"Kai 1795 m. Habsburgų imperija, Prūsija ir Rusija suskaidė Lenkijos ir Lietuvos valstybę, tai iš dalies buvo dėl to, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybės parlamentas, Seimas, beveik visą šimtmetį praleido padarydamas labai nedaug. XVII a. taisyklė, žinoma kaip liberum veto leido bet kuriam atskiram Seimo nariui nutraukti parlamentinę sesiją ir sunaikinti visus priimtus įstatymus paprastu šaukimu „Nie pozwalam!“ (aš to neleidžiu). Tai nebuvo pažangos receptas.
Kitur politikai atkreipė dėmesį į Lenkijos pavyzdį. Kai senatorius iš Pietų Karolinos Johnas C. Calhounas reikalavo, kad jo gimtoji valstija turėtų laisvę panaikinti federalinius įstatymus, galinčius suteikti afroamerikiečiams teises, jis laikėsi pavyzdžio, kuriuo vadovavosi Lenkija ir Lietuva. Nedaugelis kitų mokėsi tos pačios pamokos. Kai 1787 m. Aleksandras Hamiltonas parašė, kad Amerikos Konfederacijos straipsniuose esantis reikalavimas dėl superdaugumos padėjo Kongresui laikytis „lenkų ir lietuvių dietos, kai vieno balso pakako visiems jų judėjimams sustabdyti“, jis negyrė situacijos.
„Lietuvos ir Lenkijos parlamentas“ vis dar vartojamas, kalbant olandų, vokiečių ir norvegų kalbomis apie anarchišką ar beprasmišką susibūrimą.
Nors Seimas buvo kraštutinis atvejis, superdaugumos reikalavimai išties apsunkina įstatymų pakeitimus. Jų šalininkai tvirtina, kad tai gali apsaugoti pažeidžiamas mažumas nuo daugumos tironijos, tačiau istorija rodo, kad tai paprastai padeda įgalinti gerai atstovaujamas mažumas prieš daugumos norus, kurie jokiu būdu nėra tironiški.“ [1].
Taigi, dėl pirmo svarbaus Lietuvos istorijoje superdaugumos reikalavimo ilgam praradome Lietuvos valstybingumą. Nepasimokėme. Dabar ir vėl, kad išsaugotume Lietuvos pilietybę ir tuo pačiu mūsų valstybingumą, išsisklaidžius tautai po visą pasaulį, kad išgyventi šitą sunkmetį, mes turime surinkti rinkėjų superdaugumą. Dauguma mūsų jau prabalsavome už dvigubą pilietybę lietuviams, esantiems NATO šalyse. Dėl dar vieno svarbaus superdaugumos reikalavimo mūsų daugumos valia ignoruojama, sprendimas nepriimamas, tauta skaldoma, valstybė ir vėl silpninama. Galų gale taip antrą kartą neteksime valstybingumo. Šis kartas gali būti jau paskutinis, nes atgauti valstybingumą jau nebus kam. Ukrainiečiai ir rusai, tuo laiku sudarantys daugumą Lietuvoje, mūsų valstybingumu tikrai nesirūpins. Kam to reikia, jei mums, lietuviams, Lietuvos vallstybingumas nerūpi.
1. "Less than overwhelming; The use of supermajorities elsewhere." The Economist, 13 Mar. 2021, p. 22(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą