Karas su Kinija būtų nepanašus į nieką, su kuo anksčiau susidūrė amerikiečiai

„Didysis karas Indo-Ramiajame vandenyne dabar, tikriausiai, labiau tikėtinas, nei bet kada nuo Antrojo pasaulinio karo.

 

Labiausiai tikėtina kibirkštis – Kinijos invazija į Taivaną. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas sakė, kad Taivano suvienijimas su žemynine Kinija „turi būti pasiektas“. Jo komunistų partijos režimas tapo pakankamai stiprus – kariniu, ekonominiu ir pramoniniu požiūriu – kad galėtų paimti Taivaną ir mesti iššūkį Jungtinėms Valstijoms dėl regioninės viršenybės.

 

Jungtinėms Valstijoms iškilo gyvybiškai svarbūs strateginiai interesai. Sėkminga Kinijos invazija į Taivaną pradurtų skylę JAV ir sąjungininkų gynybos grandinėje regione, rimtai pakenktų Amerikos strateginei padėčiai vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir, tikriausiai, atkirstų JAV prieigą prie pasaulyje pirmaujančių puslaidininkių ir kitų svarbių komponentų, pagamintų Taivane. Kaip prezidentas Joe Bidenas ne kartą pareiškė, kad gins Taivaną.

 

Tačiau Vašingtono lyderiai taip pat turi vengti nerūpestingai įsitraukti į karą su Kinija, nes tai būtų nepanašu į nieką, su kuo kada nors susidūrė amerikiečiai. JAV piliečiai įprato siųsti savo kariuomenę kovoti toli nuo namų. Tačiau Kinija yra kitoks priešas – karinė, ekonominė ir technologinė jėga, galinti priversti pajusti karą Amerikos tėvynėje.

 

Kaip karjeros strateginis analitikas ir gynybos planuotojas, įskaitant Australijos gynybos departamentą, dešimtmečius tyrinėjau, kaip galėtų prasidėti karas, kaip jis vyktų ir karines bei nekarines operacijas, kurias Kinija yra pasirengusi vykdyti. Esu įsitikinęs, kad iššūkiai, su kuriais susiduria Jungtinės Valstijos, yra rimti, ir jų piliečiai turi geriau juos suvokti.

 

Vien karinis scenarijus yra bauginantis: Kinija tikriausiai pradėtų žaibišką oro, jūros ir kibernetinį puolimą, kad per kelias valandas perimtų pagrindinių strateginių Taivano taikinių kontrolę, kol JAV ir jų sąjungininkės nespėtų įsikišti. Taivanas yra šiek tiek didesnis, nei Merilendo valstija; Jei prisimenate, kaip greitai 2021 m. Afganistanas ir Kabulas atiteko Talibanui, pradedate suprasti, kad Taivano užėmimas gali įvykti gana greitai. Kinija taip pat turi daugiau, nei 1 350 balistinių ir sparnuotųjų raketų, kurios yra pasirengusios smogti JAV ir sąjungininkų pajėgoms Japonijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose ir Amerikos kontroliuojamoms teritorijoms vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. 

 

Tada JAV susidurtų su didžiuliais sunkumais, kariaujant už tūkstančius mylių per Ramųjį vandenyną prieš priešininką, turintį didžiausią pasaulyje laivyną ir didžiausias Azijos oro pajėgas.

 

Nepaisant to, JAV kariniai planuotojai norėtų kariauti įprastą karą. Tačiau kinai yra pasirengę kariauti daug platesnio tipo karą, kuris pasiektų giliai Amerikos visuomenę.

 

Per pastarąjį dešimtmetį Kinija vis labiau laikė Jungtines Valstijas įklimpusiomis į politines ir socialines krizes. Ponas Xi, kuris mėgsta sakyti, kad „Rytai kyla, o Vakarai smunka“, akivaizdžiai jaučia, kad didžiausia Amerikos silpnybė yra jos namuose. Ir aš tikiu, kad jis yra pasirengęs tam panaudoti įvairiapusę kampaniją, kad suskaldytų amerikiečius ir pakirstų bei išnaudotų jų valią įsitraukti į užsitęsusį konfliktą – tai, ką Kinijos kariuomenė vadina „priešo dezintegracija“.

 

Per pastaruosius du dešimtmečius Kinija sukūrė didžiulius kibernetinio karo pajėgumus, skirtus įsiskverbti į Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų vyriausybes, žiniasklaidos organizacijas, įmones ir pilietinę visuomenę, ja manipuliuoti ir sužlugdyti. Jei kiltų karas, Kinija tai panaudos, kad sutrikdytų ryšius ir skleistų netikras naujienas bei kitą dezinformaciją. Taip būtų siekiama skatinti painiavą, susiskaldymą ir nepasitikėjimą bei trukdyti priimti sprendimus. Kinija tai gali papildyti elektroninėmis ir tikriausiai kai kuriomis fizinėmis atakomis prieš palydovus ar susijusią infrastruktūrą.

 

Greičiausiai šias operacijas lydės kibernetiniai puolimai, kuriais siekiama sutrikdyti elektros, dujų, vandens tiekimą, transportą, sveikatos priežiūrą ir kitas viešąsias paslaugas. Kinija jau pademonstravo savo pajėgumus, įskaitant Taivaną, kur ji vykdė dezinformacijos kampanijas, ir rimtus įsilaužimo incidentus Jungtinėse Valstijose. Pats ponas Xi pasisakė už tokią apgaulę, kaip „stebuklingą ginklą“.

 

Kinija taip pat galėtų sustiprinti jos dominavimą tiekimo grandinėse ir laivybos srityse. Poveikis amerikiečiams būtų didžiulis.

 

JAV ekonomika yra labai priklausoma nuo Kinijos išteklių ir pagamintų prekių, įskaitant daugelį karinių reikmenų, o Amerikos vartotojai pasikliauja vidutinėmis kinų importo kainomis viskam – nuo elektronikos iki baldų ir batų. Didžioji šių prekių dalis gabenama laivais jūrų keliais, kuriuos vis labiau kontroliuoja Kinijos komerciniai interesai, kurie galiausiai yra atsakingi Kinijos partijai. Karas sustabdytų šią prekybą (taip pat amerikiečių ir sąjungininkų siuntas į Kiniją).

 

Daugelio produktų tiekimas JAV netrukus gali baigtis, o tai paralyžiuos daugybę įmonių. Prekybai atkurti gali prireikti mėnesių, o kai kuriems daiktams prireiktų neatidėliotino normavimo. Infliacija ir nedarbas padidėtų, ypač tuo laikotarpiu, kai ekonomika perkeliama į karo pastangas, kai kai kurie automobilių gamintojai gali pereiti prie orlaivių statybos arba maisto perdirbimo įmonės, kurios pereis prie prioritetinių vaistų gamybos. JAV ir kitų šalių vertybinių popierių biržos gali laikinai sustabdyti prekybą dėl didžiulio ekonominio netikrumo.

 

Jungtinės Valstijos gali būti priverstos susidurti su šokiruojančiu supratimu, kad pramoniniai raumenys, lėmę tokias pergales, kaip Antrajame pasauliniame kare – prezidento Franklino Roosevelto samprata apie Ameriką kaip „demokratijos arsenalą“ – nuvyto ir ją pranoko Kinija.

 

Kinija dabar yra dominuojanti pasaulinė pramonės jėga pagal daugelį rodiklių. 2004 m. JAV gamybos apimtys buvo daugiau, nei dvigubai didesnės, nei Kinijos; 2021 m. Kinijos gamyba buvo dvigubai didesnė, nei JAV. Kinija gamina daugiau laivų, plieno ir išmaniųjų telefonų, nei bet kuri kita šalis, ir yra pasaulio lyderė cheminių medžiagų, metalų, sunkiosios pramonės įrangos ir elektronikos – pagrindinių karinės pramonės ekonomikos elementų – gamyboje.

 

Kritiškai svarbu, kad JAV nebepajėgia pranokti Kinijos pažangių ginklų ir kitų kariuomenei reikalingų atsargų srityje, ką aiškiai parodė įvykiai Ukrainoje. Karinės įrangos aprūpinimas Kijevu išsekino kai kurių pagrindinių karinių sistemų atsargas Amerikoje. Jų atstatymas gali užtrukti ne vienerius metus. Tačiau įvykiai Ukrainoje yra nedidelio masto, palyginti su tikėtinais didelio karo Indo-Ramiojo vandenyno poreikiais.

 

Taigi, ką reikia daryti?

 

Kariniame fronte JAV turėtų paspartinti jau vykdomas programas, skirtas sustiprinti ir išsklaidyti Amerikos pajėgas vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kad jos būtų mažiau pažeidžiamos Kinijos atakų. Namuose reikia dėti bendras pastangas, ieškant būdų, kaip geriau apsaugoti JAV tradicinę ir socialinę žiniasklaidą nuo Kinijos dezinformacijos.

 

Kai kurių svarbių prekių ir paslaugų tiekimo grandinės turi būti pertvarkytos, kad gamyba būtų perkelta į Jungtines Valstijas arba sąjungininkes, o Jungtinės Valstijos turi siekti ilgalaikės strateginės pastangos atkurti jų dominavimą pasaulinėje gamyboje.

 

Stipresnio atgrasymo kūrimas, šalinant tokius trūkumus, yra geriausia priemonė išvengti karo. Bet tai užtruks. 

 

Iki tol Vašingtonui svarbu vengti provokacijų ir palaikyti pilietinį diskursą su Pekinu.

 

Šį mėnesį per JAV dreifuojantį didelio aukščio oro balioną daugelis amerikiečių laikė šokiruojančiu Kinijos suvereniteto pažeidimu. Tai gali pasirodyti vaikiškas žaidimas, palyginti su sumaištimi, kuriuos Kinija gali sukelti Amerikos tėvynei karo metu.

 

Rossas Babbage'as yra nereziduojantis vyresnysis bendradarbis Strateginio ir biudžeto vertinimo centre Vašingtone ir Strateginio forumo C.E.O. Kanberoje, Australijoje. Jis dirbo daugelyje Australijos vyriausybinių agentūrų ir buvo kelių Australijos gynybos ministrų vyresnysis patarėjas."