"Ko gero, į šį klausimą sunku atsakyti dėl skirtingo sąvokų supratimo. Paprastai verslininkai prasitaria apie EBITDA ar grynojo pelno maržą (pelningumą). Žinoma, tai svarbus rodiklis, tačiau marža vartojama apibrėžti pelno santykį su pardavimais, bet ne savininko investuotu ar pritrauktu kapitalu.
„Kapitalas“ – tai finansavimo šaltinis, įneštas (ar paliktas įmonėje) savininkų ar pasiskolintas iš išorės. Kiekvienas iš šaltinių turi savo kainą – savininkas gali gauti dividendus, o už paskolas mokamos palūkanos. Įmonės vadovo atžvilgiu, išorės finansavimas gali būti net patrauklesnis, nes palūkanos paprastai būna „pigesnės“ ir mažina apmokestinamąjį pelną, tuo tarpu dividendai, mokami savininkui – ne. Kita vertus, „įsileisti“ banką paprastai nesinori – savininkas, emociškai susijęs su įmone, linkęs pateisinti nesėkmes, tuo tarpu bankas išlieka racionalus – tenori gauti palūkanas ir susigrąžinti paskolintas lėšas.
„Turtas“ – tai pritraukto kapitalo panaudojimas. Vadovas turi pareigą panaudoti įsigytą turtą efektyviai – įsigytas ilgalaikis turtas turi atsipirkti ir generuoti papildomą finansinę naudą, o atsargos ar pirkėjų skolos turi „suktis kuo greičiau“, siekiant minimalaus apyvartinių lėšų poreikio einamosios veiklos vykdymui. Dar daugiau, grynųjų pinigų likutis turi būti pakankamas, siekiant išvengti veiklos netikėtumų, tačiau ne perteklinis.
Vienas iš svarbiausių dalykų, lemiančių savininko lūkesčius yra ... paties savininko polinkis rizikuoti. Tik rizikuodamas gali uždirbti pelno. Kaip pasireiškia savininko polinkis rizikuoti finansuose? Per polinkį skolintis. Didesnė įmonės finansinė skola reiškia potencialius finansinius sunkumus – pasiekus tam tikrą skolos lygį, bankas gali suabejoti įmonės galimybėmis grąžinti paskolas. Kaip valdyti savininko polinkį rizikuoti? Priimant pagrįstus (ir finansiškai naudingus) sprendimus bei derinant skolos ir investicijų atsipirkimo terminus. Viena iš dažniausiai pasitaikančių finansų valdymo klaidų – finansuoti trumpalaikėmis paskolomis projektus, finansinę naudą duodančius vėliau, nei reikia gražinti pasiskolintas lėšas.
Šiuo metu sutariama, kad daugmaž 5 procentų per metus grąža turėtų laikoma įprasta, tenkinančia investuotojų lūkesčius įsigyjant akcijas brandžiose ir likvidžiose akcijų rinkose kaip JAV. Šis dydis šiek tiek keičiasi (krizių metu investuotojų lūkesčiai būna mažesni, pakilimo metu – didesni), tačiau per dešimtmečius svyruoja nereikšmingai.
Dažnas šių žinių panaudojimas – suformuotus teisėtus savininko grąžos lūkesčius perduoti įmonės vadovui, kaip siekiamą tikslą, greta įprastinių pardavimų ir pelno tikslų. Atitinkamai, vadovas, priimdamas sprendimus dėl verslo plėtros ar investicijų, turėtų atsižvelgti į teisėtus savininko lūkesčius grąžai kaip nuosavo kapitalo kainą. Tai reiškia, kad investuotos lėšos į verslo plėtrą ar investicijos turi uždirbti daugiau finansinės naudos nei kainuoja pritrauktas kapitalas (įskaitant skolintą). Tik tokiu atveju bus sukurta pridėtinė vertė.
Autorius - Nerijus Datkūnas yra „Finance United“ partneris, įmonių valdymo profesionalas, strategijos, bendrovių valdysenos ir įmonių finansų konsultantas, „Verslo žinių“ akademijos lektorius."
Aišku, posovietiniam Lietuvos verslininkui tokia grąža netinka. Pirkti automobilį verslo vardu ir naudoti jį kaip savo, nusukinėti mokesčius kitais būdais, pardavinėti baldus už Vakarų kainas, o mokėti mažyčius lietuviškus atlyginimus ir dažnai vokeliuose - va čia tai tikras lietuviškas posovietinis verslas ir tikroji jo grąža.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą