Is It Worth To Kill So Many People to Preserve a Rich Empire: Pax Romana - War and Peace in Rome's Golden Age

"Pax: War and Peace in Rome's Golden Age

By Tom Holland

(Basic, 480 pages, $32.50)

'They make a desert and call it peace." That harrowing critique of the high Roman Empire is often attributed to the historian Tacitus. In fact, the line is found in a speech that Tacitus quotes (or invents), delivered by a barbarian chieftain, Calgacus, on the eve of a battle against Roman forces. Tacitus surely didn't endorse the sentiment, especially since his own father-in-law was facing Calgacus that day. To Tacitus, pax Romana, "Roman peace," implied, first and foremost, stability and order across the Mediterranean world, not wanton destruction.

Whose viewpoint are we modern folk to adopt, that of Calgacus, the victim of Roman aggression, or that of his foes, who led the West on a path of unparalleled progress? The question is implicitly posed by historian Tom Holland at the outset of "Pax," a lively survey of Roman warfare and foreign affairs at the height of the empire. Mr. Holland gives the Calgacus quote as one of the book's epigrams, right beside an opposing opinion by Pliny the Elder. Pliny proclaimed "the Romans and the boundless majesty of their peace" to be a gift from the gods, as bright as a "second sun."

"If there was light, there was also darkness," Mr. Holland writes, balancing "sanitation, medicine, education, wine, public order" and other fruits of the pax against the rivers of blood that were spilled to secure them. He ranges Edward Gibbon's famous pronouncement, that the high Roman Empire was the "most happy and prosperous" era in all history up to his day (the late 18th century), against the nightmarish portrait in Revelation of the Whore of Babylon, where Rome is reimagined as a gruesome, blood-drinking fiend.

"Pax" leaves it largely to readers to struggle with this opposition. As he exits his preface, Mr. Holland sets moral questions aside and turns his hand to what he does best: sure-footed, tight-wound historical narrative, enlivened with keen insights. He has a talent for making readers at home in the ancient world, even if they're first-time visitors. In this book he describes an era few but specialists know in any depth: the seven decades between the deaths of Nero (A.D. 68) and Hadrian (138), a span that saw nine rulers come and go, including four in a single, turbulent year.

That year, A.D. 69, occupies about half the length of "Pax." Mr. Holland takes us in painstaking detail through the civil war that brought Galba, Otho, and Vitellius to power in quick succession. Rome's first dynastic line, that of the Julio-Claudians, had come to an end the previous year with the forced suicide of Nero. Absent any other path to the emperorship, the leaders of Rome's far-flung armies used main force to establish legitimacy. Finally Vespasian, the first of the so-called Flavian line, managed to hold onto rule.

During his account of this year-long melee Mr. Holland casts frequent looks backward to Nero, a figure whose complex legacy had to be dealt with by all of the Flavians. Though lower-class Romans had idolized Nero, the political class deemed him an embarrassing failure, and his successors did their best to distance their reign from his. The Flavian amphitheater, aka the Colosseum, was built atop demolished portions of Nero's pleasure palace, the Golden House, to signal to Rome the end of the Neronian adventure in megalomania.

The second half of "Pax" moves at a faster clip, covering nearly 70 years and numerous foreign wars and rebellions. The siege of Jerusalem led by Vespasian was brought to a conclusion by Titus, his son, but the Jews rose up and were conquered twice more. Roman arms ventured north into Scotland and eastward across the Danube and the Euphrates. The empire reached its greatest extent under Trajan, who died on campaign in the East in 117; his successor, Hadrian, retrenched, relinquishing some of Trajan's conquests and building the wall across Britain that bears his name. To give up expansion was not a popular move, as Mr. Holland makes clear. Hadrian obscured the pullback by giving Trajan lavish funeral rites, then interring his ashes inside the carved column, still standing in Rome, that illustrates some of his triumphs.

More so than many who write about Rome, Mr. Holland has a droll wit. He likes to winkingly take the viewpoint of his subjects when they're at their most bloody-minded or biased: "Outlandish, of course," he writes when describing the monotheistic faith of the Jews, sniffing with the disdain of a high-minded pagan. After narrating a noted example of disciplinary rigor, in which a Roman commander sentenced his own son to death for a minor infraction, Mr. Holland snarks that the emperor Galba, being childless, "had never quite matched this edifying standard of severity."

Mr. Holland would have done well to return now and then to the problem he raised by quoting Calgacus -- of whether an empire attained by conquest can ever be justified. Without overarching questions to provide unity or a single dynastic family -- like the Julio-Claudians who featured in Mr. Holland's "Dynasty" (2015) -- the narrative of "Pax" can feel episodic as its series of wars and campaigns grows ever longer. Fortunately the two entertaining Plinys, scientist uncle and provincial-governor nephew, keep popping up here and there to vary the pace. As does the enigmatic Josephus, the Jewish revolutionary turned Roman imperial lackey.

The span of the conflicts Mr. Holland deals with in "Pax," from Britain to modern Iran, showcases the breadth of his learning. In the course of his authorial career he's taken on a wide array of topics, starting with classical Greece, then moving on to Rome in various eras, early Islam, and Western Europe's Christian heritage. Along the way he's also translated all of Herodotus's "Histories" out of ancient Greek. One looks forward to many future deep dives with this remarkably gifted historian.

---

Mr. Romm's most recent book is "Demetrius: Sacker of Cities."" [1]

1. A Real-Life Game of Thrones. Romm, James.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2023: A.13.   

 

„Labiau Trumpiška“ antrosios kadencijos užsienio politika

   "Donaldas Trumpas turi istorinio lygio persvarą respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose, ir nors iki 2024-ųjų lapkričio liko 13 mėnesių, nacionalinės apklausos rodo, kad ponas Trumpas gali laimėti apylyges su ponu Bidenu lenktynes. Atėjo laikas pagalvoti, ką reikštų antra Trumpo kadencija Amerikos užsienio politikai. Dėl jo pirmosios kadencijos, jo pareiškimų po to, kai jis paliko pareigas, ir Trumpo bendražygių bei patikėtinių, tokių kaip Richardo Grenello, D. Trumpo ambasadoriaus Vokietijoje ir laikinai einančio nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigas, požiūrio galima suprasti, kaip gali atrodyti jo MAGA 2.0 užsienio politika (MAGA reiškia Make America Great Aggain (angl.), lietuviškai tai reiškia: Padarykime Ameriką vėl didinga).

 

     Antroji Trumpo kadencija beveik neabejotinai būtų „Trumpiškesnė“ nei pirmoji. Didžiąją savo pirmosios kadencijos dalį D. Trumpas buvo apsuptas gerai žinomų konservatyvių užsienio politikos veikėjų ir aukšto rango kariuomenės lyderių, dažnai klausydamas jų patarimų. Labiau patyręs, labiau pasitikintis savo nuomone ir mažiau pagarbus kitų žinioms, D. Trumpas, greičiausiai, užpildys aukštas pareigas žmonėmis, kurie atspindi, o ne meta iššūkį jo instinktams ir prioritetams.

 

     Vyriausybei bus pasipriešinimas, tačiau šį kartą jo nepasireikš aukšto rango pareigūnai, o tik karjeros valstybės tarnautojai Pentagone, Valstybės departamente ir Ižde, padedami sąjungininkų žvalgybos pasaulyje. Tikėtis sprogmenų lygio nutekėjimo, biurokratinio lėto ėjimo ir nuolatinio apkasų karo vyriausybės mašinoje būklės.

 

     D. Trumpo talentas trikdyti antrąją kadenciją greičiausiai turės didesnių ir ilgalaikių pasekmių, nei per pirmąją. Jis niekada nebuvo taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos šalininkas ir mažai dėmesio skiria jos institucijoms – nuo Jungtinių Tautų iki Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos. 

 

Jis teikia pirmenybę sandorių susitarimams su kitais galingais pasaulio lyderiais ir savo nenuspėjamumo reputaciją laiko vienu didžiausių savo turtų tarptautiniuose reikaluose.

 

     Dėl to jis yra nerimą keliantis veikėjas Amerikos sąjungininkams. Viena vertus, ponas Trumpas gali pabandyti grasinti Amerikos pasitraukimu iš NATO, kad priverstų tokias šalis, kaip Vokietija, laikytis jų išlaidų įsipareigojimų.

 

      Kita vertus, jis galėtų nustebinti pasaulį – ir pagrindinius Amerikos sąjungininkus Azijoje – noru siekti kažkokio grandiozinio sandorio su Xi Jinpingu.

 

     Ukrainos politiką nuspėti sunkiau. Jei pagalbos vamzdis Ukrainai jau išsenka dėl Kongreso respublikonų pasipriešinimo, prezidentas Volodymyras Zelenskis jau kitą pavasarį gali nuspręsti pradėti derybas su Maskva gerokai prieš Amerikos rinkimus.

 

     Bet kokiu atveju, net jei antroji D. Trumpo administracija nutrauktų pagalbą Ukrainai, D. Trumpo ryžtas didinti Amerikos naftos ir dujų gavybą bei didinti karines išlaidas ilgalaikį susitaikymą su Maskva daro mažai tikėtinu.

 

     Geografiniu požiūriu patyrusios Trumpo rankos, tokios, kaip G. Grenellis, rodo, kad Vakarų pusrutulis bus pagrindinis antrosios kadencijos dėmesys. Tvarkos atkūrimas pietiniame Amerikos pasienyje Trumpo komandai yra daug, daug svarbesnis, nei Krymo ateitis.

 

     Tikėtis grasinimų, pažadų ir noro šokti su velniu (galbūt net Maduro vyriausybe Venesueloje) deriniu, sutelkiant dėmesį į migracijos krizės sprendimą.

 

     Klimato politika labai pasikeis. D. Trumpas pritaria prezidento Bideno įsitikinimui, kad „užsienio politika viduriniajai klasei“ apima plataus masto federalinę intervenciją, siekiant apsaugoti Amerikos pramonę. Tačiau nors Bidenas savo didžiulę pramonės planavimo programą orientuoja į savo klimato kaitos tikslus, D. Trumpas, greičiausiai, įsikiš iškastinio kuro, tradicinės sunkiosios pramonės ir gynybos sektoriaus vardan.

 

     Antroji Trumpo kadencija taip pat turėtų tęstinumą. Po niurzgėjimo ir pasipriešinimo Bideno administracija priėmė D. Trumpo požiūrio į svarbius lyderius, tokius, kaip Saudo Arabijos sosto įpėdinis princas, Turkijos prezidentas ir Izraelio bei Indijos ministrai pirmininkus, esmę.

 

     Trumpa, bet brangi pravardžiavimo ir tuščiažodžiavimo apie žmogaus teises era buvo pakeista pragmatiškomis derybomis.

 

     Trumpo abejingumas žmogaus teisėms ir demokratijai taip pat gali turėti įtakos santykiams su tokiomis vyriausybėmis, kaip Mianmaro kariniai valdovai.

 

     Daugelį dešimtmečių užsienio vyriausybės bandė sudominti Vašingtoną, plėtodamos verslo santykius su Amerikos prezidentų draugais, bendraminčiais ir, kartais, giminaičiais.

 

     Daugelio D. Trumpo bendražygių susidomėjimas pelningais verslo susitarimais yra toks pat gerai žinomas užsienyje, kaip Hunterio Bideno susidomėjimas „konsultavimu“. Labai ėsdinanti ir žalinga prezidentinių interesų konfliktų normų erozija tęsis ir galbūt paspartės per antrąją Trumpo kadenciją.

 

     Yra paskutinė tęstinumo sritis, kurios nereikėtų ignoruoti. Bideno pasaulinę galią ribojo tarptautinis skepticizmas dėl jo partijos valdžioje patvarumo. Panašios abejonės užklups D. Trumpą, jei jis grįš į Baltuosius rūmus 2025 m. JAV, vadovaujant D. Trumpui, išliktų giliai susiskaldžiusi, o užsieniečiai atsisakytų D. Trumpo pažadų ir grasinimų, kaip ir Bideno, tiek, kad tikėtų, kad Amerikos politika vėl radikaliai pasikeis 2029 m.“ [1]

 

     Gali pasikeisti. Gali ir ne. Ilgesniam laikotarpyje mes visi esame mirę. Pagalvokime apie 2024-uosius. Jis artėja. Jis yra didelis. Beje, D. Trumpo susitarimas su Maskva geriau privestų Pekiną prie noro daryti nuolaidas Vašingtonui, negu šimtų milijardų dolerių dovanėlės parsidavusiam, korumpuotam, Ukrainos Zelenskiui.

 

1. A 'Trumpier' Second-Term Foreign Policy. Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2023: A.13.

A 'Trumpier' Second-Term Foreign Policy.

"Donald Trump has a historic lead in the Republican primary, and while November 2024 is a long 13 months away, national polls point to a close race that Mr. Trump could win. It is time to think about what a second Trump term would mean for American foreign policy. Thanks to his first-term record, his statements since leaving office, and the views of Trump associates and confidants such as Richard Grenell, Mr. Trump's ambassador to Germany and acting director of national intelligence, it's possible to discern what a MAGA 2.0 foreign policy might look like.

A second Trump term would almost certainly be "Trumpier" than the first. For much of his first term, Mr. Trump surrounded himself with well-known conservative foreign-policy figures and senior military leaders, often deferring to their advice. More experienced, more confident in his own judgment and less deferential to others' expertise, Mr. Trump likely will fill senior positions with people who reflect rather than challenge his instincts and priorities.

There will be resistance from inside the government, but this time around it won't come from senior officials, only from career civil servants in the Pentagon, State Department and the Treasury, aided by allies in the intelligence world. Expect explosive leaks, bureaucratic slow-walking and a permanent state of trench warfare in the government machine.

Mr. Trump's talent for disruption will likely have larger and more lasting consequences in a second term than in the first. He has never been a supporter of the rules-based international order, and he attaches little importance to its institutions, from the United Nations to the North Atlantic Treaty Organization. He prefers transactional agreements with other powerful world leaders and considers his reputation for unpredictability one of his greatest assets in international affairs.

This makes him a disconcerting figure for American allies. On the one hand, threatening an American withdrawal from NATO to force such countries as Germany to honor their spending commitments is something Mr. Trump might very well try.

 On the other, he could surprise the world -- and key American allies in Asia -- by a willingness to seek some kind of grand bargain with Xi Jinping.

Ukraine policy is harder to predict. If the aid pipeline to Ukraine is already drying up because of congressional Republican opposition, by next spring President Volodymyr Zelensky may choose to open negotiations with Moscow well before the American election. 

In any case, even if a second Trump administration ends aid to Ukraine, Mr. Trump's determination to increase American oil and gas production and boost military spending make a lasting reconciliation with Moscow unlikely.

Geographically, experienced Trump hands like Mr. Grenell suggest that the Western Hemisphere would be a major second-term focus. Re-establishing order on America's southern border matters much, much more to Team Trump than the future of Crimea. 

Expect a mix of threats, promises and a willingness to dance with the devil (perhaps even the Maduro government in Venezuela) in a single-minded focus on addressing the migration crisis.

Climate policy will shift dramatically. Mr. Trump shares President Biden's belief that "foreign policy for the middle class" entails large-scale federal intervention to protect American industry. But whereas Mr. Biden orients his massive program of industrial planning toward his climate-change goals, Mr. Trump will more likely intervene on behalf of fossil fuels, traditional heavy industry and the defense sector.

A second Trump term would see continuities as well. After grumbling and resistance, the Biden administration has embraced the essence of Mr. Trump's approach to important leaders such as the crown prince of Saudi Arabia, the president of Turkey and the prime ministers of Israel and India. 

A brief but expensive era of name-calling and vainglorious human-rights posturing has been replaced by pragmatic bargaining. 

Trumpian indifference to human rights and democracy could also affect relations with governments like the military rulers of Myanmar.

For many decades, foreign governments have tried to curry favor in Washington through developing business relationships with friends, associates and at times relatives of American presidents.

The interest of many Trump associates in lucrative business arrangements is as well known overseas as Hunter Biden's interest in "consulting." The profoundly corrosive and damaging erosion of norms around presidential conflicts of interest will continue and perhaps accelerate in a second Trump term.

There is a final area of continuity that shouldn't be ignored. Mr. Biden's global strength has been constrained by international skepticism about the durability of his party's hold on power. Similar doubts will dog Mr. Trump if he returns to the White House in 2025. The U.S. under Mr. Trump would remain deeply polarized, and foreigners would discount Mr. Trump's promises and threats, as they have done Mr. Biden's, to the degree that they believe that American policy will shift radically again in 2029." [1]

 

It might shift. It might not. In the long term we all are dead. Let us think about 2024. It is coming. It is big. By the way, D. Trump's agreement with Moscow would better lead Beijing to the desire to make concessions to Washington than the gift of hundreds of billions of dollars to easy to buy off and corrupt Ukrainian Zelensky.

1. A 'Trumpier' Second-Term Foreign Policy. Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2023: A.13.

Žiūrėkite, ukrainietis Zelenskis paruoštas istorijos šiukšlynui: Kijevui skirti Pentagono ginklai baigsis per kelis mėnesius --- JAV gynybos pareigūnai teigia, kad 5,2 mlrd. dolerių neužteks ilgam, jei JAV Kongresas neduos daugiau pinigų

  „Pentagono kasoje liko tik daugiau, nei 5 milijardai dolerių, kad galėtų aprūpinti Ukraina ginkluotę ir kitą saugumo pagalbą, net po to, kai Kongresas atsisakė įtraukti daugiau finansavimo konfliktui į savaitgalio įstatymo projektą, kuriuo siekiama išlaikyti vyriausybę atvirą, sakė Pentagono pareigūnai.

 

     5,2 milijardo dolerių apytiksliai prilygsta ginkluotės vertei, kurią Bideno administracija per pastaruosius šešis mėnesius atsiuntė Ukrainai kovai su Rusija, tačiau administracijos pareigūnai teigė, kad neaišku, kiek laiko gali pakakti tų pinigų.

 

     Daugelis veiksnių prisideda prie saugumo pagalbos srauto į Kijevą tempo, o pareigūnai mano, kad 5,2 mlrd. dolerių pakaktų tik keliems mėnesiams.

 

     Suma sudaro maždaug 12 % visos 43,9 mlrd. dolerių JAV karinės pagalbos.

 

     Tačiau kitas pinigų puodas, kurį JAV panaudojo ilgalaikei Ukrainos karinių pajėgų atnaujinimo ir jos suderinamumo su Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos pajėgomis programai, Ukrainos saugumo pagalbos iniciatyvai, yra tuščias, pranešė administracijos pareigūnai.

 

     Be to, sąskaita, naudojama gynybos departamento arsenalui papildyti po JAV ginklų tiekimo Ukrainai, dabar sumažėjo iki maždaug 1,6 mlrd. dolerių.

 

     Pagalbos paketai paprastai atkeliauja kas dvi savaites, o kitas gali būti pateiktas šios savaitės pabaigoje, sakė pareigūnai. Tačiau nežinant, kada Kongresas patvirtins daugiau lėšų, Pentagonas gali nenorėti ir toliau reguliariai tiekti naujos įrangos, kad sutaupytų pinigų JAV kariuomenės atsargoms papildyti arba kilus nepaprastajai nacionalinio saugumo situacijai, bent iki lapkričio mėn. 17 d., kai baigsis dabartinis finansavimo įstatymas, sakė Senato padėjėjas.

 

     Prezidento Bideno šeštadienį pasirašytame trumpalaikių išlaidų įstatyme buvo išvengta dalinio vyriausybės uždarymo, tačiau nebuvo suteikta pagalba Ukrainai, todėl kyla klausimų dėl JAV paramos ateities. Administracija siekė dar 24 milijardų dolerių Ukrainos finansavimo.

 

     Nepaisant siaubingų Bideno administracijos perspėjimų dėl poveikio Kijevo pastangoms konfliktuoti, grėsmė saugumo pagalbai Ukrainai ilgainiui greičiausiai iškils, o JAV pareigūnai teigė, kad politinis netikrumas Vašingtone siunčia siaubingą signalą tarptautinei bendruomenei, kurią Bidenas surinko palaikyti Kijevo kovą su Rusija. Ukrainos šalininkai baiminasi, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ims tikėti, kad gali palaukti, kol JAV nusibos, kai Kremlius nevengia ilgesnio konflikto ir smarkiai padidina karines išlaidas.

 

     Gynybos sekretorius Lloydas Austinas sekmadienį kalbėjosi su jo kolega Ukrainoje gynybos ministru Rustemu Umerovu, norėdamas „pakartoti“ JAV paramą Ukrainai, pranešė Pentagonas.

 

     JAV suteikė Ukrainai daugybę karinės įrangos, įskaitant tankus, sraigtasparnius, pažangius valdomų raketų paleidimo įrenginius ir milijonus šovinių. Ši pagalba leido Kijevui atitolinti galutinį pralaimėjimą prieš Rusiją, kuri iš pradžių manė, kad greitai pavyks nuversti Kijevo vyriausybę.

 

     Kol kas savaitgalį siautėjęs finansavimo smūgis Ukrainai neprivertė administracijos pradėti permąstyti JAV paramos konfliktui Ukrainoje ateities, sakė pareigūnai, nors grupė griežtųjų dešiniųjų respublikonų įstatymų leidėjų pradėjo kenkti šiaip abipusei  dviejų rūmų paramai Kijevui.

 

     „Čia niekas nespaudžia panikos mygtuko“, – sakė vienas JAV pareigūnas.

 

     Pirmadienį Bidenas sakė tikintis, kad Atstovų Rūmų pirmininkas Kevinas McCarthy ir Atstovų rūmų respublikonų dauguma suteiks daugiau pagalbos Ukrainai.

 

     „Jokiomis aplinkybėmis negalime leisti, kad Amerikos parama Ukrainai būtų nutraukta“, – sakė Bidenas. „Klausiama per daug gyvybių, per daug vaikų [1] ir per daug žmonių“.

 

     McCarthy (R., Kalifornija) pirmadienį pranešė, kad būsimą pagalbą Ukrainai sies su griežtais respublikonų norimais JAV pasienio saugumo pasiūlymais. „Nuo pat pradžių buvau labai aiškus, balsavau už Ukrainos apginklavimą“, – sakė jis. "Amerika čia pirmenybę teikia. Ir mūsų siena turi būti saugi."

 

     Pentagonui likę 5,2 milijardo dolerių atsirado po to, kai gegužę jis aptiko apskaitos klaidą, iš esmės skyrusią Ukrainai daugiau pinigų, nei manė. Be to, Pentagonas turi apie 1,6 milijardo dolerių pinigų, iš kurių jis papildo savo ginkluotės atsargas, kurias suteikė Ukrainai.

 

     Ukrainos pareigūnai siekė numalšinti abejones dėl JAV paramos jos pastangoms konfliktuoti prieš Rusiją. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba sakė, kad diskusijos su respublikonais ir demokratais tęsiasi ir kad katastrofa Kongrese buvo pavienis įvykis.

 

     „Dabar dirbame su abiem Kongreso pusėmis, kad tai nepasikartotų jokiomis aplinkybėmis“, – sakė jis. „Todėl mes netikime, kad JAV parama susvyravo.“ [2]

 

1. Viskas, ką mes čia darome, skirta Ukrainos vaikams. Kiekvienas kasetinis ginklas, kurio reikalauja Lietuvos gynybos ministras ponas Anušauskas yra skirtas Ukrainos vaikams užmušinėti ilgus dešimtmečius po konflikto pabaigos. Anušauskas greitai suprato, kad vaikai yra ne žmonės, nes jie lengvai daromi su visomis studentėmis, kurios tik tau patinka. Žydai jau seniai sako, kad vaikas dar negimė, kol jis negavo gydytojo ar teisininko diplomo.

 

2. Pentagon Weapons For Kyiv To Dry Up In Months --- Defense officials say $5.2 billion won't last long if Congress fails to fund Ukraine aid. Lubold, Gordon; Wise, Lindsay.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2023: A.1.