Rusai atėmė Vilnių iš lenkų ir laikinai atidavė mums - Lietuvos kaimiečiams, todėl mes Vilniuje statome didelį kaimą

 

"Manau vilniečiai tebeprisimena, praėjusį rudenį nuvilnijusį šurmulį, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius, jaunuoliškai geidžiantis kuo didesnio Vilniaus, netyčia, o gal ir tyčia apsiskaičiavęs apskelbė, jog Vilnius gyventojų skaičiumi jau aplenkė Rygą. „Delfis“ tąsyk netruko paskelbti pokalbį su mūsų žinomu urbanistu VGTU docentu Sauliumi Motieka antrašte „Vilnių klaidingai titulavus didžiausiu Baltijos šalių miestu, urbanistas prabilo apie sostinės piktžaizdę: proveržiui koją kiša viena priežastis“. Pasekdamas to pokalbio temomis ir eiga bei pritardamas daugeliui kolegos teiginių, ypač kad šitaip vystomas Vilnius tampa nebe miestu, o miesto tipo gyvenviete, tuo pačiu norėčiau kiek savaip juos pakomentuoti ir pasisakyti plačiau mūsų sostinės Vilniaus ir apskirtai miesto tema. Juo labiau, kad kolega, nors probėgomis, pakomentavo daugelį sričių – nuo miesto ekonomikos iki transporto reikalų. Akivaizdu: nuo pat 1991 metų, kai buvome prie pat 600 tūkstančių ribos, toliau jau kritęs Vilniaus gyventojų skaičius, tik pastaruoju metu pradėjo nežymiai augti. Šiek tiek sukrutėjo ir Kaunas – žiūrėk, gal vėl pasieks ir 300 (1991 m. jų buvo per 430 tūkstančių). Tuo tarpu Ryga, turėjusi anuomet gerokai daugiau nei 900 tūkstančių, nepaliaujamai traukiasi. Taigi – ne tiek vejamės Rygą, kiek Ryga leidžiasi link Vilniaus. Tai, matyt, lemia dar kuklesnis Latvijos nei Lietuvos demografinis potencialas, o taip pat tai, kad Ryga reikšmingu metropolinio lygmens miestu tapdavo tik atsidūrusi Rusijos imperijos, vėliau - SSSR regioninėje struktūroje. Antra vertus, pastaraisiais laikais išplitus miestiečių gyvenamosioms statyboms plačiai po priemiesčius už savivaldybių teritorijų ribų, visuose šiuose miestuose traukimosi padėtis matyt nėra tokia dramatiška.

Jei taip parūpo miestų dydžio lenktynės, dabar pasvarstykime: kas vis dėlto apskritai yra pats miestas. Kokia šio darinio prigimtis, prasmė? Kuo traukia būtent didelis, kuo didesnis miestas? Į klausimą, kam iš viso žmonėms prireikė miesto, ypač gražiai yra atsakęs praeities gruzinų mąstytojas ir poetas Sulchanas Saba Orbelianis: „Santalka ir bendrabūvis miestu vadinama, nes žmogui nepakanka vien jo paties, ir kad pagelbėtų vienas kitam ir tarpusavio naudą gausintų“. Taigi - būtent tai kuria ir ugdo miestą ir miesto gyvenimą bei aplinką žmonėms daro patraukliais, tapę miestiečiais jie gali turtingiau gyventi, geriau realizuotis. Dideliame mieste – potyrių, galimybių daugiau. Tik didmiestyje pasireiškia, suklesti ir sąveikauja visų meno rūšių kūryba bei visuomeninė, mokslo ir politinė mintis - savąją publiką, gerbėjus bei oponentus randa veik visi filosofai, dailininkai, kompozitoriai, poetai (pavyzdžiui ir Arvydas Šliogeris, Vincas Kisarauskas, Vidmantas Bartulis ir net Rolandas Rastauskas). Nekalbant apie atsiverenčias platesnes galimybes mokytis, savoje srityje tobulėti, o taip pat ir sąlygas pramogoms, įvairiau, išrankiau apsipirkti, pasivaišinti. Miestas yra ir materialių gėrybių gamybos vieta, praeityje - amatų, pastaraisiais laikais - pramonės. Šių laikų didmiestis apauga ir subkultūra, kas teikia jam naujų spalvų, nors ne visada pačių patraukliausių. Laikoma, kad tik milijoną gyventojų pranokęs miestas yra pakankamai universalus ir gali atliepti į visus šių laikų miestiečio poreikius, tapti tiek reikšmingu, kad savuoju gyvenimu ima daryti ir platesnę, taip pat tarptautiniu mastu kažkiek regimą įtaką.

Vis dėlto ne vien fizinis dydis galutinai lemia miesto patrauklumą ir reikšmę. Kalbant apie Vilnių – jau 1992 m. pirmieji reziduojantys Vakarų šalių diplomatai pastebėjo, jog mūsų sostinė pasižyminti ypač turtingu kultūriniu gyvenimu, būdingu kur kas didesniems miestams nei yra Vilnius. Iš tiesų: anaiptol ne visi net milijoniniai Europos miestai turi po du profesionalius simfoninius orkestrus, lygiagrečiai rengiančius jame du simfoninius sezonus, be jų - dar du pajėgius kamerinius orkestrus, o greta - tokį margą ir turtingą teatrinį gyvenimą. Esama mieste klestinčių mokslo, verslo sričių, tačiau tuo, kad būtų stiprus ir tarptautinio verslo, politinio ir visuomenės gyvenimo centras, Vilnius pasigirti negali. Faktas, kad Brussels Airlines žiemai nutraukė savus skrydžius į Vilnių, ir likome be tiesioginio oro ryšio net su ES bei NATO centrais ir pačia Belgijos sostine, kalba pats už save. Taigi mūsų merui Šimašiui nuo „milijoninio“ Vilniaus tenka simboliškai nurašyti bent 100 tūkstančių - kur mums iki Rygos. Galime tik su baime laukti, kada ir latvių Air Baltic nutrauks tiesioginius skrydžius į Paryžiaus Šarlio de Golio oro uostą, ir pasiūlys mums vėl, kaip du tūkstančiai devintaisiais, skraidyti per Rygą. Tąsyk, ištikus ekonomikos krizei, Lietuvos vyriausybė ramiai paliko bankrutuoti žlungantį lietuviškąjį Fly LAL. Mūsų liberalieji politikai tada matyt pasikliovė, jog „viską sutvarkys rinka“. Ir sutvarkė – susisiekimo požiūriu Vilnius Europos sostinių tarpe liko ir tebėra giliausiu provinciniu užkampiu. Tai dabar esmingai trukdo Vilniaus miestui tapti įtakingu centru.

Prasta Vilniaus padėtis ir stambių sporto bei populiariosios muzikos renginių srityje. Čia jį, kaip sakoma, sausu rezultatu aplenkė Kaunas. Iš tiesų paradoksalu: nors Vilnius gerokai didesnis už Kauną, 2004 m. pastačius jame naują negrabią „Siemens“ areną, Sporto rūmuose renginiai buvo nutraukti. Ir štai jau 18 metų svarbius istorinius įvykius regėjęs prabangus žiūrovinis pastatas yra tiesiogiai nusikalstamai pūdomas. Tuo tarpu Kaune 2011 m. atsivėrus įspūdingai „Žalgirio“ arenai, senoji Sporto halė ir toliau išliko veikianti, o pastaruoju metu jau ir baigta renovuoti, ji tarnaus miestiečiams ir ateityje. Dar įdomiau su stadionais – kai Kaunas savąjį sovietinį paprasčiausiai perstatė į dabarties tarptautinio lygio kompleksą, Vilnius šio tipo statinio nuo 2011 m. apskritai nebeturi. Net kuklų buvusįjį Lietuvos futbolo federacijos stadioną Liepkalnyje miesto taryba atsisakė perimti, nors tarybinės urbanistikos nesusipratimo, „Nacionalinio“ stadiono ateitis vis dar miglose.

Reiškinio priežastis – pačių miestiečių - vilniečių ir kauniečių skirtingas būdas. Esminga tai, kad Vilnius Antrojo pasaulinio karo metu, 1939-1944 m. fiziškai neteko didžiosios, miesto dvasią lėmusios savų piliečių dalies, ir jo anoji gyvenimo tradicija nutrūko. O Kaune ji išliko, Kaunas liko Kaunas - miestas su savų miestiečių branduoliu ir kaita nuo ankstesnių laikų. O štai ir tokios abiejų miestų XX a. istorijos tėkmės išdava: per pastaruosius 32 Nepriklausomybės metus Kaunui vadovavo 6 Kaune gimę merai kauniečiai, o iš 7 ne Kaune gimusių, dar 3 nuo vaikystės jau gyveno ir mokyklas lankė Kaune. Tuo tarpu Vilniuje turėjome tik 1 merą vilnietį, bet ir šio vaikystė bei jaunystė praėjo Kaune, o iš provincijos kilusių likusių 12, tik 2 nuo vaikystės yra augę jau Vilniuje. Kaunas užsiaugina sau lyderius, o Vilniaus miestas - vis dar ne. Todėl buvusiam tarybiniam milicininkui, nepriklausomai nuo jo kitų nelabai patrauklių asmens savybių, Kauno Sporto halės ir viso greta Ąžuolyno esančio Kūno kultūros statinių komplekso gyvybė matyt yra savaime suprantama būtinybė. Skirtingai Vilniuje - Sporto rūmai bei visas dar nuo tarpukario urbanistikos požiūriu čia idealioje vietoje ugdytas sporto branduolys tampa tik nekilnojamojo turto projektų vystymo žeme. Lygiai „Žalgirio“ stadionas – 2015 metais, dabartiniam merui kaip tik pradedant savąją pirmą kadenciją, stovėjęs apleistas, 15 000 žiūrovų praeityje talpinęs, jis atsidūrė aktyviųjų investuotojų rankose. Buvo kaip tik palankus momentas, ir pasistengus, nesunkiai jį buvo galima atsiimti ir su palyginus nuosaikiomis investicijomis turėti tai arba geriau, ką dabar susikūrė Kaunas. Bet jokios pilietiškų vilniečių pastangos, ar futbolo sirgalių protesto mitingai neišgelbėjo nei paties stadiono, nei jo vietos nuo eilinio buko, banalaus komercinio užstatymo.

Įdomus dalykas: nuo pat 1945 m. užsimezgė ir tebevyksta dviejų mūsų stambiausių miestų savotiška konkurencinė kova. Kaunas nusileido dydžiu ir svarba, nors pradžioje po karo atsigavo ir vystėsi sparčiau – 1960 m. gyventojų skaičiaus skirtumas nesudarė nei 20 000. Bet ir pastaruoju laiku, kai šis skirtumas yra per 265 tūkstančius, kai kuriais atžvilgiais, ne tik minėtuoju, Kaunas ir dabar geba sostinę nurungti. Pavyzdžiui kad ir lyginant 2009 bei 2022 Europos kultūros sostinių renginių turinį bei sėkmę. Kaune, beje, jau seniai nebepamatysi ir varganųjų socialistinės Škodos troleibusų.

Tačiau ne vien lenktyniavimas, bet ir tarpusavio parama bei bendradarbiavimas istoriškai sieja Kauną ir Vilnių. 1920 m. Lenkijai užgrobus Vilnių, beveik visas jo lietuviškas politinis ir intelektinis elitas persikėlė į Kauną ir čia kūrė naują laikiną valstybės sostinę bei papildė, praturtino miestiečių bendruomenę. Dėl to ir turime tokį stiprų kauniečio fenomeną. 1945 m., kai prireikė jau Vilniuje gaivinti tegul ir nevisavertę, jau tarybinę sostinę, būtent Kaunas aprūpino ją išsiugdytais administracijos tarnautojais bei inteligentijos sluoksniu švietimo ir mokslo sritims. Vėliau, septintajame dešimtmetyje vėl, būtent jau Vilniuje, buvo priimti sprendimai humanitariniu požiūriu spėjusiame nuskursti Kaune įkurti Pantomimos teatrą, literatūrinį žurnalą „Nemunas“, perkelti į jį pagrindinį Valstybinį chorą, o dešimtmečio pabaigoje Vilnius su Kaunu susirišo pirmąja visoje SSSR autostrada.

Nenuostabu, kad jau prieš penketą dešimtmečių pradėta kalbėti apie poreikį Vilnių ir Kauną surišti į tam tikrą vieningą urbanistinį darinį, buvo net į tai atsižvelgiama rengiant jų generalinius (bendruosius) planus. Ypač aktyviai šią idėją tebepuoselėja žymus urbanistas profesorius Jurgis Vanagas. Tikslas būtų ne tiesiogiai fiziškai sujungti abu miestus, kas nebūtų įmanoma, bet politinėmis, administracinėmis bei ekonominio vystymo priemonėmis skatinti, kad abiejų miestų regionas taptų vieninga žmonių aglomeracija, kurianti bendrą ūkinį bei intelektinį produktą – taip ir išsiugdytume tą milijoninį, plačiau regimą urbanistinį darinį. Prieš porą dešimtmečių mintis susilaukė ir politikų pritarimo, ir visuomenės dėmesio, bet tikrų veiksmų imtasi nebuvo. Dabar matome: net elektriniai taukiniai tarp šių miestų geležinkelio stočių taip ir tebegaišta maždaug tiek pat laiko, kaip ir prieš penketą dešimtmečių.

Bet esama ir kitokio urbanistinio mąstymo bei tradicijų. Pažvelkime ir pasilyginkime su nedidele, tačiau viena turtingiausių, geriausiai išsivysčiusių ir kultūringiausių pasaulio šalių - Šveicarija. Jos plotas yra beveik pusantro karto mažesnis nei Lietuvos, gyvena Šveicarijoje 8,64 milijono žmonių, t. y. tris kartus daugiau nei Lietuvoje. Gyventojų tankis vos ne penketą kartų didesnis nei mūsų šalyje, o juk pastebimą dalį kraštovaizdžių užima gyvenimui netinkamos aukštikalnės. O kaip miestai – jų didmiesčiai? Didžiausias yra Ciurichas – turi vos daugiau, nei 400 tūkstančių gyventojų, net šiek tiek mažiau nei Talinas. Antroji Ženeva – vos 200 tūkstančių. Toli jai iki Kauno. Ir taip toliau, bet kas negirdėjo, nežino taip pat Berno, Bazelio, Liucernos, Lozanos? Vargu, ar ten skundžiamasi, kad miestai yra nepakankamai dideli. Tarp kitko – bene populiariausia šių miestų vidaus viešojo transporto rūšis – troleibusas. Tuo tarpu tankus jų, nors nedidelių, tinklas ir stiprūs tarpusavio ryšiai, tolygus visos šalies išsivystymas, matyt ir suteikia piliečiams bendruomeniškumo jausmą. Ne veltui tiek net svarbių valstybės reikalų sprendžiama šalyje referendumais. Tai, kad miestų panoramos principingai „neturtinamos“ daugiaaukščiais dangoraižiais ar mečečių minaretais, juo aiškiau kalba, kad šveicarų nesmaugia kaimietiško provincialo kompleksas, o istorinių miestovaizdžių vertė visuomenės deramai įsisąmoninta.

Netolimoje praeityje panašia kryptimi buvo mąstoma ir Lietuvoje. Pakanka prisiminti nusipelniusio Lietuvai architekto Kazio Šešelgio ir jo grupės 1964 m. parengtą Vieningą apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schemą plėtotei iki 1980 m. ir iš jos išaugusią 1967 m. Lietuvos rajoninio planavimo schemą, kur buvo pasiūlyta tolygiai vystyti visą mūsų šalies teritoriją, kad kiek tai įmanoma nesusidarytų, neišliktų tolimų varganų provincijos užkampių, o žmonėms visur taptų pasiekiama socialinė, sveikatos, švietimo, kultūros infrastruktūra. Kad žmonės tampantys laisvi nuo darbų žemės ūkyje, rastų darbo besikuriančioje pramonėje ir paslaugų srityje, o taip pat palankias gyvenimo sąlygas tapdami miestiečiais netoli gimtųjų namų. Tuo tikslu imta vystyti ir kai kuriuos miestus į naujus regioninius centrus. Taip išaugo Alytus, Utena, Mažeikiai. Kaip tik buvo sergstimasi, kad Lietuva netaptų vieno miesto respublika, kaip tai iš dalies vyko abejose šiaurinėse kaimynėse.

Tai tiek apie didmiesčių ilgesį ir miestų lenktynes gyventojų skaičiumi.

Miesto tipo gyvenvietė

Taigi – ne vien svarbu kiek daug gyventojų turi miestas, bet ir KOKS tas miestas yra. Urbanistas Saulius Motieka pagrindine Vilniaus neganda laiko tai, kad miestas išsidrabstęs labai didelėje teritorijoje ir tampa tarsi ne visai miestu. Taip, tai tiesa, bet ne vien tai. Vilnius vis dėlto turi aiškų visavertį miesto branduolį, nors nedidelį, Ryga – nepalyginamai didesnį, puošnesnį, kuriuos ir galime vadinti pačiais miestais, ne tik tokio tipo gyvenvietėmis.

Jei miesto paskirtį ir atsiradimo prasmę kitados, kaip aukščiau minėta, nusakė praeities rytų išminčius Orbelianis, tai miesto morfologijos – architektūros ir urbanistinių erdvių esmę bene geriausiai yra nusakęs iš Liuksemburgo kilęs Vakarų Europos architektas urbanistas Robas Krieras. Jis jau prieš keletą dešimtmečių apibūdino, kad miestus sudaro būtent gatvės ir aikštės – jos ir ne kas kita, yra pagrindiniai tipologiniai miesto erdvės elementai. Vienas mūsų literatas neseniai yra rašęs, kad jam miestas – kai namai stovi tiesiogiai prie gatvių, ir sustatyti jie be tarpų, o per bromas, ne daržai matyti, bet ir viduje namais užstatyti kiemai. Nuo savęs pridėsime, kad vis dėlto šiame miesto tinkle esama ir paskirai stovinčių teatrų, bažnyčių, kitų reikšmingų statinių. Dažniausiai jie yra susiję su aikščių erdvėmis ar želdynais. 

 

Tai ir vadinu miesto branduoliu – Vilniuje jį tesudaro lenkų pastatyti Senamiestis, Naujamiestis - jo rytinė dalis, kvartalai apie Gedimino prospektą ir gal būt Kalvarijų gatvės pradžios aplinka su prisišliejusiu vadinamuoju „Europos“ centru. Todėl anaiptol ne tik darbo reikalais žmonės suplūsta į Didžiosios ir Pilies, Vokiečių ir Vilniaus gatvių bei Gedimino prospekto, taip pat į Rotušės, Katedros, Kudirkos aikščių aplinką. Čia jauku, intensyvu, ir patrauklumą kuria, pirmiausiai architektūrinė urbanistinė terpė.

 

Nors XX a. antrojoje pusėje Vilnius žymiai išaugo - gyventojų skaičiumi lyginant su 1941 daugiau nei du kartus - daug statoma ir dabar, šis vadinamasis miesto branduolys veik visai nepadidėjo, neauga jis ir dabar. Miestiečiui reikėtų to tikrojo miesto daugiau – kur jį, einantį gatve palei namų fasadus, tiesiai nuo šaligatvių kviestų parduotuvių, kavinių, įvairių paslaugų įstaigų vitrinos, ir čia pat būtų galima susistabdyti taksi ar įšokti į troleibusą. Tokio miesto mes nebestatome.

Tai lemia keletas priežasčių. Viena jų – vadinamojo laisvo planavimo užstatymo būdo žiaurus paplitimas. Pokariu Vakarų Europoje, berods Anglijoje užgimęs, ten per daug ypatingai neįsigalėjęs, socialistiniame lageryje jis tapo bene vieninteliu miestų gyvenamosios industrinės statybos ir jų pačių plėtros principu. Per anuos dešimtmečius taip įsibėgėta, kad šio įpročio atsikratyti negeba ir dabartinių mūsų perkūnkiemių bei kitų gausiai kylančių daugiabučių struktūrų architektai bei statytojai. Ypač architektai, kuriems studijų laikais dar prieš penketą dešimtmečių ir vėliau profesorių apie pvz. Vilniaus Naujamiestį buvo kalama: „...svetima (suprask – lietuvių tautai svetima – aut.) ir nuobodi XIX amžiaus perimetrinė struktūra...“. Nors modernusis tarpukario Kaunas, kuriuo taip didžiuojamės, kaip tik stovi ant tokios „tautai svetimos“ plano struktūros. Dabarties mūsų architektams ji yra iš tiesų svetima: pastarasis, nors ne vienintelis, tačiau charakteringas pavyzdys – naujas, neseniai apskelbtas, Slucko gatvės vakarų kraštinės užstatymo projektas. Dar pokariu suformuotas jos uždaras perimetras, keičiant naujais pastatais bus praplėštas, ir pro atsivėrusią plačią angą matysime gana didelę ir padriką kvartalo vidaus erdvę su viduryje įstatytu atskirai stovinčiu tūriu/solistu. „Nuobodus“ perimetras bus pakeistas „įdomia“ architektūrine kompozicija. Taigi šį kvartalą teks išbraukti iš aukščiau paminėto Kalvarijų gatvės aplinkos miesto, pervedant jį į miesto tipo.... Paveldosauginkams tik vargais ne galais pavyko sustabdyti Šv. Dvasios gatvės išklotinės senamiestyje sudraskymą. Dabar mėgstama groti tik solo, ir nemėgstama būti choristais, nors jei pripažintume pateiktąjį Kriero požiūrį – miesto aplinka kaip tik yra architektūros choras, o ne paskirų daiktų/artefaktų ar jų grupių sankaupa.

Bet esama ir didesnio kliuvinio. Sustatyti mieste namų „be tarpų“ tiesiog apskritai nebeišeina, to nebeleidžia mūsiškiai galiojantys statybų normatyvai (STR). Projektuojamas namas, kaip žinia, nuo gretimo sklypo ribos privalo būti atitrauktas bent per 3 metrus, juo aukštesnis – juo toliau. Statyti ant ribos, mūrijant ugniasienę, kaip yra statomi normalūs Vakarų miestai, galima nebent gavus raštišką kaimyno sutikimą. Kitaip tariat tai sunkiai pasiekiamos išimtys, ir dabar paprastai kiekvienas miesto namas projektuojamas ir statomas nelyginant pati sau sodyba - tik be jokių sodybos privalumų. Jei statoma 6 – 9 aukštų namais, o daugiausiai statoma būtent taip, namai lieka ir be kiemų. Pakanka pasidairyti po šiuo metu sparčiai bebaigiamas užstatyti Šnipiškes. Į ką panaši tuo pačiu tampa kad ir Kernavės gatvės erdvė? Čia miestiečiai dar tik gavo beprasmį, išsiskėtojusį transporto žiedą (kuriame beveik nėra transporto) erdvės požiūriu visai nesusietą ir su aplink kylančiais namais. Atsidūrus pėsčiomis, iš Šnipiškių norisi kuo greičiau pasišalinti, nors kaip tik čia galėjo būti išvystytas tikro visaverčio miesto rajonas – anapus upės esančio senojo miesto centro tąsa.

Apmaudu, nes istorinėse, atseit saugomose, miestų dalyse, kur yra įteisintas istorinis vadinamasis perimetrinio užstatymo morfotipas, taip statyti yra leidžiama, rekomenduojama, kaimynų sutikimų nereikia. Koks gali būti teigiamas rezultatas, matome Naujamiestyje, Mindaugo/Šaltinių gatvių aplinkoje ir kai kur kitur. Šiuo būdu galima būtų (buvę) plėsti miestą toliau užstatinėjant Šnipiškes, šiaurinę Žvėryno dalį, Žirmūnus. Pastangų pastaruoju metu šia kryptimi dedama, tačiau jos nepakankamos – šis užstatymo būdas turėtų būti nurodytas ir įteisintas Bendrajame plane. Na, o beveik stichiškai plintantys individualaus bei blokuoto užstatymo dariniai miesto pakraščiuose ir už jo ribų bei tarsi kur pakliuvo gamtoje mėtomi nauji stambūs logistikos monstrai, juo labiau plečia Vilnių, tik kaip milžinišką miesto tipo gyvenvietę, keldami vis didesnes susisiekimo ir apskritai transporto problemas. Slėnyje, jo terasose bei aplinkos kalvynuose plytinčio Vilniaus jau jokios pagalbinės (nors apskritai reikalingos) priemonės – atskirtos autobusų juostos, dviračių takai, įmantrus kilpinis eismas, net gatvių tramvajus - nuo sunkios transporto kamšaties neišgelbės.

Taigi dabartiniu būdu Rygos miesto nepralenksime, nepriklausomai kiek Vilniuje augs ar Rygoje smuks gyventojų skaičius. Ryga liks miestas didmiestis, nes jau pieš Pirmąjį pasaulinį karą tvarkingai statoma, buvo pasiekusi per pusę milijono gyventojų – labai daug tais laikais, o Vilniuje miestą taip ir nukonkuruos, paskandins miesto tipo gyvenvietė.

 

Bet koks dabar būtų tikslas? Ar kažką pralenkti, ar susitvarkyti su savąja urbanistika – t. y. „ūkiško“ kaimiečio psichologija joje?"