Laikas mums, lietuviams, tapti pilietine tauta, paremta ištikimybe valstybei

 "Sulig grynai etnine samprata, doras, tikras lietuvis negali turėti nė lašo svetimo kraujo. Čia pat aiškinama, kad Lietuvą ilgai valdė svetimtaučiai, todėl ir jos nuosmukis tęsėsi šimtmečius. Beje, sovietmečiu oficialiai vadovautasi, aišku, taip pat vien etnine tautos samprata – nevalia buvo bandyti tautos sampratoje įžvelgti kokį nors pilietinį ar politinį dėmenį. Tiesa, retas lietuvis žino, kas buvo jo proseneliai, jau nekalbant apie proprosenelius. Ir dokumentų, liudijančių jo nepriekaištingą lietuvišką kilmę, jis paprasčiausiai neturi. Teisėjui, pasidėjusiam ant stalo Niurnbergo įstatymus, jis nesugebėtų įrodyti esąs tikras lietuvis. Beliktų pripažinti, kad bendra visų lietuvių etninė kilmė, t. y. visų jų kilmė iš tų pačių protėvių, dažnai įtraukiama į etninę tautos apibrėžtį greta kalbos, kultūros ir istorijos, tėra postulatas, o ne faktas, paprastai sakant - melas.

Tikrai, formuojantis lietuvių tautai, lietuviai (aukštaičiai ir žemaičiai) maišėsi su jotvingiais, sėliais, latgaliais, žemgaliais ir kuršiais. Laikui bėgant, tautokūros proceso dalyviais tapo rusėnai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusai. Nėra nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę ir jos kultūrą kūrė tikrai ne vien etniniai lietuviai. Vilnių statė italų, šveicarų ir vokiečių architektai, pasamdyti lenkų, o karo pergales skynė lenkas Karolis Chodkevičius."

Tai kas mums įpiršo tokią naivią, neatitinkančią realybės, etninę, tautos sampratą? Tautininkai, Lietuvos nacionalsocialistai, pačioje Lietuvos valstybės atkūrimo pradžioje.

"1918-20 Lietuvos Tarybai ir Steigiamajam Seimui teko rinktis  tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos. Ir pirmenybė buvo atiduota etninei tautos sampratai. Rinkimus į Steigiamąjį Seimą tautininkai (Tautos pažangos partija, Lietuvos fašistai) triuškinamai pralaimėjo. Ir vėliau nedaug kas (išskyrus kariuomenę) juos politiškai palaikė. Bet tautininkų, ypač Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vaižganto, išpuoselėta etniškai grynos lietuvių tautos samprata įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Smetona, tapęs tautos vadu, tautą ir, svarbiausia, jos savivoką galėjo formuoti, remdamasis savo nuostatomis."

Vytautas Landsbergis yra toks pat grynai etninės lietuvių tautos supratimo šalininkas, toks pat atviras nacionalsocialistas, kaip ir Smetona. Juk Landsbergio vedama, Lietuvos valstybė po komunistų valdymo atsistatė etninės tautos supratimo, nacionalsocializmo, pagrindu.

Būti tikru nacionalsocialistu brangiai kainuoja. Daug laiko, energijos ir pinigų reikia skirti kaimynų niekinimui, savęs aukštinimui, stengtis pateisinti grynakraujų lietuvių tariamą pranašumą realiame gyvenime, visus, net emigravusius lietuvius, pastoviai ruošti karui. Visa tai yra Lietuvos valdžios pagrindiniai užsiėmimai. Tokią sunkią nacionalsocializmo naštą nešti nebenorime.  Todėl ir dabar nacionalsocialistai Landsbergiai yra tokie pat nepopuliarūs, koks buvo Smetona. Todėl masiškai emigruojame į demokratines valstybes, vengiame prievartinės šauktinių tarnybos kariuomenėje, vengiame mokėti mokesčius nacionalsocialistinės valstybės tikslų finansavimui.

Kol etninės tautos aukštinimo, kitaip sakant, nacionalsocializmo, naštos neatsikratysime, tol nieko gero Lietuvoje nesulauksime, tarnausime svetimiems už centus.