Productivity: How Not To Look Busy

"Slow Productivity

By Cal Newport

Portfolio, 256 pages, $30

'I want to rescue knowledge work," writes Cal Newport, "and rebuild it into something more sustainable and humane." In "Slow Productivity," Mr. Newport observes that office workers lack a clear standard for being productive; performative busyness has now become a proxy for good performance. Given the autonomy to manage their own workloads, knowledge workers often fill their days with the lowest-hanging fruit. It's easier "to chime in on email threads," the author notes, "than to put your head down and create a bold new strategy."

He proposes that only a new mindset can counter the "dehumanizing grip of pseudo-productivity." He offers three simple principles: do fewer things; work at a natural pace; and obsess over quality. Many of his strategies will be familiar to readers of his 2016 book, "Deep Work," and the rhetoric here resonates with the growing canon of postpandemic books that extol doing less.

Mr. Newport, a computer-science professor at Georgetown University and the author of seven previous books on productivity, recommends we retain control over our time. Often this necessitates a calculated withdrawal from the demands of others: Preserve meeting-free hours, play hooky and "see a matinee once a month," create a publicly accessible task list so co-workers need not ask for updates.

He also encourages office workers to simulate the "seasonality" enjoyed by tenured professors, covertly scheduling a "rest project" after a larger undertaking. We should allow individual tasks to take longer -- double our estimated project timeline, he suggests -- but also evaluate achievement on a more expansive scale, contextualizing personal development against a five-year plan.

Mr. Newport's self-described "smart self-help" style attempts to elevate the common advice manual. By incorporating narrative episodes from the biographies of some three dozen writers, scientists and musicians, he suggests that there are lessons to be learned from the lives of the author Jane Austen, the singer Jewel, the theoretical physicist Richard Feynman and others. It's an exercise, alas, that often contrives to find lessons where none exist, and seldom amounts to more than trite advice-manual truisms such as "doing less can enable better results."

"Work poetically," Mr. Newport exhorts, and exert ourselves in ways that are "more sublimely natural" and "in settings conducive to brilliance." A high standard, perhaps. Still, his optimism that workers will generate "magic" one No-Meeting Monday at a time is energizing -- even vital.

---

Ms. Shang is a former Robert L. Bartley fellow at the Journal." [1]

1. REVIEW --- Books -- Short Cuts: Productivity: How Not To Look Busy. Shang, Claire.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 Mar 2024: C.12.  

 

Britų imperializmas Indijoje ir Kinijoje

„Dūmai ir pelenai

     Autorius Amitav Ghosh

     FSG, 416 puslapių, 32 doleriai

 

     Amitav Ghosh neieško kišenėje žodžių, ypač rašydamas apie britų imperializmą Indijoje, jo gimimo šalyje, arba apie Didžiosios Britanijos vaidmenį Kinijoje, jo moralinių apsėdimų šalyje. 

 

Knygoje „Dūmai ir pelenai“ – pasipiktinęs ir kartais ekscentriškas pasakojimas apie „paslėptas opijaus istorijas“ – J. Ghosh apibūdina Didžiąją Britaniją kaip „imperinę narkovalstybę“, kurios modelis buvo ištobulintas Indijoje ir kurios metodai buvo negailestingai taikomi Kinijoje. Jis pritariamai cituoja akademiką, kuris kaltina Britų Rytų Indijos bendrovę sukūrus „pirmąjį pasaulyje narkotikų kartelį“.

 

     Tai yra stulbinančios etiketės, klijuojamos ilgam ir sudėtingam britų kolonijiniam projektui, apie kurį galima sakyti – jei net kukliai objektyviai – prisidėjo daug gero to žemėms, kuriose jis buvo primestas. Skaičiuojant tokius rašytojus, kaip Nigelas Biggaras, knygos „Kolonializmas: moralinis atsiskaitymas“ (2023) autorius, nepaneigiamus Britanijos imperijos neigiamus aspektus nusveria jos teigiamas poveikis kolonizuotoms tautoms (Jūs čia rimtai? (K.)).

 

     Tačiau ponas Ghoshas neturi laiko teigiamiems dalykams – galbūt, neišvengiamai, nes jo dėmesys sutelktas tik į opiumą – produktą, kurio nekontroliuojama prekyba neturėjo akivaizdžių moralinių pranašumų. Tiesą sakant, opijus Kinijai padarė tokį piktavališką poveikį, kad dėl jo kilo karai, plačiai išplito priklausomybė nuo narkotikų ir Britanija sistemingai pažeidė Kinijos suverenitetą, prisidengdama ciniška laisvosios prekybos priedanga.

 

     P. Ghosh taip pat tvirtina, kad opiumas sukėlė didelių šiaurės ir centrinės Indijos plotų – daugiausia šiuolaikinių Biharo ir Utar Pradešo valstijų – nuskurdimą, kuris išlieka iki šiol chroniško atsilikimo pavidalu. Jei XXI amžiaus Biharas yra skurdo krepšelis, sako p. Ghosh, tai todėl, kad XVIII ir XIX amžiuje britai privertė jo valstiečius auginti opijaus aguonas – šią operaciją prižiūrėjo Opiumo departamentas (kaip jis buvo vadinamas) Rytų Indijos Co.

 

     Kriminalinis nusikaltimas ten buvo auginti bet ką, išskyrus aguonas, žemėje, kuri priklauso Opiumo departamento kompetencijai. Nebuvo leista auginti maisto produktų ar kitų grynųjų derlių. Valstiečiai augino aguonas, o nuostoliai buvo žalingi ir buvo priversti jas parduoti už fiksuotą kainą. Ilgainiui regionas nuskurdino ir pateko į nusikalstamų grupuočių ir korumpuotų politikų rankas.

 

     P. Ghosh, vienas geriausių indų kilmės romanistų, rašančių anglų kalba, pagal išsilavinimą yra socialinis antropologas. Jis studijavo šią temą Oksforde, o jo daktaro disertacija davė pradžią jo pirmajam publikuotam negrožinės literatūros kūriniui „Antikvarinėje žemėje“ (1992) – šimtmečius trukusiam dviejų Nilo deltoje esančių kaimų kronikui. Filme „Dūmai ir pelenai“ jis grįžta prie šių akademinių šaknų. Jo knygoje vaizduojamas socialinis ekonominis ir kultūrinis opijaus poveikis visuomenėms, kurios du šimtmečius prieš Antrąjį pasaulinį karą gamino, gabeno, prekiavo ir vartojo stulbinamą opiumo kiekį.

 

     Kadangi J. Ghosho politika yra postkolonijinės kairės, jo pasakojimas peržengia tiesioginę imperijos istoriją ir pakrypsta į šiuolaikinio kapitalizmo, klimato kaitos ir „struktūrinio rasizmo“ kritiką. Daugeliu citatų jis atskleidžia Priya Satia, hiperprogresyvaus Stanfordo istoriko, karjerą padariusio, niekinant idėją, kad Vakarų imperializmas lėmė bet kokią pažangą.

 

     Tačiau J. Ghosho tyrimai yra pakankamai turtingi, kad pateisintų kairiųjų keiksmažodžių ir išgalvotų minčių atmetimą ir apsistojimą ties jo pagrindine esme – ėsdinančiu opiumo palikimu dviejose didžiosiose Rytų šalyse – Kinijoje ir Indijoje.

 

     Opijus, teigia ponas Ghoshas, buvo „imperijos ramstis“. Tačiau jos istorija prasideda nuo arbatos, kurią Didžioji Britanija už didžiules išlaidas importavo iš Kinijos. Problema buvo ta, kad Didžioji Britanija „neturėjo ką parduoti Kinijai mainais“, nes kinai „mažai domėjosi dauguma Vakarų prekių ir jiems jų nereikia“. Tai buvo nemalonu britams, kurie už arbatą turėjo mokėti sidabru. Iki XVIII amžiaus vidurio ši mokėjimo forma tapo varginanti, ir „šiuo metu vis skubiau reikia rasti būdą, kaip kompensuoti tauriųjų metalų nutekėjimą“. Taigi Didžioji Britanija sugalvojo velnišką ir pelningą sprendimą: didelio masto opijaus eksportą iš Indijos į Kiniją.

 

     Opijus mokėjo už arbatą ir dar daugiau, pakeisdamas Indijos subkontinentą ir priversdamas Kiniją atidaryti savo uostus ir rinkas Britanijai. P. Ghosh rašo, kad narkotinė medžiaga per trumpą laiką įgijo „strateginio ištekliaus statusą“. „East India Co.“ „narkotikų stūmimo programa“ buvo „stulbinanti“. Jis cituoja akį rėžiančius skaičius: 1729–1830 m. amžiuje bendrovės metinis opijaus eksportas į Kiniją išaugo nuo 200 skrynių iki 30 000 (viena „skrynia“ siekė 140–160 svarų). 1831–1840 m. Kinija iš Indijos gavo tiek opiumo, kiek ir praėjusį šimtmetį. Po dviejų opijaus karų, per kuriuos Kinija buvo pažeminta, Britų imperijos opiumo eksportas pasiekė aukščiausią tašką ir pasiekė beveik 106 000 skrynių 1880 m. Opiumo pajamos siekė 10 milijonų svarų sterlingų 1880-aisiais (šiandien beveik 2 mlrd. dolerių).

 

     „Galbūt, – sako ponas Ghoshas, – jokia ekonominė politika niekada nebuvo sėkmingiau įgyvendinta, nei Britanijos imperijos opiumo schema. Per kelis dešimtmečius – „tik taip, kaip numatyta“ – opiumas išgydė Didžiosios Britanijos mokėjimų balanso migreną. Tauriųjų metalų srautas į Kiniją buvo apverstas, o turtai dabar slinko iš Kinijos į Didžiąją Britaniją. Neatmetama galimybė Indijai buvo akivaizdi. Nepaisant Biharo paniekos, prekyba opiumu praturtino daugybę Indijos prekybinių kastų ir bendruomenių, ypač parsių, kurie įsitvirtino, kaip sumanūs tarpininkai, gabenantys opiumą į Honkongą, Guangdžou ir kitur. Bombėjaus miestas, buvęs skurdesniu Kalkutos pusbroliu, praturtėjo su opiumu ir su juo susijusiais turtais bei galimybėmis ir tapo šalies komercine sostine – tokiu statusu jis naudojasi iki šiol.

 

     P. Ghoshas apšviečia labai apleistą istoriją apie Amerikos įsikišimą į opiumo prekybą, kai Rytų pakrantės siuntėjai ir prekybininkai seka East India Co. į Kiniją savotišku opiumo karštiniu. Negavę galimybės gauti Indijos opijaus, amerikiečiai savo produktą įsigijo Smirnoje (dabar Izmiras), Turkijoje, o poreikis gabenti opiumą per jūrą paskatino sukurti Baltimore Clipper – geriausią tokio tipo laivą. Tarp ryškiausių iš Rytų pakrantės opiumo besipelnančių asmenų buvo Warrenas Delano, JAV prezidento FDR senelis.

 

     P. Ghoshas nukrypsta nuo bėgių, yra jo asmenybės – net sumanumo ir sumanumo – priskyrimas pačiai aguonai – „būtybei, kurios gyvybingumo ir galios“ britai negalėjo pripažinti. Jis rašo, kad aguona yra „nežmogiška būtybė, kurios intelektas, kantrybė ir ilgaamžiškumas gerokai pranoksta žmonių“. Čia kyla pagunda paklausti, ką ponas Ghoshas rūko, ir, galbūt, paprašyti mums patiems to.

 

Tačiau tai reikštų atkreipti dėmesį į projektą ir laikotarpį, kuris britams neatnešė jokios garbės. Pildant imperijos balanso knygas, nekyla abejonių, kur nukrenta opiumas: debeto pusėje – imperinė nuodėmė, kuriai nebuvo atpirkimo.

     ---

     P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Kolumbijos universiteto Kapitalizmo ir visuomenės centro bendradarbis.“ [1]

 

Mums, lietuviams, pasisekė. Kai mes Smetonos laikais pardavinėjome kiaulieną britų pusryčiams, britai neprivertė mus pirkti jų opiumą. Nenukentėjome, todėl Lietuvoje toks madingas britų negailestingas kapitalizmas, sukūręs Lietuvos elitą, kurį nepavadinsi kitaip, tik žmogėdrišku: elitas vargsta su prabangiais Porsche, kuriais užkimštas Vilnius, o žmonės negali net maisto normaliai nusipirkti.

 

1. REVIEW --- Books: Pipe Dreams of Empire. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 Mar 2024: C.9.

British imperialism in India, and China

 

"Smoke and Ashes

By Amitav Ghosh

FSG, 416 pages, $32

Amitav Ghosh doesn't mince words, especially when writing of British imperialism in India, the land of his birth, or of Britain's role in China, the land of his moral obsessions. In "Smoke and Ashes" -- an indignant and occasionally eccentric account of "opium's hidden histories" -- Mr. Ghosh characterizes Britain as an "imperial narco-state" whose model was perfected in India and whose methods were ruthlessly applied in China. He quotes with approval an academic who charges the British East India Co. with creating the "world's first drug cartel."

These are startling labels to attach to the long and complex British colonial project, one that can be said -- if you're even modestly objective -- to have contributed much that was good to the lands where it was imposed. In the calculation of such writers as Nigel Biggar -- the author of "Colonialism: A Moral Reckoning" (2023) -- the undeniable negatives of the British Empire are outweighed by its positive effect on colonized peoples.

But Mr. Ghosh has no time for positives -- perhaps inevitably, since his focus is exclusively on opium, a product whose unchecked trade had no obvious moral upside. In fact, opium had an effect on China so malign that it led to wars, widespread addiction and the systematic violation of Chinese sovereignty by Britain under the cynical guise of free trade.

Mr. Ghosh also contends that opium begat an impoverishment of large swaths of north-central India -- mostly the modern states of Bihar and Uttar Pradesh -- that persists to this day in the form of chronic backwardness. If 21st-century Bihar is a basket case, says Mr. Ghosh, it's because its peasants were coerced by the Brits to grow opium poppies in the 18th and 19th centuries, an operation that was overseen by the Opium Department (as it was called) of the East India Co.

It was a criminal offense, no less, to grow anything other than poppies on land designated as falling under the Opium Department's purview. No growing of food was permitted, nor any other sort of cash crop. The peasants cultivated poppies at a crippling loss and were compelled to sell it at a fixed price. The region, over time, became destitute and in thrall to criminal gangs and corrupt politicians.

Mr. Ghosh, among the finest novelists of Indian origin writing in the English language, is a social anthropologist by training. He studied the subject at Oxford, and his doctoral dissertation gave rise to his first published work of nonfiction -- "In an Antique Land" (1992) -- a centuries-long chronicle of two villages in the Nile Delta. In "Smoke and Ashes," he returns to these academic roots. His book portrays the socioeconomic and cultural impact of opium on the societies that produced, transported, traded and consumed the stupefacient in the two centuries before World War II.

Since Mr. Ghosh's politics are of the postcolonial left, his narrative ranges beyond straightforward imperial history and veers into critiques of modern capitalism, climate change and "structural racism." With multiple citations, he reveals the influence of Priya Satia, a hyper-progressive Stanford historian who has made a career out of scorning the idea that Western imperialism led to any sort of progress anywhere.

But Mr. Ghosh's research is rich enough to justify setting aside the leftist frills and fancies and dwelling instead on his main thrust -- which is the corrosive legacy of opium on the two great lands of the East, China and India.

Opium, Mr. Ghosh states, was a "pillar of empire." But its story begins with tea, which Britain imported at vast expense from China. The problem was that Britain had "nothing much to sell to China in return," since the Chinese had "little interest in, and no need for, most Western goods." This was irksome to the British, who found themselves having to pay for tea with silver. By the mid-18th century, this form of payment became onerous, and "finding a means of offsetting the drain of bullion now became a matter of increasing urgency." And so Britain hit upon a solution, diabolical and lucrative: the large-scale export to China of opium from India.

Opium would pay for tea and much more, transforming the Indian subcontinent and forcing China to open its ports and markets to Britain. The narcotic, in short order, acquired "the status of a strategic resource," Mr. Ghosh writes. The East India Co.'s "drug-pushing programme" was "astounding." He cites eye-popping figures: In the century between 1729 and 1830, the company's annual opium exports to China rose from 200 chests to 30,000 (with a single "chest" amounting to 140-160 pounds). From 1831 to 1840, China received as much opium from India as it had in the century preceding. After the two Opium Wars -- in which China was humiliated -- the British Empire's opium exports peaked, reaching nearly 106,000 chests in 1880. Opium earnings amounted to 10 million pounds sterling in the 1880s (nearly $2 billion today).

"Quite possibly," says Mr. Ghosh, "no single economic policy has ever been more successfully implemented than the British Empire's opium scheme." Within a few decades -- "exactly as intended" -- opium cured Britain's balance of payments migraine. The flow of bullion to China was reversed, and wealth now coursed out of China and toward Britain. The knock-on effect on India was apparent. The immiseration of Bihar notwithstanding, the opium trade enriched a wide range of Indian mercantile castes and communities, in particular the Parsis, who set themselves up as adroit intermediaries, transporting opium to Hong Kong, Guangzhou and beyond. The city of Bombay, which had been the poorer cousin of Calcutta, grew rich on opium and its associated wealth and opportunities, becoming the country's commercial capital -- a status it continues to enjoy to this day.

Mr. Ghosh is enlightening on the much-neglected story of America's hand in the opium trade, with East Coast shippers and traders following the East India Co. into China in a sort of Opium Rush. Denied access to Indian opium, the Americans sourced their product in Smyrna (now Izmir), in Turkey, and the need to transport opium across the seas led to the development of the Baltimore Clipper, the best ship of its kind. Among the most salient East Coast opium profiteers was Warren Delano, a grandfather of FDR.

Where Mr. Ghosh goes off the rails is in his ascription of personality -- even smarts and acumen -- to the poppy itself, "a Being whose vitality and power" the British were incapable of acknowledging. The poppy, he writes, is "a non-human entity whose intelligence, patience and longevity far exceed that of humans." It is tempting, here, to ask what Mr. Ghosh is smoking and to ask, perhaps, for some of it ourselves. But to do so would be to make light of a project -- and a period -- that brought the British no credit. In totting up the balance books of empire, there's no doubting where opium falls: on the debit side, an imperial sin for which there was no redemption.

---

Mr. Varadarajan, a Journal contributor, is a fellow at the American Enterprise Institute and at Columbia University's Center on Capitalism and Society." [1]

We Lithuanians are lucky. When we sold pork for British breakfast in Smetona's time, the British didn't make us buy their opium. We didn't get hurt, that's why the British ruthless capitalism is so fashionable in Lithuania, which created the Lithuanian elite, which you can't call anything else, just cannibal: the elite are struggling with luxury Porsches, which clog Vilnius, and people can't even buy food normally.

1. REVIEW --- Books: Pipe Dreams of Empire. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 Mar 2024: C.9.