Kas čia darosi, ir vėl pasauliniuose Pietuose iškyla skirtinga nuomonė: Indijos kairieji nekalba aiškiai apie „Hamas“ žiaurumus

   „Vakarams pašokus nuo siaubo, kurį „Hamas“ padarė Izraeliui, Indijos kairioji centro opozicinė Kongreso partija siūlo vertingą pamoką, kaip nereaguoti į islamistų terorizmą. Partijos de facto lyderis Rahulas Gandhi, matyt, tikisi laimėti musulmoną balsų, ignoruojant Hamas žiaurumus, tačiau ši skaidri tapatybės politika, greičiausiai, nepatiks daugeliui nuosaikiųjų, kurie tikisi, kad jų vyriausybė rimtai žiūrės į terorizmą. 

 

     Šeštadienį, kai paaiškėjo naujienos apie išpuolius, valdančiosios Bharatiya Janata partijos ministras pirmininkas Narendra Modi socialiniame tinkle „Twitter“ nedviprasmiškai atsakė: „Giliai sukrėstas žinia apie teroristinius išpuolius Izraelyje. Mūsų mintys ir maldos yra su nekaltomis aukomis ir jų šeimomis. Šią sunkią valandą solidarizuojamės su Izraeliu“.

 

     Priešingai, Kongresui prireikė daugiau, nei 24 valandų, kad reaguotų į krizę. Jairamas Rameshas, parlamento narys, atsakingas už partijų komunikaciją, tviteryje paskelbė, kad Kongresas „smerkia žiaurius išpuolius prieš Izraelio žmones“ ir kad jis „visada tikėjo, kad Palestinos žmonių teisėti siekiai gyventi save gerbiantį gyvenimą, lygybė ir orumas turi būti įgyvendintos tik dialogo ir derybų procese, kartu užtikrinant teisėtus Izraelio žmonių nacionalinio saugumo interesus.

 

     Po dienos  Kongreso pirmadienio pareiškime Izraelis visiškai neminimas. Vietoj to partija pakartojo „savo ilgalaikę paramą Palestinos žmonių teisėms į žemę, savivaldą ir gyventi oriai bei pagarbiai“. Iki trečiadienio ryto G. Gandhi apie konfliktą neprakalbo nė žodžio.

 

     Pagrįskite kai kuriuos Kongreso suabejojimus apie jo užsispyrusią tendenciją žiūrėti į Izraelį per postkolonijinę ideologinę prizmę, kurioje palestiniečiai visada yra engiami čiabuviai, o izraeliečiai – amžini kolonistai.

 

     Ši dogmatinė pozicija datuojama nuo p. Gandhi protėvių – prosenelio Jawaharlal Nehru, močiutės Indiros Gandhi ir tėvo Rajiv Gandhi – kurie tarp jų valdė Indiją beveik keturis dešimtmečius po nepriklausomybės atgavimo 1947 m. Indija užmezgė visapusiškus diplomatinius santykius su Izraeliu tik 1947 m. 1992 m., per tarpvaldymo laikotarpį, kai Nehru-Gandhi dinastija prarado Kongreso kontrolę.

 

     Anachronistinė postkolonijinė prizmė ignoruoja vieną reikšmingiausių politinių įvykių per pastaruosius 50 metų: islamizmo, totalitarinės ideologijos, paremtos šariatu, iškilimą. „Hamas“, valdantis Gazą nuo 2007 m., išaugo iš Musulmonų brolijos – įtakingiausios pasaulyje islamistų grupės. Tačiau savo pasaulėžiūra ir veiksmais „Hamas“ labiausiai primena kitą kraujo ištroškusią islamistų miliciją – „Islamo valstybę“. Madingi kairiųjų aktyvistai to gali nesuprasti, bet paprasti žmonės tai aiškiai mato vaizduose, kuriuose atsitiktinai kulkosvaidžiais šaudomi civiliai ir sugautos Izraelio moterys, kaip daiktai, atsiduria paraduose, Gazos gatvėse.

 

     P. Gandhi taip pat gali manyti, kad leidimas „Hamas“ žiaurumams gali padėti Kongresui kitų metų nacionaliniuose rinkimuose. Indijos musulmonai sudaro maždaug 14% šalies gyventojų. Be jų paramos Kongresas negali išstumti nuo 2014 m. valdžią turinčios pono Modi BJP. Pats p. Gandhi atstovauja parlamentinei rinkimų apygardai pietinėje Keralos valstijoje, kurioje gyvena daug musulmonų.

 

     Tačiau net ir žvelgiant grubiais rinkimų terminais, Kongreso atsakas buvo nuviliantis. Dauguma indų nejaučia užuojautos islamo terorizmui, kuris Indijoje per pastaruosius tris dešimtmečius nusinešė tūkstančius gyvybių. „Hamas“ operacija taip pat buvo klaikiai panaši į 2008 m. Mumbajaus išpuolius, kurie tebėra švieži indų mintyse. Abiem atvejais teroristai pasinaudojo kaimynine žeme, kad netikėtai surengtų kasdienį gyvenimą besiverčiančių civilių puolimą. Abiem atvejais tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų buvo įvairių tautybių žmonės. Abiejuose teroristai netikėtai užklupo saugumo pajėgas, o skerdynės per kelias dienas vyko televizijos ekranuose.

 

     Taip pat Kongreso pozicija nepadės Indijos musulmonams. Atvedęs savo partiją du kartus iš eilės per nacionalinius rinkimus, G. Gandhi bando iš naujo išrasti save, kaip masinį politiką, siekiantį atidaryti „meilės parduotuvę“, priešingai, nei BJP, su kartais neapykantą kelianti retorika Indijos musulmonų ir krikščionių atžvilgiu. Pamaldinimas smurtaujantiems ekstremistams menkina p. Gandhi kitaip pagirtiną religinių mažumų gynybą ir įžeidžia nuosaikius Indijos musulmonus, kurie nejaučia simpatijų Hamasui ar kitiems islamistams.

 

     Vakarai taip pat turėtų atkreipti dėmesį. Nuo rugsėjo 11 d. Vakarų vyriausybės sėkmingai apribojo masinių aukų skaičių teroristinius išpuolius, tačiau islamizmo apologetai išplėtė savo buvimą Vakarų įstatymų leidžiamosiose institucijose, universitetuose, žiniasklaidoje ir miestų gatvėse. Prieš dvidešimt metų būtų buvę sunku įsivaizduoti minią prie Sidnėjaus operos teatro, skanduojančią „dusink žydus dujomis“, arba daugiau, nei 30 Harvardo studentų grupių, kurios laiko Izraelį „visiškai atsakingu“ už „Hamas“ žiaurumus. Šiais laikais Vakarų rinkėjai reguliariai renka Izraelį kritikuojančius politikus, tokius, kaip britas Jeremy Corbynas ar amerikietės Rashida Tlaib ir Ilhan Omar.

 

     Kongreso partijos silpnybė siūlo paprastą pamoką: kovai už liberalią demokratiją negali veiksmingai vadovauti tie, kuriems trūksta moralinio kompaso." [1]

1. East Is East: India's Left Equivocates About Hamas's Atrocities. Dhume, Sadanand.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Oct 2023: A.17.

What's Going On Here, Once Again, a Different Opinion Shows Up in the Global South: India's Left Equivocates About Hamas's Atrocities.

"As the West recoils from the horrors Hamas has inflicted on Israel, India's left-of-center opposition Congress Party offers a valuable lesson in how not to respond to Islamist terrorism. The party's de facto leader, Rahul Gandhi, apparently hopes to win Muslim votes by ignoring Hamas atrocities, but this transparent identity politics will likely backfire by alienating moderates who expect their government to take terrorism seriously. For the West, where public discourse has grown more tolerant of reflexive Israel-bashing over the past two decades, it's a cautionary tale.

On Saturday, as news of the attacks became known, Prime Minister Narendra Modi of the ruling Bharatiya Janata Party took to Twitter with an unambiguous response: "Deeply shocked by the news of terrorist attacks in Israel. Our thoughts and prayers are with the innocent victims and their families. We stand in solidarity with Israel at this difficult hour."

In contrast, it took Congress more than 24 hours to respond to the crisis. Jairam Ramesh, a member of Parliament in charge of party communications, tweeted that Congress "condemns the brutal attacks on the people of Israel," and that it had "always believed that the legitimate aspirations of the Palestinian people for a life of self-respect, equality and dignity must be fulfilled only through a process of dialogue and negotiations while ensuring the legitimate national security interests of the Israeli people."

A day later, the party appeared to backtrack. A statement from Congress Monday didn't mention Israel at all. Instead, the party reiterated "its long-standing support for the rights of the Palestinian people to land, self-government and to live with dignity and respect." As of Wednesday morning, Mr. Gandhi hadn't said a word about the conflict.

Chalk up some of Congress's equivocating to its stubborn tendency to view Israel through a postcolonial ideological prism in which Palestinians are always the oppressed indigenous people and Israelis forever settler colonists. 

This dogmatic position dates back to Mr. Gandhi's ancestors -- great-grandfather Jawaharlal Nehru, grandmother Indira Gandhi and father Rajiv Gandhi -- who between them ruled India for almost four decades after independence in 1947. India established full diplomatic relations with Israel only in 1992, during an interregnum when the Nehru-Gandhi dynasty had lost control of Congress.

An anachronistic postcolonial prism ignores one of the most significant political developments of the past 50 years: the rise of Islamism, a totalitarian ideology based on Shariah. Hamas, which has ruled Gaza since 2007, grew out of the Muslim Brotherhood, the world's most influential Islamist group. But in its worldview and its actions Hamas most closely resembles another bloodthirsty Islamist militia -- Islamic State. Fashionable leftist activists may not get this, but ordinary people can see it plainly in the images of casually machine-gunned civilians and captured Israeli women paraded like chattel in the streets of Gaza.

Mr. Gandhi may also think that giving Hamas's atrocities a pass could help Congress in next year's national elections. Indian Muslims constitute roughly 14% of the country's population. Without their support, Congress can't dislodge Mr. Modi's BJP, which has held power since 2014. Mr. Gandhi himself represents a parliamentary constituency in the southern state of Kerala with a large Muslim population.

But even viewed in crude electoral terms, Congress's response was self-defeating. Most Indians have no sympathy for Islamic terrorism, which has claimed thousands of lives in India over the past three decades. The Hamas operation was also eerily similar to the 2008 Mumbai attacks, which remain fresh in Indian minds. In both cases, terrorists used a neighboring land to launch a surprise assault on civilians going about their daily lives. In both cases, the dead and wounded included people of many nationalities. In both, the terrorists caught security forces by surprise, and the carnage played out on television screens over days.

Nor will Congress's stance help Indian Muslims. After leading his party to two consecutive drubbings in national elections, Mr. Gandhi is trying to reinvent himself as a mass politician who seeks to open "a shop of love," in contrast to the BJP's sometimes hateful rhetoric toward Indian Muslims and Christians. Pandering to violent extremists undercuts Mr. Gandhi's otherwise laudable defense of religious minorities and insults moderate Indian Muslims who have no sympathy for Hamas or other Islamists.

The West should take heed, too. Since 9/11, Western governments have successfully limited mass-casualty terrorist attacks, but apologists for Islamism have developed an expanding presence in Western legislatures, universities, media and city streets. Twenty years ago, it would have been hard to imagine a crowd outside the Sydney Opera House chanting "gas the Jews" or more than 30 Harvard student groups holding Israel "entirely responsible" for Hamas atrocities. Nowadays, Western voters regularly elect Israel-baiting politicians like Britain's Jeremy Corbyn or America's Rashida Tlaib and Ilhan Omar.

The Congress Party's weakness offers a simple lesson: The fight for liberal democracy can't be led effectively by those who lack a moral compass." [1]

1. East Is East: India's Left Equivocates About Hamas's Atrocities. Dhume, Sadanand.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Oct 2023: A.17.

Kapitalo sąskaita: didesnis Pasaulio bankas bando konkuruoti su Kinija

  „Pastaruosius metus JAV iždo sekretorė Janet Yellen sukasi aplink pasaulį, siekdama įkvėpti naujos gyvybės 79 metų senumo JAV vadovaujamos tarptautinės tvarkos ramsčiui – Pasaulio bankui.

 

     Šios pastangos kyla iš tikro noro padėti besivystančioms šalims panaikinti skurdą, atsigauti nuo COVID ir prisitaikyti prie klimato kaitos. Tačiau yra ir kitas motyvas: įtikinti tas šalis, kad ši pasaulinė tvarka vis dar pranašesnė už tą, kuriai vadovauja Kinija.

 

     Kad daugelis „pasaulinių pietų“ narių gali nebūtinai taip suvokti, skaudžiai paaiškėjo pernai, kai atsisakė pasmerkti Rusijos veiksmus Ukrainoje ar prisijungti prie Vakarų sankcijų Rusijai.

 

     „Didžiausia atsako į įvykius Ukrainoje sėkmė buvo pažangių demokratijų parodyta vienybė“, – balandį man sakė Didžiosios Britanijos iždo kancleris Jeremy Huntas. „Didžiausias nusivylimas buvo pasaulinių pietų paramos trūkumas."

 

     Tas paramos trūkumas kai kuriais atvejais atspindėjo istorinius ryšius su Rusija. Tačiau kitais atvejais tai kilo dėl nusivylimo Vakarais, nes besivystančios šalys manė, kad jų problemas sprendžia ne taip skubiai ir dosniai, nei Ukrainos. Kai kurie piktinosi JAV dėl to, kad ji primetė pasauliui savo nacionalinio saugumo darbotvarkę, kontroliuodama dolerį, o visų kitų reikalavo žaisti pagal tarptautines taisykles.

 

     Galiausiai, pinigai garsiai kalba, o pastarąjį dešimtmetį Kinija siūlė daugiau jų, nei Pasaulio bankas.

 

      Išspręsti šį disbalansą yra vienas iš Yellen tikslų." Šios šalys tikrai susilaukia pažangių šalių dėmesio", - sakė Yellen interviu praėjusį mėnesį. "Mes girdime juos garsiai ir aiškiai."

 

     Banko akcininkai, iš kurių didžiausias yra JAV, pritarė žingsniams, kad per ateinantį dešimtmetį banko skolinimo pajėgumai padidėtų 50 mlrd. dolerių. Šią savaitę Maroke vykusiame kasmetiniame banko susirinkime jie aptaria priemones, skirtas papildyti dar maždaug 100 mlrd. dolerių. (Birželio mėn. bankas ir jo filialai turėjo 460 mlrd. dolerių negrąžintų paskolų.)

 

     Bankas ir Tarptautinis valiutos fondas buvo sukurti 1944 m. Bretton Woods mieste, N. H. TVF suteiks trumpalaikes paskolas, kad palengvintų laikinus finansinius sunkumus; bankas suteiktų ilgalaikes paskolas, kad paspartintų ekonomikos plėtrą.

 

     Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose daugelis besivystančių šalių labai įsiskolino Vakarų skolintojams. Jų skolos buvo restruktūrizuotos. 1996 m. abi institucijos pradėjo iniciatyvą, siekdamos visiškai panaikinti skurdžiausių šalių skolas.

 

     Vėliau buvo sumanyta, kad didžioji dalis pagalbos būtų teikiama dotacijų ir lengvatinių paskolų forma, ty su gana lengvomis grąžinimo sąlygomis.

 

     „Pasaulio bankas neturėjo balanso [skolinti daugiau] ir nebesuvokė savo politikos misijos kaip infrastruktūros finansavimo skurdžiausiose pasaulio dalyse“, – sakė Užsienio santykių tarybos tarptautinių finansų ekspertas Bradas Setseris. . „Jis norėjo finansuoti sveikatos sektoriaus stiprinimą ir integracinio vystymosi strategijas, o ne senus gerus greitkelius“.

 

     Kinija užpildė šį vakuumą. Setser apskaičiavo, kad 2011–2019 metais Pasaulio bankas ir kiti daugiašaliai bankai mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šalims paskolino 241 mlrd. dolerių. Tuo pačiu laikotarpiu Kinijos bankai kitoms šalims paskolino 473 mlrd. dolerių.

 

     Skirtingai nuo Pasaulio banko ir jo regioninių kolegų, Kinijos bankai dažniausiai skolina komercinėmis sąlygomis, dažniausiai siekdami naudos Kinijos įmonėms. Jie taip pat rečiau užduoda nepatogius klausimus apie korupciją, žmogaus teises ar poveikį aplinkai.

 

     „Kažkas iš besivystančios šalies man pasakė: „Tai, ką gauname iš Kinijos, yra oro uostas. Tai, ką gauname iš JAV, yra paskaita“, – tviteryje šiemet rašė buvęs iždo sekretorius Larry Summersas.

 

     Viskas pradėjo keistis. Daugiašaliai skolintojai pandemijos metu sustiprino skolinimą. Setserio duomenys rodo, kad Kinijos bankai sulėtino veiksmus, nes daugelis ankstesnių paskolų žlugo. Kai kurių neturtingų šalių pastangas restruktūrizuoti skolas stabdo Kinijos bankų nenoras turėti nuostolių.

 

     Tuo tarpu praėjusiais metais Bideno administracija ir Indijoje gimęs JAV finansų vadovas, birželį paskirtas Pasaulio banko prezidentu Ajay'us Banga, siekė plėsti banko pajėgumus didindami jo svertą, išleisdami hibridinį kapitalą arba sudarant sąlygas akcininkų valstybėms garantuoti daugiau paskolų.

 

     Nors Kinija yra Pasaulio banko narė, ji stengiasi sukurti konkuruojančias platformas, tokias, kaip BRICS, Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos forumas, skirtas, kaip atsvara G-20.

 

     Taigi, Bideno administracijos pareigūnai su tam tikru pasitenkinimu atkreipė dėmesį į nuotrauką iš praėjusį mėnesį Naujajame Delyje įvykusio Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimo, kuriame dalyvavo Bidenas ir Banga su Indijos, Brazilijos ir Pietų Afrikos vadovais. Pastebimi jų nebuvimu: Kinija ir Rusija.“ [1]

 

Vėl tos pačios dainos mylimoj Dzūkijoj. Nuotraukos yra gerai. Paskaitos apie tai, kaip mes mylime globalius pietus yra puiku. Bet papildomi 50 mlrd.  dolerių, palyginus su Kinijos 473 mlrd. dolerių, yra niekis.

1. U.S. News -- Capital Account: A Bigger World Bank Takes on China. Ip, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Oct 2023: A.2.

Capital Account: A Bigger World Bank Takes on China.

 

"For the past year, Treasury Secretary Janet Yellen has been circling the world seeking to breathe new life into a 79-year-old pillar of the U.S.-led international order: the World Bank.

Those efforts stem from a genuine desire to help developing countries end poverty, recover from Covid and adapt to climate change. But there's another motive: persuading those countries that this global order is still superior to one led by China.

That many members of the "Global South" might not necessarily see it that way became painfully clear last year when they refused to condemn Russia's actions in Ukraine or join Western sanctions against Russia.

"The biggest success of the response to the events in Ukraine has been the unity shown by advanced democracies," Jeremy Hunt, Britain's chancellor of the exchequer, told me in April. "What has been the biggest disappointment has been the lack of support from the Global South."

That lack of support in some cases reflected historical ties to Russia. But in other cases, it stemmed from frustration with the West for, developing nations thought, treating their problems with less urgency and generosity than Ukraine's. Some resented the U.S. for imposing its national security agenda on the world via its control of the dollar while insisting everyone else play by international rules.

Finally, money talks, and in the past decade, China was offering more of it than the World Bank.

 Addressing that imbalance is one of Yellen's goals."These countries certainly have the attention of the advanced countries," Yellen said in an interview last month. "We hear them loud and clear."

The bank's shareholders, of which the U.S. is the largest, have endorsed steps to boost the bank's lending capacity by $50 billion over the next decade. At the bank's annual meeting in Morocco this week, they are discussing measures to add roughly another $100 billion. (In June, the bank and its affiliates had $460 billion in loans outstanding.)

The bank and the International Monetary Fund were conceived in 1944 in Bretton Woods, N.H. The IMF would make short-term loans to alleviate temporary financial difficulties; the bank would make long-term loans to accelerate economic development.

In the 1970s and 1980s, many developing nations became heavily indebted to Western lenders. Their debts ended up being restructured. In 1996, the two institutions launched an initiative to wipe out the poorest countries' debts altogether.

The idea thereafter was that most aid would come in the form of grants and concessionary loans -- that is, with relatively easy repayment terms.

"The World Bank didn't have the balance sheet [to lend more] and no longer saw its policy mission as financing infrastructure across the poorest parts of the world," said Brad Setser, an expert in international finance at the Council on Foreign Relations. "It wanted to fund health-sector strengthening and strategies for inclusive development, more than good old-fashioned highways."

China stepped into the vacuum. Setser calculates that from 2011 to 2019, the World Bank and other multilateral banks lent low- and middle-income countries $241 billion. In the same period, Chinese banks lent other countries $473 billion.

Unlike the World Bank and its regional counterparts, Chinese banks mostly lend on commercial terms, usually to benefit Chinese companies. They are also less likely to ask awkward questions about corruption, human rights or environmental impacts.

"Somebody from a developing country said to me, 'What we get from China is an airport. What we get from the United States is a lecture,' " former Treasury Secretary Larry Summers tweeted this year.

Things have begun to change. The multilateral lenders stepped up lending during the pandemic. Setser's data shows Chinese banks, meanwhile, have pulled back as many past loans went bad. Some poor countries' efforts to restructure debts are being held up by Chinese banks' reluctance to take a haircut.

Meanwhile, for the past year, the Biden administration and Ajay Banga, the India-born U.S. financial executive installed as World Bank president in June, have pushed to expand the bank's capacity by increasing its leverage, issuing hybrid capital or enabling shareholder nations to guarantee more loans.

While China is a member of the World Bank, it has been working to build up competing platforms such as the BRICS, a forum for Brazil, Russia, India, China and South Africa, intended as a counterweight to the G-20.

It was thus with some satisfaction that Biden administration officials point to a photo from last month's G-20 summit in New Delhi of Biden and Banga with the leaders of India, Brazil and South Africa. Notable for their absence: China and Russia." [1]

 

Photos are fine. Lectures about how we love the global south are great. But an additional 50 billion dollars, compared to China's 473 billion dollars, is nothing.

 

1. U.S. News -- Capital Account: A Bigger World Bank Takes on China. Ip, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Oct 2023: A.2.