Rusijos ir Kinijos ryšiai kelia nerimą Japonijai

    „TOKIJAS – Japonijos užsienio reikalų ministras Pekine išreiškė susirūpinimą dėl didėjančios Rusijos ir Kinijos bendros karinės veiklos tą dieną, kai Tokijas oficialiai atidarė prie Kinijos artimiausią raketų bazę.

 

     Užsienio reikalų ministras Yoshimasa Hayashi pasakė savo kolegai iš Kinijos Qin Gang, kad Kinija turėtų atlikti atsakingą tarptautinį vaidmenį, ir paragino paleisti Kinijoje sulaikytą Japonijos pilietį, teigiama Tokijo pranešime apie susitikimą.

 

     P. Qin paragino Japoniją siekti draugystės ir bendradarbiavimo, pridurdamas, kad šalys neturėtų griebtis „gangsterizmo ir spaudimo“ spręsdamos nesutarimus, teigiama Kinijos užsienio reikalų ministerijos susitikimo aprašyme. Jis sakė, kad Japonijos piliečio byla nagrinėjama pagal įstatymus.

 

     Pono Hayashi vizito, pirmojo Japonijos užsienio reikalų ministro vizito Kinijoje per daugiau, nei trejus metus, ataskaitos rodo, kad santykiai tarp dviejų didžiausių Azijos ekonomikų tebėra šalti.

 

     Kinijos pusė iškėlė klausimus dėl Japonijos planuojamo vandens iš aplink Fukušimos Daiichi atominės elektrinės išleidimo į jūrą ir jos bendradarbiavimo su JAV, ribojant lustų gamybos įrangos pardavimą.

 

     "Japonija neturėtų padėti piktadariui daryti blogį. Embargas tik dar labiau įkvėps Kinijos ryžtą atsistoti ant kojų", - sakė J. Qin, rašoma Kinijos pranešime.

 

     Didžiausias Japonijos susirūpinimas yra didėjanti Kinijos karinė veikla Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrose. Japonija gruodį Kiniją pavadino didžiausiu saugumo iššūkiu.

 

     Kai J. Hayashi lankėsi Pekine, Japonijos gynybos ministras pirmininkavo naujos karinės bazės atidarymo ceremonijai pietinėje Japonijos saloje, maždaug 300 mylių į rytus nuo Kinijos pakrantės.

 

     Išigakio saloje esanti, bazė yra dalis subtropinių salų, kurias Tokijas laiko pažeidžiamomis Kinijos regioninių ambicijų, įtvirtinimo programos dalis. Ji bus aprūpinta priešlaivinėmis ir priešlėktuvinėmis raketomis, kurios atgrasytų Kinijos laivyną ir oro pajėgas.

 

     „Ishigakis ir aplinkinės salos yra mūsų nacionalinės gynybos fronto linija“, – sakė gynybos ministras Yasukazu Hamada.

 

     Kinija ir Rusija gegužę surengė bendrus bombonešių skrydžius netoli Japonijos ir derino karines jūrų pratybas aplink Japoniją. Kovo pabaigoje Kinijos lyderis Xi Jinpingas lankėsi Maskvoje derybų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

 

     J. Hayashi išreiškė rimtą susirūpinimą J. Qinui dėl Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimo ir dėl Kinijos suaktyvėjusios karinės veiklos Rytų Kinijos jūroje, teigiama Japonijos pranešime.

 

     Kinijos užsienio reikalų ministerijos susitikimo aprašyme nebuvo tiesiogiai kalbama apie Kinijos ryšius su Rusija. P. Qinas plačiau kalbėjo apie Kinijos santykius su Japonija, ragindamas „taikaus sambūvio, draugystės ir bendradarbiavimo“, sakė Pekinas.

 

     Kinijos karinio jūrų laivyno laivai kartais praplaukia per Japonijos pietinę salų grandinę, kai įplaukia arba grįžta iš Ramiojo vandenyno. Kinija netoli salų rengia lėktuvnešių kilimo ir tūpimo pratybas, o ginkluoti Kinijos pakrančių apsaugos laivai beveik kasdien plaukia netoli ginčytinų salelių, pranešė Japonija.

 

     Negyvenamos salos administraciniu požiūriu priklauso Išigakiui, naujos raketų bazės vietai. Pekinas pretenduoja į salelių, žinomų kaip Senkakus Japonijoje ir Diaoyu Kinijoje, nuosavybės teisę. Išigakio bazėje ir dar dviejose salų grandinėje esančios raketos yra trumpojo nuotolio ginklai, skirti apginti salyną, kuris tęsiasi daugiau, nei 700 mylių, nuo netoli Taivano iki Japonijos žemyninės dalies.

 

     Tarp Išigakio turimų ginklų yra priešlaivinės raketos, žinomos kaip 12 tipas. Tokijas planuoja per kelerius metus išplėsti 12 tipo raketų diapazoną, kad pasiektų taikinius žemyninėje Kinijos dalyje, kartu su laivais paleidžiamomis Tomahawk raketomis.

 

     Per didžiąsias Kinijos karines pratybas pernai rugpjūtį aplink Taivaną viena Kinijos paleista raketa nukrito mažiau nei 50 mylių nuo Yonaguni salos, artimiausios Japonijos salos Taivanui ir 2016 m. įkurtos karinės bazės su radiolokacine stotimi. Tokijas planuoja dislokuoti priešlėktuvines raketas Yonaguni bazėje.

 

     Išigakyje kai kurie žmonės bijo, kad taps taikiniu. Paskutinį kartą Ishigaki karinė bazė buvo nuo 1944 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos kitais metais.

 

     "Jie sako, kad Kinijos laivybos pažanga turi būti sustabdyta, įrengiant raketų bazę šioje saloje. Tačiau mes neturėjome [bazės] 78 metus. Kodėl jie turėjo ją naujai statyti, dabar sukuriant konflikto užuomazgas?" sakė Hidemasa Uehara, 68 metų gydytojas, atstovaujantis bazei prieštaraujančiai grupei.

 

     Siekdama geriau apginti savo pietines salas, Japonija taip pat sukūrė savo JAV jūrų pėstininkų korpuso versiją, kuriai būtų pavesta apginti ar susigrąžinti salas bet kokio konflikto metu." [1]

1.  World News: Russia-China Ties Worry Japan
Gale, Alastair; Austin Ramzy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 03 Apr 2023: A.11. 

Russia-China Ties Worry Japan

"TOKYO -- Japan's foreign minister raised concerns in Beijing about increasing Russian and Chinese joint military activity on a day when Tokyo formally opened its closest missile base to China.

Foreign Minister Yoshimasa Hayashi told his Chinese counterpart, Qin Gang, that China should play a responsible international role and called for the release of a Japanese citizen detained in China, according to Tokyo's account of the meeting.

Mr. Qin called for friendship and cooperation from Japan, adding countries shouldn't resort to "gangsterism and pressure" in resolving differences, according to a description of the meeting from China's Ministry of Foreign Affairs. He said the case of the Japanese citizen was being handled in accordance with the law.

The accounts of Mr. Hayashi's visit, the first by a Japanese foreign minister to China in more than three years, suggested relations between Asia's two biggest economies remain frosty.

The Chinese side raised issues over Japan's planned release of water from around the Fukushima Daiichi nuclear plant into the sea and its cooperation with the U.S. in restricting the sale of chip-manufacturing equipment.

"Japan should not help a villain do evil. The embargo will only further inspire China's determination to stand on its own feet," Mr. Qin said, according to the Chinese account.

Among Japan's biggest concerns is growing military activity by China in the East China Sea and South China Sea. Japan in December labeled China its biggest security challenge.

As Mr. Hayashi was visiting Beijing, Japan's defense minister was presiding over the opening ceremony for a new military base on a southern Japanese island around 300 miles east of the Chinese coast.

The base on the island of Ishigaki is part of a fortification program for a string of subtropical islands that Tokyo views as vulnerable to China's regional ambitions. It will be equipped with antiship and antiaircraft missiles to deter the Chinese navy and air force.

"Ishigaki and the surrounding islands are the front line of our national defense," Defense Minister Yasukazu Hamada said.

China and Russia conducted joint bomber flights near Japan in May and combined naval drills around Japan. In late March, Chinese leader Xi Jinping visited Moscow for talks with Russian President Vladimir Putin.

Mr. Hayashi expressed serious concerns to Mr. Qin about Russia-China collaboration and about China's stepped-up military activities in the East China Sea, according to the Japanese account.

The Chinese foreign ministry's description of the meeting didn't directly address the issue of China's ties with Russia. Mr. Qin spoke more broadly about China's relationship with Japan, calling for "peaceful coexistence, friendship and cooperation," Beijing said.

Chinese naval vessels sometimes pass through Japan's southern island chain when entering or returning from the Pacific Ocean. China has conducted aircraft carrier takeoff and landing drills near the islands, and armed Chinese coast-guard vessels sail close to a cluster of disputed islets on a near-daily basis, Japan said.

The uninhabited islands administratively belong to Ishigaki, the site of the new missile base. Beijing claims ownership of the islets, known as the Senkakus in Japan and Diaoyu in China. The missiles on the Ishigaki base and two other bases in the island chain are short-range weapons intended to defend an archipelago that stretches over 700 miles from near Taiwan up to the Japanese mainland.

Among the weapons to be based in Ishigaki are antiship missiles known as Type 12. Tokyo plans to extend the range of Type-12 missiles within a few years to reach targets on the Chinese mainland, along with ship-launched Tomahawk missiles.

During major Chinese military exercises last August around Taiwan, one missile fired by China fell less than 50 miles from the island of Yonaguni, the closest Japanese island to Taiwan and the site of a military base with a radar station established in 2016. Tokyo plans to deploy antiaircraft missiles at the base on Yonaguni.

On Ishigaki, some people are fearful they will become a target. Ishigaki last had a military base from 1944 until the end of World War II the following year.

"They say China's maritime advancement has to be stopped by placing a missile base on this island. But we hadn't had [a base] for 78 years. Why did they have to newly build it, creating seeds of conflict now?" said Hidemasa Uehara, a 68-year-old doctor who represents a group opposed to the base.

To better defend its southern islands, Japan has also developed its version of the U.S. Marine Corps, which would be tasked with defending or retaking islands in any conflict." [1]

1.  World News: Russia-China Ties Worry Japan
Gale, Alastair; Austin Ramzy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 03 Apr 2023: A.11. 

 

 

Universitetai turėtų būti daugiau, nei tik profesinės mokyklos

"Ar universitetas yra universitetas be laisvųjų menų? Panašu, kad Marymount universitetas taip galvoja. Institucijos patikėtiniai vasario mėn. vienbalsiai nubalsavo už tai, kad be kitų sričių būtų pašalintos matematikos, dailės, anglų kalbos, istorijos ir filosofijos specialybės. Egzistuoja ilga pralaimėjimų eilė laisviesiems menams. 2013–2016 m. Jungtinėse Valstijose buvo uždaryta 651 užsienio kalbų programa, o klasikos, menų ir religijos specialybės dažnai buvo pašalintos arba didesnėse mokyklose sumažėjo. Ši tendencija tęsiasi nuo mažų privačių mokyklų, tokių kaip Marymount, iki Ivy League ir pagrindinių valstybinių universitetų, ir nerodo jokių sustojimo ženklų.

 

Dėl nuolatinio neinvestavimo į laisvuosius menus Amerikos universitetai gali pavirsti profesinėmis mokyklomis, kurios yra siaurai orientuotos į profesinį mokymą. Vis dažniau jie turi tvirtų programų, susijusių su verslu, slauga ir informatika, tačiau vis mažiau finansuoja istorijos, literatūros, filosofijos, matematikos ir teologijos katedras ir joms neskiria daugiausia dėmesio.

 

Amerikos aukštojo mokslo sistema buvo pagrįsta laisvaisiais menais ir plačiai paplitusiu supratimu, kad,  norint įgalinti Amerika klestėti, būtina masinė prieiga prie meno, kultūros, kalbos ir mokslo. Tačiau dvipartinė politikų ir universitetų administratorių koalicija dabar sunkiai puola ją – ir jos esminį vaidmenį viešajame gyvenime – mažindama finansavimą, sumažindama kadencijų apsaugą, nutraukdama fakultetų valdymą ir nustatydama siauras ideologines ribas, ką galima ir ko negalima mokyti.

 

Studentai nesirenka specialybių ir kursų vakuume. Jų pasirinkimas priklauso nuo kultūrinio ir politinio diskurso, kuris aktyviai atgraso nuo įsitraukimo į humanitarinius mokslus. Dešimtmečius, ypač nuo 2008 m. nuosmukio, abiejų partijų politikai vykdė griežtą kampaniją prieš vyriausybės finansavimą laisviesiems menams. Jie išreiškia vis didesnę panieką bet kokiems kursams, kurie nėra aiškiai pritaikyti darbo rinkai, ir tiesioginę panieką laisvųjų menų universiteto vaidmeniui Amerikos visuomenėje.

 

Konservatorių puolimas prieš aukštąjį mokslą ir laisvuosius menus dažnai nuskamba antraštėse, tačiau švietimo finansavimo mažinimas arba atrankinis investavimas tik į profesinį išsilavinimą turinčius skyrius yra dvišalė liga. Buvusio gubernatoriaus Scotto Walkerio puolimas prieš aukštąjį mokslą Viskonsine buvo daugelio vėlesnių konservatorių išpuolių pagrindas. Jo darbas smarkiai pakenkė valstybinių universitetų sistemai, kuria kadaise buvo žavimasi visame pasaulyje. Pranešama, kad ponas Walkeris bandė išbraukti tokias frazes, kaip „tiesos paieška“ ir „viešoji tarnyba“, taip pat raginimą pagerinti „žmogaus būklę“ iš Viskonsino universiteto oficialios misijos. Gubernatoriaus Rono DeSantiso puolimas prieš akademinę laisvę Floridoje, kuris sužavėjo nacionalinę spaudą, kartu su jo pirmenybe profesinėms klasėms, yra iš tos pačios knygos.

 

Tačiau mėlynosios valstijos taip pat reguliariai mažina aukštojo mokslo finansavimą, kartais remdamosi panašiais motyvais. 2016 m. tuo metu Kentukio valstijos gubernatorius Mattas Bevinas pasiūlė, kad humanitarinių mokslų specialybės studentai neturėtų gauti valstybės finansavimo. Dabartinis švietimo sekretorius, demokratas Miguelis Cardona, atrodo, beveik sutinka. „Kiekvienas studentas turėtų turėti galimybę įgyti išsilavinimą, kuris atitiktų pramonės poreikius ir tobulėtų, kad atitiktų ateities pasaulinės darbo jėgos poreikius“, – rašė jis gruodį.

 

Federalinis finansavimas atspindi tuos prioritetus. Nacionalinio humanitarinių mokslų fondo biudžetas 2022 metais buvo vos 180 mln. dolerių. Nacionalinio mokslo fondo biudžetas buvo maždaug 50 kartų didesnis ir per du dešimtmečius beveik padvigubėjo.

 

Ką turėjo galvoti studentai? Didėjant aukštojo mokslo išlaidoms, kurios gerokai viršijo infliaciją nuo 1990 m., studentai sekė finansavimu – ir tai, ką politikai ne kartą kalbėjo apie įsidarbinimo galimybes – tokiose srityse, kaip verslas ir informatika. Netgi matematikos specialybės nukentėjo nuo įsidarbinimo galimybių.

 

Universitetai tai pastebėjo ir pradėjo naikinti. Vienas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad 28 Vidurio Vakarų universitetų istorijos fakultetų skaičius per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 30 procentų. Klasikos programos, įskaitant vienintelę istoriškai juodaodžių koledže, dažnai buvo tiesiog pašalintos.

 

Nesvarbu, kad nei politikai, nei studentai, atrodo, nelabai gerai įsivaizduoja, kurios kolegijos specialybės iš tikrųjų paruoš jaunus žmones darbo jėgai. Remiantis naujausiu tyrimu, istorijos specialybių studentų nedarbo lygis buvo mažesnis, nei ekonomikos, verslo vadybos ar komunikacijos specialybių, o jų atlyginimai šiose srityse beveik neatsilieka. Meno istorijos specialybės taip pat puikiai sekasi, nes per ateinantį dešimtmetį numatomas didelis darbo vietų augimas. Ir nepaisant pašaipų, filosofijos bakalauro laipsnį turinčių žmonių vidutinis atlyginimas yra apie 76 000 dolerių, teigia PayScale. Tačiau tai yra niūrus ir siauras požiūris į aukštojo mokslo tikslą, tik kaip įrankį, skirtą mokyti darbuotojus, kaip keičiamus sraigtus, įjungtus į ekonominę mašiną, kad galėtų gaminti žaliavas savo didžiausioms įmonėms.

 

Aukštasis mokslas su plačiomis laisvųjų menų studijomis yra skirtas sukurti ne tik gerus darbuotojus, bet ir gerus piliečius. Piliečiai, žinantys savo istoriją ir kultūrą, yra geriau pasirengę vadovauti demokratinei visuomenei ir joje dalyvauti; mokymasis daugybe skirtingų žinių formų moko nuolankumo, būtino priimti kitus požiūrius pliuralistinėje ir vis labiau globalėjančioje visuomenėje.

 

Mes žinome, kad universitetas atsirado viduramžiais ir buvo įkurtas remiantis retorikos, gramatikos, logikos, astronomijos, matematikos, geometrijos ir muzikos studijomis – arba tai, ką romėnai vadino „artes liberales“, reiškiančiu „laisvų žmonių meną“. “ Pirmosios trys disciplinos išsivystė į šiuolaikinius humanitarinius mokslus ir menus; kitos išsivystė į gamtos ir socialinius mokslus.

 

Būtent Šaltojo karo laikų amerikiečių nacionalizmas šį studijų kursą, kadaise prieinamą tik nedaugeliui turtingųjų, performino, kaip esminį Amerikos sėkmei. 1947 m. prezidentinė komisija apgailestavo dėl švietimo sistemos, kurioje studentas „galėjo būti įgijęs techninį ar profesinį išsilavinimą“, o „tik atsitiktinai, jei apskritai buvo pasirengęs atlikti savo, kaip vyro, tėvo ir piliečio, pareigas“. Ataskaitoje rekomenduojama finansuoti, kad kuo daugiau amerikiečių būtų suteiktas toks išsilavinimas, kuris „mokiniui suteiktų vertybes, nuostatas, žinias ir įgūdžius, kurie padėtų jam gyventi teisingai ir gerai laisvoje visuomenėje“, ty laisvieji menai, kaip tradiciškai suprantama. Toliau sekė finansavimas.

 

Ataskaita teisinga ir šiandien. Vis dar vertinga, kad mūsų sveikatos specialistai ką nors išmano apie literatūrą, mūsų finansų specialistai kažką išmano apie istoriją, o mūsų politiniai lyderiai išmano kažką apie etiką. Tačiau panaikinus šį finansavimą, Amerikos aukštojo mokslo sistema grįžta prie buvusios: laisvieji menai praturtina turtingųjų ir privilegijuotųjų mokyklas, o likusiems – profesinį mokymą.

 

Norint pakeisti šį nuosmukį, reikia bendrų vyriausybės ir švietimo veikėjų pastangų. Federaliniu ir valstijų lygmenimis atnaujintas laisvųjų menų, o ypač humanitarinių mokslų, finansavimas padėtų remti suvaržytas katedras ir parodyti studentams, kad šis tyrimas yra vertingas ir vertinamas.

 

Universiteto lygmeniu bendrojo išsilavinimo reikalavimų nustatymas garantuotų, kad net studentai, kurių specialybės neturi nieko bendra su humanitariniais mokslais, iš koledžo išeitų pasirengę giliai ir kritiškai mąstyti įvairiose disciplinose.

 

Laisvųjų menų profesoriai taip pat turi būti pasirengę palikti savo griūvančius dramblio kaulo bokštus ir parapines diskusijas apie savo karjeros kelią, kad galėtų tiesiogiai dalyvauti viešajame gyvenime. Lūkesčiai dėl įdarbinimo, kadencijos ir paaukštinimo kolegijose turėtų pasikeisti, o ne siauras dėmesys skiriamas moksliniams tyrimams, atliekamiems beveik vien kitiems akademikams.

 

Vaizdas į laisvą šalį, iš kurios buvo atimtas laisvų žmonių menas, yra tikrai niūrus. Kai tai bus padaryta, liks nedaugelis liūdėti dėl netekties. Neturėtume išardyti švietimo išteklių, kurie lėmė Amerikos XX amžiaus sėkmę.

 

Bretas C. Devereaux (@BretDevereaux) yra senovės istorikas. Jis yra Šiaurės Karolinos valstijos universiteto dėstytojas ir rašo viešąjį istorijos ir popkultūros tinklaraštį „A Collection of Unmitigated Pedantry“."