Mokesčius mokantys, migrantai negali sau leisti išeiti į pensiją

„Vis daugiau, JAV dokumentų neturinčių, imigrantų pasiekia pensinį amžių, neturėdami santaupų arba neturėdami socialinės apsaugos ar medicininio draudimo „Medicare“ pagalvės, sudarydami finansiškai nesaugių kūdikių bumo žmonių kontingentą, kurie yra pasirengę įtempti bendruomenės paslaugas.

 

 Daugelis nusprendžia tęsti darbą, kol tampa fiziškai nepajėgūs, o kiti pasikliauja jaunesnių šeimos narių pagalba. Kai kurie planuoja grįžti į jų gimtąsias šalis.

 

 „Juokiuosi, kai manęs klausia, kokio amžiaus eisiu į pensiją“, – sakė 66 metų Marta Salazar, gyvenanti Pasadenoje, Kalifornijoje, prieš 22 metus nelegaliai atvykusi iš Meksikos. „Žinau, kad turiu dirbti tol, kol mano kūnas pasiduos“.

 

 Remiantis praėjusių metų Pew tyrimų centro ataskaita, imigrantų, neturinčių teisinio statuso, populiacija JAV 2021 m. sudarė apie 10,5 mln. Didelė dalis metų metus, o dažnai dešimtmečius, gyveno JAV, kurdami gyvenimus, pirkdami namus ir turėdami vaikų.

 

 Nors daugelis dirba nelegaliai, kai kurie susiranda darbą oficialiame sektoriuje, dažnai naudodami suklastotus dokumentus arba pasiskolintus tapatybės dokumentus. Tie paprastai moka socialinio draudimo ir medicininės priežiūros mokesčius.

 

 Remiantis Niujorko migracijos tyrimų centro, migrantų teises propaguojančio tyrimo centro, duomenimis, 2022 m. apie 99 000 imigrantų, gyvenančių JAV neteisėtai, buvo 65 metų ar vyresni.

 

 Socialinės apsaugos administracijos duomenimis, 2010 m., paskutiniais metais, kai buvo atlikta tokia analizė, neteisėti migrantai į socialinės apsaugos sistemą įnešė apie 12 mlrd. dolerių. Tačiau jiems įstatymai draudžia gauti pašalpas.

 

 Kai kurios valstijos, įskaitant Kaliforniją, Koloradą ir Ilinojų, teikia Medicaid ar kitą sveikatos apsaugą neteisėtiems migrantams, kurie yra, mažas pajamas gaunantys, vyresnio amžiaus piliečiai.

 

 Imigrantų gynėjai tvirtina, kad žmonės, dešimtmečius gyvenę ir dirbę JAV, nusipelno pagalbos vyresniame amžiuje, nepaisant teisinio statuso. Griežtesnės imigracijos kontrolės šalininkai teigia, kad žmonės, esantys JAV nelegaliai, nenusipelno valstybės pagalbos, net jei moka socialinio draudimo ir kitus mokesčius. Jie teigia, kad šios įmokos yra daugiau, nei grąžinamos, prieš išeinant į pensiją, iš išmokų, tokių, kaip pagalbos tarnybos ir jų vaikų švietimas.

 

 Nacionalinių mokslų, inžinerijos ir medicinos akademijų 2017 m. ataskaitoje nustatyta, kad pirmosios kartos JAV imigrantai vyriausybėms kainuoja daugiau, nei vietiniai žmonės. Jie dažniausiai gauna mažesnes pajamas, todėl moka mažesnius mokesčius, turi daugiau vaikų ir naudojasi valstijos bei vietos ištekliais, teigiama tyrime.

 

 Tačiau imigrantų palikuonys yra vieni stipriausių tautos ekonominių indėlių, iš dalies dėl to, kad jie moka daugiau mokesčių ir turi mažiau vaikų.

 

 Neteisėtiems migrantams senstant, jų sveikatos priežiūros poreikiai gali būti dideli, sakė Yanira Cruz, Nacionalinės ispanų senėjimo tarybos pirmininkė. Jie, tikriausiai, neturėjo daug prevencinės priežiūros, nes paprastai neturi sveikatos draudimo ir dažnai kenčia nuo lėtinių ligų.

 

 62 metų Maria Bravo, nelegaliai atvykusi iš Meksikos prieš 31 metus ir dirbusi gamybinėse bei paukštininkystės gamyklose Geinsvilyje, Ga., sakė, kad serga diabetu ir sugedo širdies vožtuvas. Ji gavo medicininę pagalbą pagal labdaros programą vietinėje ligoninėje, tačiau ji turi uždirbti pajamų, kad padengtų vaistų išlaidas. Taigi ji planuoja dirbti tol, kol galės.

 

 „Jokio išėjimo į pensiją plano nėra“, – sakė ji.

 

 Taip pat jo nėra Salazaro, Pasadenos darbininkės atveju. Ji turi menkai santaupų, kai dirba daugybę mažai apmokamų darbų, plaunant indus, šluodama grindis ir prižiūrėdama pagyvenusius žmones. Nerimaudama, kad bus našta suaugusiam sūnui, ji planuoja toliau dirbti – kai tik atsigaus po operacijos, kai bendradarbė numetė jai dėžutę ant kaklo.

 

 Darbo vietų mažėja, nes neteisėti migrantai sensta, sakė Maria Marroquin, Kalifornijos Mauntin Vju dienos darbuotojų centro vykdomoji direktorė. Ji sakė, kad pasirodė daugiau vyresnio amžiaus žmonių, tačiau nuolat praranda pasiūlymus jaunesniems konkurentams.

 

 70-metis Manuelis Lara iš Meksikos, kuris lankosi centre, per pastaruosius 20 metų JAV dirbo kasdienį darbą. Jis sakė, kad patyrė benamystės periodus ir dabar paprastai dirba tik nuo dviejų iki keturių valandų per savaitę.

 

 Kai kurie šalininkai ragina imigrantų kilmės šalių vyriausybes apmokėti bent dalį sąskaitos už pagalbą. Balandžio mėnesį Nacionalinės dienos darbininkų organizavimo tinklas pradėjo kampaniją, siekdamas įtikinti Meksikos vyriausybę išplėsti jos naują universalią pensijų programą, kad ji apimtų jos piliečius, gyvenančius JAV be teisinio statuso.

 

 Rėmėjai tvirtina, kad migrantai grąžino milijardus dolerių jų gimtųjų šalių ekonomikai paremti. Meksikos centrinio banko duomenimis, darbuotojų perlaidos į Meksiką 2023 m. sudarė 63,3 mlrd. dolerių, beveik dvigubai daugiau, nei 2018 m. Pastangos nepasiteisino, nes nesuspėjo  Meksikos įstatymų leidžiamoji valdžia, prieš pasibaigiant sesijai balandį, tačiau tikimasi, kad įstatymų leidėjai vėl imsis jų rudenį.

 

 Daugelis neteisėtų migrantų bando likti JAV savo prieblandos metaiss po to, kai per dešimtmečius įleido šaknis. Tačiau kai kurie nusprendžia, kad jiems geriau grįžti į jų gimtąsias šalis.

 

 70 metų Francisco Solano sakė, kad per ateinančius kelerius metus planuoja grįžti į Verakrusą, Meksiką, daugiau, nei 25 metus, gyvenęs be teisinio statuso JAV ir dirbęs asbesto šalinimo, statybos ir sodininkystės srityse. Jis sakė, kad gyvena su sūnumi Mauntin Vju, Kalifornijoje, ir, kai įmanoma, renkasi dienos darbus, tačiau darbdaviai vis labiau vengia jo dėl amžiaus.

 

 Solano teigė, kad būtų norėjęs išeiti į pensiją JAV, jei būtų įgijęs teisę gauti pašalpas iš socialinės apsaugos sistemos, prie kurios prisidėjo. Pasak jo, Verakruse jis turi namą ir žemės sklypą, kuriame planuoja auginti ir parduoti apelsinus.

 

 „Tai nėra daug, bet iš to reikia gyventi“, – sakė Solano." [1]

 

Lietuvoje apelsinai dar neauga. Lietuvą, draudžiančią dvigubas pilietybes, užplūs kūdikių bumo amžiaus grįžusieji, kuriems reikia paramos, ligų atveju ir senatvėje. Su kita pilietybe ir pensijos pajamomis grįžtantys, žmonės palaikytų mūsų šalies ekonomiką. Laikas atsisakyti naivių ir žalingų Lietuvos valdžios taisyklių vykdymo. JAV  taip pat neleisdavo dvigubos pilietybės, bet JAV biurokratija šio reikalavimo dabar nevykdo. Nebūkime šventesni už popiežių.

 

1.  U.S. News: Taxpaying Migrants Can't Afford to Retire. Flores, Adolfo; Campo-Flores, Arian.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 July 2024: A.6. 

Taxpaying Migrants Can't Afford to Retire

"A growing number of undocumented immigrants are hitting retirement age without savings or the cushion of Social Security or Medicare, making up a contingent of baby boomers who are financially insecure and poised to strain community services.

Many opt to continue working until they are physically unable, while others rely on help from younger family members. Some are making plans to head back to their native countries.

"I laugh when people ask me at what age I'm going to retire," said Marta Salazar, 66 years old, who lives in Pasadena, Calif., and arrived illegally from Mexico 22 years ago. "I know I have to work until my body gives out."

The population of immigrants in the U.S. without legal status stood at about 10.5 million in 2021, according to a Pew Research Center report last year. A large portion have lived in the U.S. for years, and often decades, building lives, buying homes and having children.

While many work under the table, some find jobs in the formal sector, often using fake documents or borrowed identities. Those who do generally pay Social Security and Medicare taxes.

Among immigrants living in the U.S. unlawfully, about 99,000 were 65 or older in 2022, according to the Center for Migration Studies of New York, a think tank that promotes migrants' rights.

Unauthorized migrants made a net contribution of about $12 billion to the Social Security system in 2010, the most recent year in which such an analysis was conducted, according to the Social Security Administration. But they are barred by law from receiving benefits. 

Several states, including California, Colorado and Illinois, provide Medicaid or other health coverage to unauthorized migrants who are low-income senior citizens.

Immigrant advocates argue that people who have lived and worked in the U.S. for decades deserve assistance in their older years, regardless of legal status. Advocates of stricter immigration controls say people in the U.S. illegally don't deserve public assistance, even if they pay Social Security and other taxes. They argue those contributions are more than repaid before retirement by benefits such as emergency services and education for their children.

A 2017 report by the National Academies of Sciences, Engineering, and Medicine found that first-generation U.S. immigrants cost governments more than native-born people. They tend to have lower incomes, resulting in smaller tax payments, while having more children and using state and local resources, the study said.

But immigrants' offspring are among the nation's strongest economic contributors, it said, in part because they contribute more in tax revenues and have fewer children.

As unauthorized migrants age, their healthcare needs can be significant, said Yanira Cruz, president of the National Hispanic Council on Aging. They likely haven't had much preventive care because they typically lack health insurance and often suffer from chronic illnesses.

Maria Bravo, 62, who arrived illegally from Mexico 31 years ago and worked at manufacturing and poultry plants in Gainesville, Ga., said she has diabetes and a faulty heart valve. She has received medical attention through a charity care program at a local hospital but needs to generate income to cover medication expenses. So she plans to work as long as she can.

"There is no retirement plan," she said.

Nor is there one for Salazar, the Pasadena worker. She has scant savings after working a string of low-paying jobs washing dishes, mopping floors and caring for the elderly. Worried about being a burden to an adult son, she plans to continue working -- as soon as she recovers from surgery after a co-worker dropped a box on her neck.

Available work tends to wane as unauthorized migrants age, said Maria Marroquin, executive director of the Day Worker Center of Mountain View, in California, which supports day laborers with job search and meals. More seniors have been showing up, but regularly lose offers to younger competitors, she said.

Manuel Lara, a 70-year-old from Mexico who visits the center, has done day work for much of his past 20 years in the U.S. He said he has had periods of homelessness and now typically lands only two to four hours of work a week.

Some advocates are pushing for the governments of immigrants' home countries to foot at least part of the bill to assist them. In April, the National Day Laborer Organizing Network launched a campaign to try to persuade the Mexican government to broaden its new universal pension program to cover its citizens living in the U.S. without legal status.

Backers argue that migrants have sent back billions of dollars to support the economies of their home countries. Workers' remittances to Mexico totaled $63.3 billion in 2023, nearly double the 2018 amount, according to Mexico's central bank. The effort failed to gain traction in the Mexican legislature before the session ended in April, but lawmakers are expected to take it up again in the fall.

Many unauthorized migrants try to remain in the U.S. for their twilight years, after having put down roots for decades. But some decide they are better off heading back to their native countries.

Francisco Solano, 70, said he plans to return to Veracruz, Mexico, in the next few years after living without legal status in the U.S. for more than 25 years, working in asbestos removal, construction and gardening. He said that he has been living with his son in Mountain View, Calif., and picking up day labor when possible, but that employers increasingly shun him because of his age.

Solano said he would have liked to retire in the U.S. if he had qualified for benefits from the Social Security system he said he contributed to. In Veracruz, he said, he owns a house and a plot of land where he plans to grow and sell oranges.

"It isn't much, but it is something to be able to live off," Solano said." [1]

Lithuania, excluding double citizenship, will be flooded with baby boomers returnees, needing support in disease and old age. People returning with another citizenship and retirement income would support the economy of our country. It is time to drop the enforcement of the naive and damaging Lithuanian government's rules. The US before also didn't allow dual citizenship, but the US bureaucracy does not enforce this requirement now. Let's not be holier than the pope.

1.  U.S. News: Taxpaying Migrants Can't Afford to Retire. Flores, Adolfo; Campo-Flores, Arian.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 July 2024: A.6.

Radikalių transformacijų era

„Kultūros krizė 

 Autorius Olivier Roy

 Oksfordas, 232 puslapiai, 29,95 dolerių

 

 Olivier Roy – prancūzų politologas, senamadiškos, realistinės, nuosaikios Europos kairės žmogus.

 

 Jis nesivaiko progresyvių madų ir neploja sekuliarizmui, kuris religiją išvijo iš viešųjų erdvių.

 

 Jis sveikai nekreipia dėmesio į pabudimą, kuris apima Vakarų visuomenes.

 

 Jo nepaisymas apima globalizuotą ekonomiką, kuri, jo manymu, prisidėjo prie inkarų neturinčių žmonių „deteritorializacijos“.

 

 Labiausiai jis jaučia, kad Vakarų pasaulio, kuris, atrodo, prarado savo kultūrinį šleifą, vertybėse kažkas labai negerai.

 

 Ponas Roy, Europos universiteto instituto Florencijoje profesorius, nagrinėja šiuos (ir kitus) dalykus knygoje „Kultūros krizė“, kurios tikslas yra padėti suprasti, kodėl pokario Vakarai nustojo būti kultūros vieta. Mūsų pasitikėjimas, nebėra saugus savo vertybėmis ir savęs jausmu. 

 

P. Roy rašo elegantiška, bet beveik akademiška prancūzų kalba (mėgstama tokius žodžius kaip „aksiologinis“), o jo knygą išvertė – reikia pasakyti, kad nuostabiai – Cynthia Schoch ir Trista Selous.

 

 Nors yra daug veiksnių, skiriančių JAV nuo Europos – o Europoje – katalikiškas šalis nuo protestantų, visi judėjų-krikščioniški Vakarai kenčia nuo to, ką p. Roy vadina „bendro numanomo supratimo ištrynimu“. Kitaip tariant, mes tapome „salynų visuomenėmis“; visos kultūros yra subkultūros, siekiančios įtakos ir dėmesio.

 

 Keturios „radikalios transformacijos“ rūšys paskatino šią plačiai paplitusią dekultūraciją, kaip mato ponas Roy: vertybių metamorfozė, kurią sukėlė septintojo dešimtmečio „individualistinė ir hedonistinė revoliucija“; tribalizmas ir lengvi interneto revoliucijos įsitikinimai; nekontroliuojama ekonominė globalizacija, kuri kaip griaunančiu kamuoliu trenkėsi per vietines kultūras; ir masinė migracija per nacionalines sienas. Ši migracija padarė spaudimą vakarietiškoms vertybėms ir pakurstė apokaliptinę baimę dėl „puikaus pakaitalo“ – hipernacionalistinės teorijos, teigiančios, kad vietinius baltuosius užplūs neprisitaikantys užsieniečiai.

 

 Jei dar nežinojome, ponas Roy'us mums sako, kad šiandieniniai politiniai konfliktai labiau susiję su vertybėmis ir tapatybe, o ne ekonomika ir socialiniais klausimais. Ypač intensyvus yra siekis išplėsti „normatyvumo sritį“ – taisyklių primetimą žmonėms, nori jie to ar ne –nukreiptų į seksualinį intymumą. Jis cituoja 2014 m. Kalifornijoje priimtą įstatymą, kuris nustato „teigiamą sutikimo standartą“ visai seksualinei veiklai. „Mes perėjome nuo „taikos ir meilės“ prie #MeToo, – rašo ponas Roy, – nuo ​​troškimų harmonijos iki patriarchalinio dominavimo denonsavimo."

 

 Seksualinė laisvė, kurią išlaisvino feministinė revoliucija, pažymi jis, turėjo nenumatytų padarinių. Tai įgalino „naujo tipo vyrų dominavimą, kuris yra žiauresnis, nes nebėra kultūriškai apribotas (pavyzdžiui, dėl galantiškumo). Kai kurios liberalios pono Roy mintys yra sinchronizuojamos su konservatorių, tokių kaip Harvey Mansfieldas, raštais, kurie panašiai kalba apie socialinį „vyriškumo“ užtemimą.

 

 Skaitytojai bus sužavėti, kad ponas Roy pradeda joo knygą, panaudodamas Maureen Dowd, kuri daugiau, nei 40 metų rašė New York Times, kaip pavyzdį, kaip pasikeitė Amerikos vertybės. Jis lygina vedamąjį, kurį p. Dowd parašė 1999 m., kuriame ji Baltųjų rūmų stažuotoją Monicą Lewinsky palygino su „dėle“, su kitu, kurį ji parašė 2018 m., kai Amerika buvo visiškai #MeToo režime. Pastarojoje skiltyje ji peikia Billą Clintoną dėl „nepateisinamo piktnaudžiavimo valdžia“ jo seksualiniuose santykiuose su ponia Lewinsky. „Kaip jūs, – klausia ponas Rojus, – nuo ​​„dėlės“ iki aukos per dvidešimt metų, kai neatsirado jokio naujo elemento?" Paradigmos pokytis, anot jo, slypi radikaliame mūsų kultūros pertvarkyme – nuo ​​leistinumo prielaidos iki geležinio pabudusio moralizmo.

 

 Aukštosios kultūros atsisakymas – ypač tai, kad universitetai nesugebėjo jos perduoti kitai kartai – davė pradžią laisvei visiems, mano ponas Roy. Nuo bendro žinių bagažo tapome „kursų, skirtų bet kokiam skoniui, katalogu. Lotynų kalba, gitara, kino studijos ir kinų kalba – tai visos alternatyvos“. Ištisa „žinių architektūra“ balansuoja ant žlugimo slenksčio. Kalti ne tik mūsų universitetai. P. Roy pabrėžia, kad Europos Sąjunga yra sukurta remiantis institucinėmis ir politinėmis procedūromis, o ne bendra kultūra. 2000 m. kilo įnirtingos diskusijos dėl frazės „krikščioniškos šaknys“ įtraukimo į Europos konstitucijos projektą. Frazė buvo atmesta.

 

 Nors ponas Roy turi negailestingų žodžių apie konservatyvius evangelikus JAV, jis taip pat kritiškai vertina karingą prancūzų laicite (arba valstybės įgaliotą sekuliarizmą). Tuo tarpu sekuliarizmas XIX a.  buvo, anot jo, tiek dvasinė, tiek racionali alternatyva religijai, šiandien (bent jau Prancūzijoje) tai yra slegiančių šibulų rinkinys, kuris nieko nedaro, „išskyrus religijos atmetimą“. Taip tikėjimas nustumiamas į visuomenės užribį, o džihadistai ir kiti radikalai paėmė religijos vadeles.

 

 Ponas Roy pateikė šio argumento versijas ankstesnėje knygoje „Šventasis nežinojimas“ (2010).

 

 Nepaisant visų tvirtų diagnozių, pono Roy sprendimai mūsų kultūros krizei yra menki. Pavyzdžiui, jis sako, kad Vakarų žmonės „turi palikti mūsų saugomas erdves ir iš naujo atrasti nevienalytiškumą, skirtumus ir diskusijas“. Tačiau būtų nesąžininga jį barti dėl akivaizdaus jo priemonių silpnumo. Nes tai pesimistiška knyga, ir aišku, kad gydymo nėra. Turime išgyventi šią krizę ir pamatyti, kur ji mus nuves, kuo geriau reaguoti į socialinius ir politinius neramumus, kai tik jie iškyla.

 ---

 P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir NYU teisės mokyklos klasikinio liberalų instituto bendradarbis." [1]

1. An Era of Radical Transformations. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 July 2024: A.13.