Kęstutis Girnius. Raudonos linijos branduoliniame amžiuje – tušti gąsdinimai?

"Zelenskis vis atkakliau prašo Vakarų sąjungininkus tiekti daugiau ginklų ir neriboti jų naudojimą. Putino grasinimai, užuominos apie raudonąsias linijas esą blefas.

Prieš kokias dvi savaites, jis tvirtino, kad „visa naivi, iliuzinė vadinamųjų raudonųjų linijų Rusijos atžvilgiu koncepcija, kuri dominavo kai kurių partnerių karo vertinime, šiomis dienomis sugriuvo“.

Vis labiau pasikliaujama raudonųjų linijų retorika. JAV prezidentas B. Obama pagrasino imtis atsakomųjų priemonių, jei Sirija kada nors panaudotų cheminius ginklus prieš sukilėlius savo pilietiniame kare. Anksčiau Izraelio B. Netanyahu per savo kalbą Jungtinėse Tautose tiesiogine prasme nubrėžė raudoną liniją diagramoje, nurodydamas, kad Iranui nebus leista peržengti tam tikro urano sodrinimo etapo, ir netiesiogiai pagrasino kariniais veiksmais, jei ši linija bus peržengta.

Obama buvo ir tebėra kritikuojamas už tariamą neryžtingumą, kai nepaisydamas paties nubrėžtos linijos, nutarė iš oro nesmogti Sirijos ginkluotoms pajėgoms, joms pavartojus cheminius ginklus. Ši kritika perteklinė. Obamos ir Rusijos spaudžiama, Sirija sutiko sunaikinti visus masinio naikinimo ginklus, ir nors Damaskas pilnai neįgyvenimo įsipareigojimo, jų sunaikinimas sukėlė daug daugiau gėrio negu būtų buvę pasiekta, jei JAV aviacija kelias dienas ar net kelias savaites būtų naikinusi taikinius Sirijoje. Trumpas bombardavo Siriją 2018 m., bet tai nepaveikė karo eigą.

Kaip pažymi britų karo istorikas Lawrence Freedman, raudonoji linija reiškia įsipareigojimą laikytis tam tikros veiksmų krypties, kad ir kokia būtų rizika, kokie sunkumai bekiltų. Raudonoji linija sėkminga, kai ji siejama su gyvybiškai svarbiais interesais, ji aiškiai nubrėžta, jos nepaisymo pasekmės nedviprasmiškai nurodytos arba numanomos, ir abi pusės žino, kur yra linija ir ką reikštų jos peržengimas. Bet teorija viena, tikrovė kita.

Jei priešo būrys peržengia griežtai nubrėžtą liniją, tarkime valstybės sieną, bet greitai pasitraukia, tai neskelbsi karo, veikiausiai ir artilerija neapšaudysi jo teritorijos. Kremlius veikiausiai būtų jautęs spaudimą imtis radikalesnių priemonių, jei pirmomis karo dienomis ir Leopard, ir F-16 būtų buvę perduoti Ukrainai. Vakarai mažais žingsniais ir per ilgesnę laiko trukmę Kijevui dovanojo vis galingesnę ginkluotę – priešlėktuvinį ginklą Stinger, artilerijos sistemą HIMARS, tankus Leopard, pagaliau ir naikintuvus F-16. Nežinau, ar JAV sąmoningai įgyvendino šitokią „saliami“ taktiką, bet Rusija griežtai nereagavo į kiekvienos riekelės praradimą, tad ilgainiui prarado visą saliamį.

Šito Zelenskiui negana, jis siekia leidimo naudoti Vakarų ginkluotę pulti taikiniams Rusijos gilumoje. JAV ir Ukrainos siekiai nėra vienodi. Vašingtonas skiria pirmenybę išvengti karo su Rusija, Zelenskiui tas karas nebūtų didžiausia blogybė, jei sudarytų sąlygas atkovoti nemažą dalį prarastos teritorijos. 

Ukrainos prezidentas įsitikinęs, kad Rusija nevartos branduolinio ginklo, JAV dėl to turi abejonių ir neša didesnę atsakomybę už pasaulio likimą.

Po Kubos raketų krizės buvęs JAV prezidentas Džonas Kenedis šitaip apibūdino išmoktą pamoką: „branduolinės valstybės, gindamos savo gyvybiškai svarbius interesus, visų pirma turi vengti tokių susidūrimų, kurie priverstų priešininką rinktis arba žeminantį atsitraukimą, arba branduolinį karą. Tokio elgesio pasirinkimas branduoliniame amžiuje būtų tik mūsų politikos bankroto įrodymas arba kolektyvinis pasaulio mirties troškimas.“

Savo knygoje Thinking about Nuclear Weapons pagrindinis Didžiosios Britanijos vyriausybės civilinis mąstytojas gynybos politikos, ypač branduolinių ginklų klausimais Michael Quinlan rašė, kad branduolinė valstybė – tai valstybė, kurios niekas negali sau leisti paversti beviltiška, ir kad niekada negalime būti tikri, kad ji susitaikys su nebranduoliniu pralaimėjimu, nors to reikalautų sutartys, įsipareigojimai ar tarptautinė teisė. Ir neaišku, kaip suprasti oponento veiksmus, kaip į juos reaguoti.

Aš galvodavau, kad jei Rusija nutartų pavartoti taktinį branduolinį ginklą, gal jį susprogdintų virš Juodosios jūros, kad nebūtų masinių aukų. Bet prieš beveik du dešimtmečius išleistoje savo knygą, Quinlan rašo, kad per šaltąjį karą NATO branduolinio planavimo grupė svarstė galimybę demonstratyviai susprogdinti bombą, tarkime virš Baltijos jūros, siekiant atbaidyti sovietus nuo galimų veiksmų, net jei sovietai patys dar nebuvo naudoję branduolinį ginklą. Nors autorius neįsileidžia į detales, toks žingsnis gal būtų žengiamas, jei Varšuvos sutarties šalys mobilizuotųsi ir sutelktų savo pajėgas NATO šalių pasienyje.

Siūlymas buvo atmestas, nuogąstaujant, kad toks žingsnis galėtų sukelti įspūdį, kad trūksta to tvirto apsisprendimo, kurį siekiama pademonstruoti šiuo veiksmu. Tad nestiprintų, bet silpnintų atgrasomąjį poveikį. Prileidžiama, kad visi sprendimus priimantys asmenys mąsto panašiai ir turi panašų psichologinį požiūrį į rizikos prisiėmimą ir garbės netekimą priverstinio nusileidimo atveju. NATO šalių nesutarimai dėl taikinių Rusijos gilumoje rodo, kad prielaida yra abejotina.

Dabartinis CŽV direktorius ir didelis Rusijos žinovas William Burns laikosi aukso vidurio. Atsižvelgiant į galimas Rusijos karines nesėkmes, niekas negali lengvabūdiškai nuvertinti grėsmės, kurią kelia galimas taktinių branduolinių ginklų panaudojimas, tad „būtų kvaila visiškai atmesti eskalavimo riziką...bet lygiai taip pat kvaila būtų be reikalo įsibauginti“.

Raudonosios linijos veikia tik labai konkrečiomis sąlygomis, o skelbiamos be saiko jos praranda patikimumą (kas rimtai reaguoja į D. Medvedevo grasinimus?) ir sumažina veiksmingumą tų, kurios gali būti patikimos. Bandymai nustatyti aiškias ribas to, kas yra priimtina ir nepriimtina, pvz., dėl minėto hipotetinio sienos pažeidimo, dažnai žlunga dėl karui būdingo chaoso ir neapibrėžtumo, taip pat dėl to, kad, kaip Obamos Sirijos atvejis, nutarimas jų laikytis negarantuoja padėties pagerinimo.

Rusijos grasinimai skirti ne Ukrainai, bet JAV ir jos sąjungininkėms, nurodant joms tiesiogiai neįsitraukti į karą Ukrainos pusėje. Vašingtonas yra davęs Rusijai suprasti, kad beveik negali įsivaizduoti jokių aplinkybių, kuriomis Rusijos branduolinio ginklo panaudojimas sukeltų branduolinį atsaką, bet pabrėžia, kad kaina Maskvai būtų labai didelė. Freedmanas mano, kad prielaida, jog Putinas neprognozuojamas ir nutrūktgalviškas, bei nuogąstavimai dėl galimo ginklų naudojimo eskalavimo suklaidino svarbiausius JAV sprendimus priimančius žmones.

JAV vadovai savo svarstymus pradėjo nuo baisiausio scenarijaus – branduolinio ginklo panaudojimo – ir stengėsi įsivaizduoti įvykių eigą, kuri prie to privestų. Geriau būtų buvę pradėti nuo situacijos, su kuria susidūrė V. Putinas, ir jo galimų reakcijų, iš kurių branduolinio ginklo panaudojimas buvo tik viena ir bene mažiausiai įtikinama. Esą Vakarai elgiasi perdėm baikščiai.

Kol kas Putinas elgiasi, Mao Dzedongo žodžiais, kaip „popierinis tigras“. Bet neverta užmiršti nei Burnso atsargaus padėties vertinimo, nei Kenedžio pastabų apie Kubos krizės pamokas, nei įspėjimą, kad nevalia sukurti sąlygų, kuriomis branduolinė valstybė savo padėtį laikytų desperatiška."