A torrent of new investment into research and development, sparking a biotech revolution

"My father, Norman Latker, was patent counsel for the National Institutes of Health in the 1960s and '70s, and among the principal architects of the 1980 Bayh-Dole Act ("Team Biden Looks for an Excuse to Impose Drug Price Controls" by Merrill Matthews, op-ed, April 27). He drafted the "march-in rights" outlining strict criteria that government had to satisfy to seize intellectual-property rights from inventors. It now appears the government intends to circumvent his safeguards, creating a path to impose price controls on drugs that merely don't align with its sense of acceptable pricing. My father would have been appalled.

Bayh-Dole's purpose was to afford inventors, rather than government agencies, patent rights for novel advances. "Market forces do a far better job of disseminating such inventions to society than government bureaucracies," my father wrote.

 The bipartisan bill's passage unleashed a torrent of new investment into research and development, sparking a biotech revolution.

The march-in rights were a remedy of last resort for corporations unwilling or unable to bring advances to market. They were never intended as a method for price control and definitely not meant to obviate the profit incentive for drugmakers.

These companies have worked tirelessly to bring drugs to a complex global marketplace. They deserve public thanks and decent future profit margins without fear of corruption of their intellectual property rights. Businesses and universities should be watchful. It's a slippery slope once government decides it can do a better job with intellectual property than you can.

Miriam Latker Sell, M.D.

Phoenix" [1]

1. I'm From the Government, and I'm Here to Take
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 May 2023: A.16.

Zelenskis, Nausėda ir Landsbergis bėdoje: Trumpas galėtų laimėti, jei žmonės balsuotų pagal padėtį jų piniginėse

„Ar jums šiandien geriau nei prieš ketverius metus?

 

     Senais laikais – prieš tai, kai naujienas užgrobė moterimis besilaikantys vyrai ir alaus įmonės, bandančios jiems padaryti įspūdį, prieš tai, kai socialinė žiniasklaida pavertė bet kurį, telefoną turintį, ekspertu nuo virusinės epidemiologijos iki Ukrainos pėstininkų pasirengimo kovai. Amerikos civilizacijai iškilo egzistencinis klausimas, kas kokią kabelinės televizijos laidą veda – prieš tai rinkimų politikoje buvo svarbi ekonominė kompetencija.

 

     Keista mintis dabar galvoti, kad tokie dalykai, kaip darbo užmokestis, infliacija, palūkanų normos ir jūsų pensijų santaupų bei kito turto vertė yra svarbūs rodikliai, kuriais remiantis vertinami tie, kurie mus valdo. Tačiau leiskite akimirkai nutraukti mūsų įtikinamą nacionalinį pokalbį ir paklausti: ar gali būti, kad šis senovės smalsumas gali sugrįžti? Ar Ronaldo Reagano garsusis ir niokojantis kaltinimas Jimmy Carteriui 1980 m. galėtų sugrįžti ir panaikinti dabartinius mūsų susižavėjimus?

 

     Negalime žinoti, kokia bus ekonominė padėtis 2024 m. lapkritį, tačiau turime daugybę įrodymų, kad dabartinėmis sąlygomis demokratai turėtų turėti didelių bėdų, jei ekonomikos valdymas apskritai bus svarbus rinkėjams.

 

     Ne visi ekonominiai sunkumai gali būti paguldyti prie vyriausybės durų. JAV ekonomika yra didžiulis, lėtai judanti darinys, susidedantis iš šimtų milijonų žmonių ir įmonių, giliai integruotas į pasaulines rinkas, o sąlygos bet kuriuo metu gali būti, be kita ko, didelio, nuo politikos nepriklausomo, verslo ciklo tendencijos per mėnesius ar metus; šokai, pristatyti iš užsienio; ir politikos klaidos, kurias padarė nepriklausomos agentūros, pvz., Federalinis rezervų bankas.

 

     Tačiau vyriausybė gali ir daro įtaką, o trijose pagrindinėse srityse, kurias ji labai valdo – fiskalinės atsakomybės, finansinio stabilumo ir ekonominės paklausos valdymo – ši Demokratinė administracija ir jos sąjungininkai Kongrese žlugdo amerikiečius.

 

     Artėjanti kova dėl skolos limito vėl parodo, kaip demokratai politinius imperatyvus iškelia aukščiau patikimo fiskalinio valdymo. Praeitą savaitę Parlamento pirmininkas Kevinas McCarthy's sumaniai naršydamas rūmuose apie skolos lubų sąskaitą atskleidė, kas iš tikrųjų būtų atsakingas už brangiai kainuojantį įsipareigojimų nevykdymą.

 

     Respublikonai šiuo klausimu nėra be kaltės – jie taip pat daugelį metų buvo neapgalvojantys viešųjų finansų atžvilgiu, tačiau šiuo įstatymo projektu jie pasiūlė apdairių ir įmanomų priemonių, kaip suvaržyti fiskalinį „Leviataną“, leidžiant vyriausybei vykdyti savo įsipareigojimus.

 

     Susidūrę su nepaprastai pagrįstu pasiūlymu gausa, demokratai skleidžia įprastas klišes apie išpirką ir įkaitų paėmimą, kurios veikė praeityje. „Respublikonai reikalauja įkaitų derybų, kuriose jie sužlugdys visą JAV pasitikėjimą ir kreditą“, – sekmadienį sakė senatorius Chrisas Coonsas iš Delavero.

 

     Bet kas yra tikrasis įkaitas? Partija, kuri reikalauja visiškos kapituliacijos prieš savo reikalavimus, kaip atlyginimo už tai, kad išvengtų finansinės nelaimės, ar partija, kuri siūlo kompromisą?

 

     Administracijos finansų sistemos valdymas yra dar vienas smūgis prieš demokratus. Besitęsiantis netinkamas žemo lygio krizės valdymas bankų sektoriuje gali sukelti daug didesnių problemų. Prireikė per ilgai, kol buvo išspręsta „First Republic“ – zombių banko – problema, kuri pagaliau užgeso, JPMorgan įsigijus didžiąją dalį jo verslo pirmadienį. Trys iš keturių didžiausių bankų žlugimo JAV istorijoje įvyko per pastaruosius du mėnesius. Čia kaltas Fed – kaip jis žaismingai pripažino praėjusią savaitę – tačiau prieštaringi signalai, nepagrįstas delsimas ir iždo bei kitų reguliavimo institucijų vykdoma didesnė moralinė rizika padidina bankų draudimo išlaidas milijardais ir sukuria naują netikrumą dėl sveikatos JAV finansų sistemoje.

 

     Prie to pridėkite infliacijos patvarumą ir mastą. Realusis darbo užmokestis kas mėnesį mažėjo dvejus metus ir dabar yra daugiau, nei 3% mažesnis, nei buvo prieš Joe Bidenui pradedant eiti pareigas – tai po trejų metų pastovaus augimo prieš pandemiją. 

 

Rinkos palūkanų normos sumažėjo nuo praėjusių metų aukščiausių taškų, bet tik todėl, kad investuotojai baiminasi, kad vis labiau tikėtinas staigus nuosmukis. Jei turite kintamos palūkanų normos būsto paskolą arba per pastaruosius metus paėmėte paskolą automobiliui, tai užima didesnę dalį jūsų ir taip mažėjančių realių pajamų.

 

     Vėlgi, Fed prisiima atsakomybę, tačiau Kongreso demokratai ir administracija atsisakė rimtai žiūrėti į infliaciją. Išlaidų skatinimas, neatsižvelgiant į fiskalines ir finansines pasekmes, įtvirtino kainų spaudimą visoje ekonomikoje. Dabar susiduriame su itin svarbiu laikotarpiu, kai arba realusis darbo užmokestis turės toliau mažėti, kad padėtų sumažinti infliaciją, arba palūkanų normos turės būti dar didesnės.

 

     Demokratai mano, kad gali išvengti atsakomybės už visas šias ekonomines klaidas, nustatydami politinių diskusijų sąlygas, kaip kovą su grasinimams „demokratijai“. Tačiau šis niūrus finansų ir ekonomikos valdymo rezultatas verčia mane skeptiškai vertinti plačiai reklamuojamą idėją, kad Donaldas Trumpas kitais metais negali laimėti.

 

     Trumpo skaičiavimas visada buvo toks, kad rinkėjai akivaizdžius vyro charakterio ir elgesio trūkumus priims, kaip kainą už partijos, kuri juos tiesiogine prasme skurdina,nušalinimą. Demokratai turi tikėtis, kad nacionalinis pokalbis niekada negrįš į ekonomiką." [1]

 

1. Free Expression: Trump Could Win if People Vote Their Pocketbooks
Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 May 2023: A.17.

Zelensky, Nausėda and Landsbergis Are in Trouble: Trump Could Win if People Vote Their Pocketbooks

"Are you better off today than you were four years ago?

In olden days -- before the news was hijacked by men claiming to be women and beer companies trying to impress them, before social media turned anyone with a phone into an expert on everything from viral epidemiology to the battle-readiness of Ukrainian infantry, before the existential question facing American civilization was who hosted which cable television show -- economic competence mattered in electoral politics.

It's a quaint idea now to think that things like wages, inflation, interest rates and the value of your pension savings and other assets are important measures by which those who govern us are judged. But let me interrupt our compelling national conversation for a moment and ask: Is it possible that this ancient curiosity might be poised to make a comeback? Could Ronald Reagan's famous and devastating indictment of Jimmy Carter in 1980 return to cut through our current infatuations?

We can't know what the economic situation will be like in November 2024, but we have plenty of evidence to say that, as things stand, Democrats should be in big trouble if stewardship of the economy counts at all with voters.

Not all economic tribulations can be laid at the government's door. The U.S. economy is a vast, slow-moving entity made up of hundreds of millions of people and businesses, deeply integrated into global markets, and conditions at any one time can be the result of, among other things, large, policy-independent business cycle trends at work over months or years; shocks delivered from abroad; and policy errors committed by independent agencies such as the Federal Reserve.

But government can and does make a difference, and on the three main areas over which it has significant command -- fiscal responsibility, financial stability and economic demand management -- this Democratic administration and its allies in Congress are failing Americans.

The coming debt-limit fight again demonstrates how Democrats place political imperatives above sound fiscal management. Speaker Kevin McCarthy's skillful navigation of the debt-ceiling bill through the House last week exposed who would be really responsible for a costly default.

Republicans aren't clean on this -- they too have been reckless with public finances for years -- but with this bill they have come up with prudent and feasible measures for restraining the fiscal Leviathan while permitting the government to meet its obligations.

Confronted by an eminently reasonable proposal, Democrats are trotting out the usual cliches about ransom and hostage-taking that have worked in the past. "The Republicans are demanding hostage negotiations where they will crash the full faith and credit of the United States," Sen. Chris Coons of Delaware said Sunday.

But who is the real hostage-taker? The party that demands complete capitulation to its demands as the cost of avoiding a financial calamity, or the party that offers a route to a compromise?

The administration's management of the financial system is another strike against the Democrats. The continuing mishandling of the low-grade crisis in the banking sector risks much wider trouble. It took way too long to resolve the problem of First Republic, a zombie bank finally laid to rest by the acquisition of most of its business monday by JPMorgan. Three of the four largest bank failures in U.S. history have occurred in the past two months. The Fed is at fault here -- as it gamely acknowledged last week -- but conflicting signals, unwarranted delays and the unleashing of more moral hazard by the Treasury and other regulators are adding billions in costs to bank insurance and creating renewed uncertainty about the health of the U.S. financial system.

Add to this the durability and extent of inflation. Real wages have fallen every month for two years and are now more than 3% below where they were before Joe Biden took office -- this after three years of steady growth before the pandemic. Market interest rates have edged down from their peaks of last year but only because investors fear a sharp downturn is getting likelier. If you have a floating-rate mortgage or have taken out a car loan in the past year, it's consuming a larger share of your already shrinking real income.

Again, the Fed bears responsibility, but Democrats in Congress and the administration have refused to take inflation seriously. The promotion of spending without regard to fiscal and financial consequences entrenched price pressures throughout the economy. We now face a crucial period in which either real wages will have to retreat further to help get inflation down, or interest rates will need to go even higher.

Democrats think they can avoid accountability for all these economic errors by making the terms of political debate about threats to "democracy." But this record of dismal financial and economic management makes me skeptical of the widely touted idea that Donald Trump can't win next year.

The Trump calculation has always been that voters will accept the evident flaws in the man's character and behavior as the price for turning out a party that is literally impoverishing them. The Democrats have to hope the national conversation never gets back to economics." [1]

1. Free Expression: Trump Could Win if People Vote Their Pocketbooks
Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 May 2023: A.17.