Britų imperializmas Indijoje ir Kinijoje

„Dūmai ir pelenai

     Autorius Amitav Ghosh

     FSG, 416 puslapių, 32 doleriai

 

     Amitav Ghosh neieško kišenėje žodžių, ypač rašydamas apie britų imperializmą Indijoje, jo gimimo šalyje, arba apie Didžiosios Britanijos vaidmenį Kinijoje, jo moralinių apsėdimų šalyje. 

 

Knygoje „Dūmai ir pelenai“ – pasipiktinęs ir kartais ekscentriškas pasakojimas apie „paslėptas opijaus istorijas“ – J. Ghosh apibūdina Didžiąją Britaniją kaip „imperinę narkovalstybę“, kurios modelis buvo ištobulintas Indijoje ir kurios metodai buvo negailestingai taikomi Kinijoje. Jis pritariamai cituoja akademiką, kuris kaltina Britų Rytų Indijos bendrovę sukūrus „pirmąjį pasaulyje narkotikų kartelį“.

 

     Tai yra stulbinančios etiketės, klijuojamos ilgam ir sudėtingam britų kolonijiniam projektui, apie kurį galima sakyti – jei net kukliai objektyviai – prisidėjo daug gero to žemėms, kuriose jis buvo primestas. Skaičiuojant tokius rašytojus, kaip Nigelas Biggaras, knygos „Kolonializmas: moralinis atsiskaitymas“ (2023) autorius, nepaneigiamus Britanijos imperijos neigiamus aspektus nusveria jos teigiamas poveikis kolonizuotoms tautoms (Jūs čia rimtai? (K.)).

 

     Tačiau ponas Ghoshas neturi laiko teigiamiems dalykams – galbūt, neišvengiamai, nes jo dėmesys sutelktas tik į opiumą – produktą, kurio nekontroliuojama prekyba neturėjo akivaizdžių moralinių pranašumų. Tiesą sakant, opijus Kinijai padarė tokį piktavališką poveikį, kad dėl jo kilo karai, plačiai išplito priklausomybė nuo narkotikų ir Britanija sistemingai pažeidė Kinijos suverenitetą, prisidengdama ciniška laisvosios prekybos priedanga.

 

     P. Ghosh taip pat tvirtina, kad opiumas sukėlė didelių šiaurės ir centrinės Indijos plotų – daugiausia šiuolaikinių Biharo ir Utar Pradešo valstijų – nuskurdimą, kuris išlieka iki šiol chroniško atsilikimo pavidalu. Jei XXI amžiaus Biharas yra skurdo krepšelis, sako p. Ghosh, tai todėl, kad XVIII ir XIX amžiuje britai privertė jo valstiečius auginti opijaus aguonas – šią operaciją prižiūrėjo Opiumo departamentas (kaip jis buvo vadinamas) Rytų Indijos Co.

 

     Kriminalinis nusikaltimas ten buvo auginti bet ką, išskyrus aguonas, žemėje, kuri priklauso Opiumo departamento kompetencijai. Nebuvo leista auginti maisto produktų ar kitų grynųjų derlių. Valstiečiai augino aguonas, o nuostoliai buvo žalingi ir buvo priversti jas parduoti už fiksuotą kainą. Ilgainiui regionas nuskurdino ir pateko į nusikalstamų grupuočių ir korumpuotų politikų rankas.

 

     P. Ghosh, vienas geriausių indų kilmės romanistų, rašančių anglų kalba, pagal išsilavinimą yra socialinis antropologas. Jis studijavo šią temą Oksforde, o jo daktaro disertacija davė pradžią jo pirmajam publikuotam negrožinės literatūros kūriniui „Antikvarinėje žemėje“ (1992) – šimtmečius trukusiam dviejų Nilo deltoje esančių kaimų kronikui. Filme „Dūmai ir pelenai“ jis grįžta prie šių akademinių šaknų. Jo knygoje vaizduojamas socialinis ekonominis ir kultūrinis opijaus poveikis visuomenėms, kurios du šimtmečius prieš Antrąjį pasaulinį karą gamino, gabeno, prekiavo ir vartojo stulbinamą opiumo kiekį.

 

     Kadangi J. Ghosho politika yra postkolonijinės kairės, jo pasakojimas peržengia tiesioginę imperijos istoriją ir pakrypsta į šiuolaikinio kapitalizmo, klimato kaitos ir „struktūrinio rasizmo“ kritiką. Daugeliu citatų jis atskleidžia Priya Satia, hiperprogresyvaus Stanfordo istoriko, karjerą padariusio, niekinant idėją, kad Vakarų imperializmas lėmė bet kokią pažangą.

 

     Tačiau J. Ghosho tyrimai yra pakankamai turtingi, kad pateisintų kairiųjų keiksmažodžių ir išgalvotų minčių atmetimą ir apsistojimą ties jo pagrindine esme – ėsdinančiu opiumo palikimu dviejose didžiosiose Rytų šalyse – Kinijoje ir Indijoje.

 

     Opijus, teigia ponas Ghoshas, buvo „imperijos ramstis“. Tačiau jos istorija prasideda nuo arbatos, kurią Didžioji Britanija už didžiules išlaidas importavo iš Kinijos. Problema buvo ta, kad Didžioji Britanija „neturėjo ką parduoti Kinijai mainais“, nes kinai „mažai domėjosi dauguma Vakarų prekių ir jiems jų nereikia“. Tai buvo nemalonu britams, kurie už arbatą turėjo mokėti sidabru. Iki XVIII amžiaus vidurio ši mokėjimo forma tapo varginanti, ir „šiuo metu vis skubiau reikia rasti būdą, kaip kompensuoti tauriųjų metalų nutekėjimą“. Taigi Didžioji Britanija sugalvojo velnišką ir pelningą sprendimą: didelio masto opijaus eksportą iš Indijos į Kiniją.

 

     Opijus mokėjo už arbatą ir dar daugiau, pakeisdamas Indijos subkontinentą ir priversdamas Kiniją atidaryti savo uostus ir rinkas Britanijai. P. Ghosh rašo, kad narkotinė medžiaga per trumpą laiką įgijo „strateginio ištekliaus statusą“. „East India Co.“ „narkotikų stūmimo programa“ buvo „stulbinanti“. Jis cituoja akį rėžiančius skaičius: 1729–1830 m. amžiuje bendrovės metinis opijaus eksportas į Kiniją išaugo nuo 200 skrynių iki 30 000 (viena „skrynia“ siekė 140–160 svarų). 1831–1840 m. Kinija iš Indijos gavo tiek opiumo, kiek ir praėjusį šimtmetį. Po dviejų opijaus karų, per kuriuos Kinija buvo pažeminta, Britų imperijos opiumo eksportas pasiekė aukščiausią tašką ir pasiekė beveik 106 000 skrynių 1880 m. Opiumo pajamos siekė 10 milijonų svarų sterlingų 1880-aisiais (šiandien beveik 2 mlrd. dolerių).

 

     „Galbūt, – sako ponas Ghoshas, – jokia ekonominė politika niekada nebuvo sėkmingiau įgyvendinta, nei Britanijos imperijos opiumo schema. Per kelis dešimtmečius – „tik taip, kaip numatyta“ – opiumas išgydė Didžiosios Britanijos mokėjimų balanso migreną. Tauriųjų metalų srautas į Kiniją buvo apverstas, o turtai dabar slinko iš Kinijos į Didžiąją Britaniją. Neatmetama galimybė Indijai buvo akivaizdi. Nepaisant Biharo paniekos, prekyba opiumu praturtino daugybę Indijos prekybinių kastų ir bendruomenių, ypač parsių, kurie įsitvirtino, kaip sumanūs tarpininkai, gabenantys opiumą į Honkongą, Guangdžou ir kitur. Bombėjaus miestas, buvęs skurdesniu Kalkutos pusbroliu, praturtėjo su opiumu ir su juo susijusiais turtais bei galimybėmis ir tapo šalies komercine sostine – tokiu statusu jis naudojasi iki šiol.

 

     P. Ghoshas apšviečia labai apleistą istoriją apie Amerikos įsikišimą į opiumo prekybą, kai Rytų pakrantės siuntėjai ir prekybininkai seka East India Co. į Kiniją savotišku opiumo karštiniu. Negavę galimybės gauti Indijos opijaus, amerikiečiai savo produktą įsigijo Smirnoje (dabar Izmiras), Turkijoje, o poreikis gabenti opiumą per jūrą paskatino sukurti Baltimore Clipper – geriausią tokio tipo laivą. Tarp ryškiausių iš Rytų pakrantės opiumo besipelnančių asmenų buvo Warrenas Delano, JAV prezidento FDR senelis.

 

     P. Ghoshas nukrypsta nuo bėgių, yra jo asmenybės – net sumanumo ir sumanumo – priskyrimas pačiai aguonai – „būtybei, kurios gyvybingumo ir galios“ britai negalėjo pripažinti. Jis rašo, kad aguona yra „nežmogiška būtybė, kurios intelektas, kantrybė ir ilgaamžiškumas gerokai pranoksta žmonių“. Čia kyla pagunda paklausti, ką ponas Ghoshas rūko, ir, galbūt, paprašyti mums patiems to.

 

Tačiau tai reikštų atkreipti dėmesį į projektą ir laikotarpį, kuris britams neatnešė jokios garbės. Pildant imperijos balanso knygas, nekyla abejonių, kur nukrenta opiumas: debeto pusėje – imperinė nuodėmė, kuriai nebuvo atpirkimo.

     ---

     P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Kolumbijos universiteto Kapitalizmo ir visuomenės centro bendradarbis.“ [1]

 

Mums, lietuviams, pasisekė. Kai mes Smetonos laikais pardavinėjome kiaulieną britų pusryčiams, britai neprivertė mus pirkti jų opiumą. Nenukentėjome, todėl Lietuvoje toks madingas britų negailestingas kapitalizmas, sukūręs Lietuvos elitą, kurį nepavadinsi kitaip, tik žmogėdrišku: elitas vargsta su prabangiais Porsche, kuriais užkimštas Vilnius, o žmonės negali net maisto normaliai nusipirkti.

 

1. REVIEW --- Books: Pipe Dreams of Empire. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 Mar 2024: C.9.