"Formaliosios žmogaus teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (kuria remiamasi priimant bet kokį teismo sprendimą), yra likusios deklaratyvių tezių lygmenyje. Susidūrus su kodifikuotais, per 20 metų absoliučiai „patobulintais“ įstatymais, kurie reglamentuoja kiekvieno Lietuvoje esančio fizinio ar juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, paaiškėja, jog nėra praktiškai jokios realios begalinės jėgos kontrolės, jokių konkrečių kriterijų, kuriais remiantis būtų įmanoma įsitikinti inicijuojamos procesinės prievartos poreikiu. Įstatymuose paprasčiausiai nebeliko nuostatų, įgalinančių realiai patikrinti teisėsaugos veiksmų teisėtumą, nes nustatyti tokie trumpi terminai (7 dienos), kad jokios profesionalios teisinės pagalbos neįmanoma užtikrinti.
Apskundimo procedūrose, kurių metu būtina įvertinti konkrečių pavaldžių pareigūnų veiksmus ar sprendimus, dalyvauja tų pačių institucijų, nesuinteresuotų, kad į viešumą patektų vidinių struktūrų problemos, vadovai, kurie probleminius klausimus slepia po formalių tezių priedanga. Ikiteisminio tyrimo teisėjai yra priklausomi nuo karjeros valstybės tarnyboje bei poįstatyminiais teisės aktais ir praktine veikla yra įpareigoti bendradarbiauti tarpinstituciniu lygmeniu, o ne konstatuoti pareigūnų darbo trūkumus ar veiklos broką, todėl žmogaus teisių pažeidimus tiria ypač formaliai. Galima manyti, kad jie toli gražu nėra suinteresuoti savo, kaip absoliučiai nepriklausomo arbitro, vaidmenį atlikti nepriekaištingai ir principingai. Nors, kaip savotiško nepriklausomo procesinės prievartos teisėtumo tikrintojai, kiekvienu atveju privalėtų objektyviai ir principingai įvertinti kiekvieną žmogaus teisių pažeidimo atvejį, kuomet iškeliamas žmogaus ar juridinio asmens teisių pažeidimo faktas.
Štai keletas LR kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnyje vykdydamos kriminalinės žvalgybos perliukų. Neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų nutarimus. Tai reiškia, kad kriminalinė žvalgyba galima nesant teismo nutarties. Pagal kitą to paties straipsnio dalį pasirodo, jog kriminalinei žvalgybai reikalinga informacija iš juridinių asmenų, kuriai gauti motyvuota teismo nutartis nereikalinga (o kokiais atvejais nereikalinga – neaišku), gaunama kriminalinės žvalgybos subjekto prašymu.
Pagal 10 straipsnį, elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, reikalauja motyvuotos teismo nutarties, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, paslaugomis ir įrenginiais.
Tačiau ką šiuo atveju reiškia „asmuo sutinka“? Ar būtinas rašytinis, pavyzdžiui, jūsų vadovaujamo ūkio subjekto vadovo sutikimas, ar pakanka žodinio – įstatymas taip pat nereglamentuoja. Todėl jūsų komercinio partnerio elektroniniais ryšio tinklų įrenginiais perduodama komercinę paslaptį sudaranti informacija be jokio teismo leidimo patenka teisėsaugos įstaigos dispozicijai, nepraėjus jokio faktinės ir teisinės kontrolės filtro.
Dar vienas aptariamo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintas perliukas, viena vertus, sako, jog techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka (t.y. jūsų telefoninių pokalbių pasiklausymą), slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūrą, pašto siuntų kontrolę ir paėmimą, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, įvertinus pateiktus duomenis. Tačiau kita to paties straipsnio nuostata, įstatymo leidėjui neapibrėžiant jokių neatidėliotinų atvejų sąvokos, leidžia atlikti minėtus veiksmus vadovaujantis vien prokuroro nutarimu. Jis, per dvi paras surašęs formalų ir nebūtinai motyvuotą bylos medžiaga, prašymą, pasitvirtina savo veiksmų formalųjį teisėtumą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriam įstatymas nenumato jokios pareigos ar juolab jokių konkrečių kriterijų, kuriuos šis privalėtų patikrinti, prieš uždėdamas savo, kaip teisėjo, rezoliuciją ant priimamos nutarties šiuo klausimu.
Galite įsivaizduoti, kaip tokiu atveju elgsis teisėjas, kurio neseniai Teisėjų taryba neteikė Prezidento dekretu atleisti iš pareigų dėl jo veiksmų, aiškiai žeminančių teisėjo vardą. Dar didesnis šokas gali apimti supratus, jog aprašomo straipsnio 5 dalyje numatytų veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir šių veiksmų skyrimas, o pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju veiksmus pratęsti galima ne ilgesniam negu 12 mėnesių nustatytam laikotarpiui.
Pagal minimą įstatymą, tais pačiais „neatidėliotinais atvejais“, paprasčiausiu prokuroro nutarimu kriminalinės žvalgybos subjektai, įgavę teisę slapta patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, gali atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, nepranešant apie jų paėmimą. Šioje vietoje pabrėžtina, kad kol kas jokios institucijos, tikriausiai, niekada nesidomėjo, kodėl per pastaruosius keletą metų straipsnyje aprašomų prokurorų nutarimais paremtų „neatidėliotinų atvejų“ statistinis skaičius ir poreikis yra žymiai didesnis nei teismo sankcionuotų atvejų skaičius.
Toks reiškinys, kaip nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, pasirodo, Lietuvoje yra sankcionuojami prokuroro pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą ir joks teismas tokiems veiksmams įgalinti nėra reikalingas. Blogiausiu atveju, jei prokuroras atsisako veiksmus sankcionuoti, tą padaro jo vadovas – aukštesnysis prokuroras: vyksta žaidimas be pralaimėjimo.
Paradoksalu, bet lygiai tas pats pasakytina tiek apie kontroliuojamo gabenimo, tiek apie slapto sekimo sankcionavimą. Nei teismo, nei kitokio leidimo nereikia net 3 (trijų) mėnesių sekimo terminui. Ir tik jam pasibaigus, jei iškyla poreikis jį dar pratęsti, pratęsimą sankcionuoja teisėjas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Čia vienintelė prošvaistė – sekimo negalima tęsti ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Šių veiksmų kontrolė pasireiškia vien tuo, jog sankcionavus sekimą arba jį pratęsus, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas arba įgaliotas vadovo pavaduotojas vieną teikimo egzempliorių ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sankcionavimo išsiunčia (perduoda) generaliniam prokurorui arba jo įgaliotam Generalinės prokuratūros prokurorui."
Lietuvėlėje niekas nepraeina pro gerą uždarbį:
"Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos ir Kauno technologijos universitetas (KTU) pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Tai pirmas toks susitarimas, kurį per trisdešimt savo veiklos metų pasirašė Lietuvos karinė žvalgyba."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą