa ne orumo garantija, o
finansinė našta. Nuomos kainos augs, pirkimo galimybės mažės, o apie stabilumą
nebekalbės niekas.
Todėl klausimas šiandien labai aiškus: ar tikrai šis
mokestis – tai, ko šiandien reikia Lietuvai? O gal laikas stabtelti, įvertinti
realią socialinę situaciją, demografinius procesus ir žmonių pajėgumą?”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą