"Naujoji JAV valstijos Maino „teisė į maistą“ gali sukelti teisinių iššūkių.
Kaip ir kiekvienas ūkininkas Courtney Hammond, auginantis sodines šilauoges ir spanguoles Vašingtono apygardoje, Maino valstijoje, turi daug rūpesčių. Jis nerimauja dėl oro, invazinių rūšių, nesėkmingų pasėlių ir pasaulinių kainų. Kad laikytųsi federalinių maisto saugos įstatymų, jis turėjo būti apmokytas, tvarkyti kruopščius įrašus, turėti vabzdžių ir graužikų kontrolės planus ir kasdien dokumentuoti savo perdirbimo įrangos sanitariją. Tai didžiulis darbo kiekis, bet tai reiškia, anot jo, „man nereikia jaudintis, kad kas nors susirgs, valgydamas viską, kas palieka mano ūkį“. Dabar jis nerimauja, kad dėl naujo įstatymo gali kilti pavojus jo sunkiam darbui.
Anksčiau šį mėnesį 61% rinkėjų nusprendė pakeisti valstijos konstituciją, siekdami užtikrinti, kad visi Maineriai turėtų „teisę į maistą“ – tai pirmasis tokio pobūdžio įstatymas Amerikoje. Pagrindiniai Konstitucijos pataisos šalininkai buvo konservatyvus omarų žvejys, liberalus žalio pieno ekologinis ūkininkas, „Sportsman Alliance“ (medžiotojų grupė) ir Kamberlando apygardos maisto saugumo taryba. Pandemija atskleidė maisto trūkumą Maine. Dabar Maineriai turi „neatimamą teisę į maistą; sodinti, auginti, nuimti derlių, gaminti ir vartoti maistą savo nuožiūra“.
Pataisa nuskambėjo nekenksmingai, tačiau skeptikai vertina jos poveikį. Marge Kilkelly, buvusi valstijos įstatymų leidėja, auginanti kalakutus, kiaules ir ožkas, pabrėžia, kad dauguma žmonių mažai žino apie ūkininkavimą: "Tai neįvyksta akimirksniu. Jūs negaunate kalakuto sėklos ir neįdedate vanduens ant jos. Viens, du trys, ten jau kalakutas."
Pakeitimo priešininkai nerimauja, kad jos miglota formuluotė atveria miestams teisinių iššūkių dėl vietos zonavimo ir kitų potvarkių. Rebecca Graham iš Meino savivaldybės asociacijos tikisi, kad viskas, nuo medžioklės įstatymų iki maisto programų, bus ginčijama, o mokesčių mokėtojams tai kainuos didelę sumą pinigų. Tokios taisyklės kaip Portlande, didžiausiame valstijos mieste, leidžiančios gyventojams laikyti ne daugiau, kaip šešias vištas (be gaidžių), gali būti nepaisomos arba ginčijamos teisme – nesvarbu, kad karvės ganosi priekiniuose kiemuose.
Janelle Tirrell, Maino veterinarijos gydytojų asociacijos vadovė, susirūpinusi dėl to, kaip žmonės, neturintys pakankamai galimybių juos prižiūrėti, elgiasi su ūkiniais gyvūnais: žmonės „naudos teisę į maistą, kad pateisintų gyvūnų laikymą mūsų dabartinius įstatymus pažeidžiančiais būdais.“ Kiti numato poveikį aplinkai, pvz., užteršto vandens tiekimą. Kai kurie ūkininkai baiminasi, kad mėgėjai įveis invazines rūšis, kurios gali pakenkti jų pasėliams.
Billy Bob Faulkingham, Respublikonų partijos atstovas, pasisakęs už šią priemonę, nesutinka su šiais rūpesčiais. Jis mano, kad iššūkiai teisme yra mažai tikėtini. Jis teigia, kad įstatymas suteiks Mainui daugiau nuosavybės teisės į maisto tiekimą: apie 90% valstijos maisto yra importuojama. Užsimindamas apie konstitucinę teisę nešioti ginklą, jis sako: „Aš tai vadinu antruąja maisto pataisu“. Jo partneris kitame koridoriuje, Demokratų valstijos senatorius ir ekologiškas ūkininkas Craigas Hickmanas, sako, kad ne visi ketina pradėti ūkininkauti ar auginti gyvulius, tačiau tai „įkvėps žmones apsipirkti vietoje“ ar net dalintis žeme su kaimynais.
Tai sutampa su vietine kultūra. Nepaisant palyginti nedidelės žemės ūkio pramonės, Mainas remia savo gamintojus. Valstybės konstitucija suteikia ūkiams nuosavybės mokesčių lengvatas. Kai kurios bendruomenės moka žmonėms, kad jie dirbtų šių bendruomenių žemę. Valstybė eksperimentuoja su maisto suverenumu. Daugiau, nei šimtas miestų priėmė potvarkius, leidžiančius maisto „savivalda“, leisdami miestams patiems nustatyti maisto produktų taisykles. Gamintojai šiose vietose gali parduoti tiesiogiai pirkėjams, siūlydami, tarkime, nepasterizuotą pieną be licencijos (mėsa ir paukštiena neįtraukiami).
Restoranai nuo ūkio iki stalo yra nepaprastai populiarūs. Mainas yra „maisto turizmo“ paskirties vieta. Turistai ten plūsta dėl omarų, šilauogių ir spanguolių.
Julie Ann Smith iš Maine Farm Bureau stebisi, kaip galima užtikrinti maisto saugą be taisyklių. Štai kodėl J. Hammondas taip nerimauja dėl naujosios pataisos. Užteks tik vieno turisto, susirgusio nuo mėgėjų parduodamų šilauogių, kad sugadintų visų Maino ūkininkų biznį, būtent tai neramina, o ne tik „vaikinas su trimis pomidorų augalais verandoje“. [1]
Nelengva susirgti, valgant biurokratijos nepašventintus šviežius obuolius ar nepašventintas šviežias šilauoges. Mažiau maisto kokybę ir tariamai sveikatingumą kontroliuojančios biurokratijos (kaip pvz. sūrių gamyboje ir pardavime Lenkijoje, lyginant su Lietuva) skatina kūrybingumą, plečia įvairesnio, skanesnio ir šviežesnio bei sveikesnio vietinio maisto prieinamumą. Kvaila, kad mums leidžiama pasiruošti maistą sau be jokios kontrolės, bet paruošti maistą kitiems mūsų bendruomenėje - baisus pavojus sveikatai ir gyvybei. Nejaugi?
Iš maisto pardavimui kontrolės uždėtų monopolinių varžtų lobsta daug kas, pradedant Maximos savininku Numa-Numavičiumi, stambiaisiais ūkininkais, baigiant maisto kontrolierių armija. Laikas ir Lietuvoje prisiminti, kad nuo seno turime teisę patys sau ir mūsų bendruomenei pasigaminti maistą. O kontrolieriai ir Numa-Numavičius tegul eina pasieškoti kito, visuomenei naudingo, darbo.
· · · 1. "Reaping what you sow; Food rules." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 32(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą