Dirbtinis intelektas gali tapti Lietuvos konkurenciniu varikliu, tačiau turime revoliucionuoti mokslo sistemą

"Mokslo lauko laimėjimai visuomet leidžia bent nedidele dalimi prisiliesti prie ateities. Formuojant galimus valstybės ateities scenarijus mokslo evoliucijos analizė gali tapti vienu svarbiausių šalies proveržio katalizatorių. Šiandien viso pasaulio žvilgsnis krypsta į dirbtinio intelekto (DI) inovacijas ir jų poveikį ateities ekonomikai ir socialiniam gyvenimui. DI eksperto Dovydo Čeilutkos teigimu, tai mokslo sritis, kurią turime vytis jau dabar.

D. Čeilutka yra Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos prezidentas, UAB „Vinted“ duomenų mokslininkas, UAB „Turing College“ duomenų mokslo programos vadovas, Valstybės pažangos tarybos narys, prisidedantis rengiant Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“. 

 

Kaip šiuo metu rengiamoje Lietuvos ateities vizijoje atsispindi mokslo, DI raidos ir poveikio valstybei klausimai? Ar jiems skiriama pakankamai dėmesio? 

Dėliodami aiškesnius valstybės ateities žingsnius, turėtume skirti gerokai daugiau dėmesio mokslui. Mokslas – sėkmingam DI egzistavimui būtina sąlyga, o DI itin glaudžiai susijęs su verslo proveržiu, tai – ateities ekonomikai ypač svarbi technologija. Deja, vis dar stokojame suvokimo, kad nepasieksime DI ir kitų pažangių technologijų augimo, jei neturėsime tvarkingos švietimo, aukštojo mokslo sistemos. Turime daug ką pasivyti. 

DI yra viena greičiausiai besivystančių mokslo sričių. Prieš trejus metus buvę svarbūs dalykai šiandien jau yra visiškai pasenę. Ir valstybė, ir verslas turi sugebėti greitai įsisavinti DI naujoves. Visgi mums dar nepavyksta greitai perimti lyderiaujančiose valstybėse vykdomų inovacijų, trūksta centrinio variklio. Tai stabdo ir ateityje dar labiau stabdys DI projektus. 

Top of Form

Bottom of Form

Lietuvos mokslas itin atsilieka naujausių technologijų srityje, prasti su inovacijomis susiję pasiekimai. Dauguma laimėjimų dirbtinio intelekto srityje ateina iš savamokslių arba užsienio universitetus baigusių lietuvių. Tai nereiškia, kad lietuviai niekada nieko nepasieks šioje srityje, bet greičiausiai jie bus grįžę iš užsienio arba kurs būdami ten. Tai viena didžiausių silpnybių siekiant norimo valstybės ateities scenarijaus. Pakeliui į jį mokslas turėtų gauti centrinį vaidmenį. 

Kokie yra svarbiausi DI inovacijos varikliai šiandien, ar verslui ir valstybių politikos formuotojams juos pavyksta pavyti ir perprasti? 

Besikuriant naujai technologijai, dažnai jos kūrime dalyvauja žmonės, kurie neturi formalaus išsilavinimo toje srityje, pvz. dabar dirbtinio intelekto srityje dirba daug fizikų, ekonometrikų, matematikų ir net filosofų. Svarbu, kad naujos technologijos vertę suvokiantys inovacijų pionieriai perduotų savo žinias, gebėtų įrodyti, kad nauja technologija gali sėkmingai spręsti iki šiol neišaiškintas problemas. Visgi technologijų savamokslių veikla nėra sisteminis sprendimas, o formuojant valstybės strategiją sisteminiai sprendimai be galo svarbūs. 

Kol savamoksliai sėkmingai gilinasi į inovacijų privalumus, verslo supažindinimas su naujausiomis technologijomis vyksta sudėtingai. Didžiosios pasaulio kompanijos, tokios kaip „Apple“ ar „Google“, tai sprendžia samdydamos pačius protingiausius ir daugiausia šiame tyrimų lauke pasiekusius žmones, dirbančius pasaulinio lygio DI vystymo laboratorijose. Į tyrimus orientuotos kompanijos, pavyzdžiui, „Open AI“ ar „Deep Mind“, itin glaudžiai dirba su akademija ir pačios prisideda prie mokslo tyrimų veiklos. DI talentams įdomu dirbti tokiose kompanijose, nes tyrimus atliekantis žmogus gali išspręsti naujas verslui aktualias problemas. Abi pusės laimi. 

Ar Lietuvoje turime ką pasiūlyti pasaulinio lygio DI talentams? Kaip galime juos pritraukti? 

Pritraukdami talentus susiduriame su keliomis kliūtimis. Pirmoji ta, kad esame maži, sunku konkuruoti, pavyzdžiui, su Olandija ar Šveicarija, turinčiomis didesnius tarptautinius miestus. 

Atlyginimų lygis Lietuvoje be galo apsunkina konkurenciją su JAV ar Vakarų Europos kompanijose siūlomu atlygiu. 

Atvykę talentai dažnai nori dirbti su akademija, ypač lietuviai, grįžtantys po studijų ar darbo svetur. Deja, bendradarbiavimas su Lietuvos mokslo lauku retai būna sėkmingas. Lietuvos mokslas gana uždaras – tai didelė problema. 

Dalį žmonių atgraso ir geopolitinė situacija. Prasidėjus Ukrainos ir Rusijos įvykiams, organizavome tarptautinę konferenciją, kvietėme daug žymių tarptautinių mokslininkų, tačiau žmonės bijojo atvažiuoti, dalis pasirinko dalyvauti nuotoliu. Turime milžinišką sieną su Baltarusija, kuri vakariečių akyse prilygsta Rusijai. 

Visgi didesni Lietuvos startuoliai (angl. scale-up), pradeda dirbti su tokio masto problemomis, kokias sprendžia ir didžiosios pasaulinės technologijų kompanijos. Turime duomenų, įdomią problemą, atvykę talentai gali rasti naują fenomeną, o mes galime išspręsti konkrečią problemą. Taigi pradedame turėti traukos taškų, gerą duomenų infrastruktūrą, naujas darbines technologijas, įrankius, reikalingus šioms problemoms spręsti. 

 

Mano išvardyti minusai, dėl kurių sunku sudominti mokslo ir inovacijų talentus, nėra neišsprendžiami, tačiau reikia paskatos, kuri padėtų šiuos talentus pritraukti. Šių paskatų sukūrimas gali sėkmingai tapti atsvara esamoms silpnybėms. 

Minėjote, kad atvykstančių talentų bendradarbiavimas su akademija neatneša norimų rezultatų. Kokia, Jūsų nuomone, Lietuvos mokslo uždarumo priežastis? 

Manau, esama dešimčių priežasčių, visgi išsprendus vieną iš jų mokslo situacija Lietuvoje ženkliai pagerėtų. Tai ekonominės aplinkybės ir finansavimo paskirstymas. Mokslo finansavimas Lietuvoje yra neįtikėtinai prastas. Mūsų dėstytojai uždirba mažiau nei antrakursiai studentai – tai informacija, mane pasiekianti iš akademijoje dirbančių žmonių ir oficialios statistikos.

Draugai mokslininkai dalijasi darbo skelbimų pavyzdžiais, kuriuose nurodoma alga – 300 Eur. Šie skaičiai išmuša iš vėžių, jautiesi, lyg gyventum paraleliniame pasaulyje. Už mokslininko turimas žinias privačios institucijos gali pasiūlyti dešimt kartų didesnį atlygį. Kol kas visi mano sutikti akademijoje dirbantys žmonės tai daro tik vedami asmeninės motyvacijos, negalvodami apie pinigus. 

Keista, kad nėra realaus mokslo finansavimo, o labai daug investuojama į pastatų restruktūrizavimą, statybas. Atrodo, kad mokslo institucijos pirmiau yra nekilnojamojo turto objektų valdytojos, o ne mokslo srities gerinimo problemas sprendžiantys varikliai. 

Mokslo augimą iš dalies stabdo ir ribojantys įstatymai bei vertinimai. Mūsų mokslininkai nėra vertinami už dalyvavimą tarptautinėse konferencijose, nors DI srityje tai svarbiausias mokslininko veiklos rodiklis. Nors daugelyje kitų sričių itin svarbūs moksliniai žurnalai, DI jie mažiau aktualūs. DI pasaulio greitis be galo didelis, konferencijos labiau tinka šio lauko tempui. 

Ar spėjame su šiuo tempu? Kaip Lietuva šiuo metu atrodo pasauliniame DI žemėlapyje? 

Pasauliniame DI žemėlapyje atrodome tikrai liūdnai. Lietuvoje doktorantūroje besimokantys ar su DI dirbantys mokslininkai neturi pranešimų didžiausiose pasaulio konferencijose, tokiose kaip NeurIPS, ICML, CVPR, kurios yra kaip DI olimpiada ar „Oskarai“. Tai epicentras, kuriame pristatomos ir aptariamos visos naujos idėjos ir konceptai. 

Liūdna, tačiau Lietuva atkirsta, DI pasaulis apie mus nieko nežino. Lietuvos mokslo lauke dirba daug gerų žmonių, tačiau jie išsibarstę, nėra ekosistemos, kuri padėtų augti, kurti pokytį, nesukuriamas sisteminis efektas, ir pavieniai mokslininkai nesugeba pakeisti mokslo vystymosi eigos. 

Sėkmės istorijas matome užsienyje, kur dirba talentingi DI tyrėjai iš Lietuvos, su jais palaikome ryšį: Gintarė Karolina Džiugaitė, Justas Dauparas, kuriam pernai įteikėme apdovanojimą už nuopelnus, bei dešimtys kitų. 

Sprendimų yra, tačiau jie turi būti ne evoliuciniai, o revoliuciniai, radikalūs, kitaip vargiai galėsime kažką pakeisti. Būti geresni norime ne tik mes, šioje srityje konkurencija auga tarp visų valstybių, kiekviena šalis supranta, kad DI – ypač svarbi technologija, tapsianti ekonomikos varikliu ateinančiam šimtmečiui. 

Koks DI vaidmuo verslo, ypač startuolių, vystymosi ekosistemoje? Ar Lietuvos startuoliai juda teisinga kryptimi? 

Matome labai daug gerų pokyčių Lietuvos startuolių ekosistemoje, ypač įstatymų, mokesčių bazėje. Prieš dešimtmetį kurti startuolį Lietuvoje buvo be galo sudėtinga. Nebuvo darbuotojų pasirinkimo sandorių, jų apmokestinimas buvo itin nepalankus. Dauguma rinkosi kurti startuolius D. Britanijoje ar JAV. Tačiau pokytis yra, progresas įvyko, tai skatina žmones rinktis palankesnę įstatymų bazę ir kurti naują startuolį Lietuvoje. 

Lietuvoje turime du startuolių tipus. Dėl savo dydžio jau anksčiau minėti scale-up‘ai imasi įdomių problemų ir yra pajėgūs jas spręsti pasitelkdami tarptautinius talentus. 

Daug mažesnių startuolių jau kūrimo pradžioje grindžia savo veiklą DI technologijomis. Nemažai mūsų asociacijos narių yra maži startuoliai, kurių pagrindinis produktas – DI sprendimai. Taigi su įdomiomis problemomis gali dirbti ir vos kelių žmonių komanda – DI leidžia spręsti naujas globalias problemas Europai ir pasauliui, labai retai apsiribojama tik Lietuva. Pavyzdžiui, „Pixevia“ Lietuvoje kuriamas autonominių parduotuvių konceptas galės būti sėkmingai pritaikytas bet kurioje pasaulio šalyje. 

Autonominė parduotuvė – DI naudojimo kasdienybėje pavyzdys. Ar turime pažadinti plačiosios visuomenės dalies smalsumą – kaip galime plačiau naudoti DI gyvenime, ar tai žinios, įkandamos kiekvienam? 

Jau žymiu tapo DI eksperto, pasauliui daug nuveikusio mokslininko Andrew Ngo posakis, kad DI yra naujoji elektra. Vargu ar daug žmonių supranta, kaip tiksliai veikia elektra. Greičiausiai tik mokykloje susipažinome su veikimo pagrindais, suprantame saugumo reikalavimus. Ateityje toks bus ir DI supratimas. Jau dabar būtų sunku surasti produktą, ypač didžiosiose technologijų kompanijose, kuris neturėtų DI komponentų. Dažniausiai naudojamos dešimtys ar šimtai šių komponentų. Pavyzdžiui, daugelio iš mūsų kasdienybėje naudojamame vaizdo pokalbyje priskaičiuotume bent dešimt DI technologijos komponentų (objektų segmentacijos, garso vertimo į tekstą ir kt. modelių), o jį kūrusi komanda atskleistų dar kelias dešimtis. Bet mums kaip vartotojams nebūtina suprasti, kaip veikia, kaip yra atnaujinamas ar tobulinamas mūsų pokalbyje esančios dirbtinės aplinkos modelis, – turime rezultatą ir jį naudojame kasdieniams poreikiams. 

Ateityje vartotojams pritaikytų DI modelių bus dar daugiau, juos perprasime taip pat, kaip išmokome naudotis elektros prietaisais. Naujas ir šiuo metu itin aktualus „ChatGPT“ jau dabar žinomas ir naudojamas daugybės žmonių. Tai, matyt, pirmas visiškai DI naudojimu pagrįstas produktas, bendrasis asistentas naudingas daugeliui žmonių, kurie nėra DI ekspertai. Tokių produktų atsiras vis daugiau, jie bus labiau specializuoti. 

DI pritaikymas kasdienybėje bus lengvas ir nesudėtingas, jei turėsime gerą edukaciją apie pagrindinius šios inovacijos aspektus, vartotojišką DI pusę. Lietuvoje DI edukacija užsiima keletas žmonių, tačiau ateityje, paskyrus keletą valandų susipažinimui su pagrindiniais DI principais, šių žinių pakaks kasdieniams žmogaus poreikiams, naudojant DI produktus. 

Kokias matote globalias DI raidos grėsmes? Kokių susitarimų turime imtis, kad DI kūrėjai ir svarbiausi valdytojai rinktųsi utopinę, o ne distopinę DI augimo kryptį? 

Edukacija padės žmonėms suprasti, kad nereikia bijoti ir tikėtis blogiausio scenarijaus. Jau minėtas Andrew Ngas teigia, kad galvoti apie distopinę DI ateitį – tai lyg galvoti apie žmonių perteklių Marse. Mano požiūris toks pats. Tiesa, didžioji dalis DI ekspertų apklausų rodo, kad 2050-aisiais sukursime bendrą DI (angl. artificial general intelligence) – vienetinį DI modelį, protingesnį už žmogų. Beveik visi ateities scenarijai šiame kontekste yra distopiniai, apžvelgiantys, kaip superDI užvaldys pasaulį. Tačiau šių potencialių grėsmių klausimus jau dabar sprendžia labai daug protingų žmonių. 

Verta susipažinti su Nicko Bostromo, Eliezero Yudkowskio bei jų kolegų tyrimais. Turime galvoti apie DI kaip apie atominę energetiką – tai itin naudingas dalykas, tačiau negalime statyti atominių elektrinių ir tik po to imtis saugumo užtikrinimo. Rizikas turime analizuoti iš anksto tam, kad sukurti bendro DI modeliai būtų saugūs. Tai padaryti sunku, tačiau turime laiko, pažangias tyrimų grupes ir talentus, kurie jau dabar sprendžia šias problemas. 

Kol mokslininkai rūpinasi mūsų saugumu ateities DI pasaulyje, kokių susitarimų kaip visuomenė ir valstybė turime ieškoti jau dabar Lietuvoje, siekdami ne distopinio, o pozityvaus „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus? 

Žvelgdamas į „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijų manau, kad neturime mechanizmo, modelio, kuris padėtų siekti šio krypties tikslų. Duomenų moksle, statistikoje, mašininiame moksle visada remiamasi modeliais, kurie atskleidžia priežastinius ryšius ir padeda sudėlioti tolesnius žingsnius. Mes pasakėme, kad norime gyventi gerai, valstybė turi būti atspari, tauta motyvuota, pasiekta ekonominė gerovė, socialinis saugumas, puoselėjama graži gamta, regionuose netrūksta lėšų. Tai gražūs tikslai, tačiau panašu, kad neturime idėjinių mechanizmų, kaip norime jų siekti. Neturime plano. 

Manau, judėdami norimo scenarijaus link, pirmiausia turime vystyti ekonominį šalies augimą. Pagerėjus ekonomikai, priartėsime prie tikslų. DI vaidmuo siekiant ekonominio augimo bus itin svarbus. Valstybių vadovai ir didžiųjų kompanijų vadovai visame pasaulyje jau dabar supranta DI svarbą ateities pasauliui, nors šiuo metu stebime technologijos vystymosi pradžią. 

Kaip ir milžiniški pokyčiai, kuriuos kadaise atnešė elektra, taip ir „naujosios elektros“ – DI – pokyčiai mūsų šalies gyvenimui bus labai reikšmingi. Gebėjimas kurti technologijas ir produktus, paremtus DI, gali būti pagrindinis variklis, kuris Lietuvai leis pasivyti ir aplenkti daugelį kitų šalių. Tačiau turime sutvarkyti mokslą, mokslo ir verslo bendradarbiavimą, startuolių ekosistemos skatinimą. Tai pagrindiniai elementai, į kuriuos turėtume susikoncentruoti. Nereikia blaškytis siekiant šimto skirtingų dalykų. Kryptingai siekdami minėtų tikslų, galiausiai priartėsime ir prie „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijuje plačiai išvardytų gero gyvenimo elementų. 

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr.10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt.”

https://www.vz.lt/Lietuva2050/2023/02/28/d-ceilutka-dirbtinis-intelektas-gali-tapti-lietuvos-konkurenciniu-varikliu-taciau-turime-revoliucionuoti-mokslo-sistema#ixzz7ued11Mkc