„Ar mes išgyvename naują šaltąjį karą, ir jei taip, kas laimi?
Politikos formuotojai grumiasi su aštrėjančios geopolitinės konkurencijos tarp JAV ir jos sąjungininkų bei partnerių ir Kinijos, Rusijos ir Irano ašies pasekmėmis, dėl konflikto pobūdžio nėra daug sutarimo. Kai kuriems esame įsitraukę į naują šaltąjį karą. Kiti perspėja, kad dabartinė situacija taip skiriasi nuo ilgos kovos su Sovietų Sąjunga, kad Šaltojo karo etiketė netinka.
Tai audra arbatinuke. Vadinkite tai Antruoju šaltuoju karu, pasauliniu sostų žaidimu, nauja geopolitinės konkurencijos era. Kad ir kaip tai pavadintume, mūsų tikslas turi būti toks pat, kaip ir Šaltojo karo metais: išsaugoti amerikietišką gyvenimo būdą ir mūsų sąjungininkų saugumą, nepradedant branduolinio karo. Tačiau padėtis pasaulyje šiandien yra sudėtingesnė, nei 1948 m., o JAV ir Kinija turi ekonominių ryšių, kurių mes niekada neturėjome su Sovietų Sąjunga. Mūsų požiūris į konkursą turės atsižvelgti į šiuos sudėtingumus. Konkurencija dėl išteklių, tokių, kaip retųjų žemių metalai, konkurencija dėl pažangiausių technologijų, konkurencija kosmose, aljanso kūrimas, karinės galios projekcija – visa tai yra didesnės kovos dalis.
Sunkiau suprasti, kas laimi. Atrodo, kad diplomatijos srityje JAV šiuo metu sukasi žiedais aplink savo oponentus. Praėjusią savaitę įvykęs trišalis JAV, Japonijos ir Pietų Korėjos vadovų susitikimas buvo besąlygiškai sėkmingas. Abipusio susirūpinimo dėl didėjančios Kinijos karinės galios ir diplomatinio atkaklumo vedami, du svarbiausi Šiaurės Rytų Azijos technologijų ir ekonomikos galiūnai bent jau kol kas palaidojo dėl glaudesnio bendradarbiavimo su JAV nesutarimų kirvį.
Kinija į viršūnių susitikimą reagavo su įniršiu. Priešiškumo tarp Japonijos ir Pietų Korėjos skatinimas ilgą laiką buvo Kinijos prioritetas. Tai atrodo vis sunkiau, nes Pietų Korėjos viešoji nuomonė reaguoja į agresyvią Pekino diplomatiją ir paramą Šiaurės Korėjai. Remiantis Pew tyrimų centro duomenimis, 77% Pietų Korėjos gyventojų neseniai atliktoje apklausoje išreiškė nepalankų požiūrį į Kiniją ir 79% palankiai vertina JAV. Požiūris į Japoniją keičiasi, o Pietų Korėjos gyventojai iki 30 metų yra daug atviresni santykių gilinimui, nei jų vyresnieji. Kinijai ir Rusijai remiant Šiaurės Korėją, panašu, kad Seulas ir toliau ieškos JAV ir Japonijos gynybos jo pavojingoje kaimynystėje.
Praeitą savaitę Kinijai buvo ir kitų blogų naujienų, pablogėjus jos ekonomikos perspektyvoms. Panašu, kad nekilnojamojo turto burbului sprogstant, vietos valdžiai skęstant skolose ir esant didžiuliam jaunimo nedarbui, analitikai mažina jų lūkesčius dėl Kinijos augimo, o kai kurie mano, kad Kinijos ekonomikos dydis niekada nepralenks JAV ekonomikos.
Tačiau Pekinas ir toliau žengia į priekį. Ji stato pakilimo taką saloje, kurią atėmė iš Vietnamo. Darbas karinio jūrų laivyno bazėje Kambodžoje, kurioje galėtų tilpti vienas iš naujų Kinijos lėktuvnešių, nuolat juda į priekį. Kinijos valdymas vandenynuose ir danguje aplink Taivaną stiprėja, Pekinui suintensyvinant karines pratybas, reaguojant į neseniai Taivano viceprezidento Lai Ching-te „tranzito sustojimus“ JAV.
Kažką panašaus galime pamatyti ir Ukrainoje. Bideno administracija triumfavo salonuose, bet suklupo laukuose. Ji sukūrė nepaprastą diplomatinę koaliciją Ukrainai paremti, tačiau šampano taurių žvangėjimas ir komunikatų kaskada negali nuslėpti sąstingio tikrovės. Rusija ne tik kol kas sužlugdė ilgai lauktą Ukrainos kontrpuolimą. Vagnerio grupė, nors ir bebūtų apimta problemų namuose, sėkmingai išplėtė Rusijos įtaką visoje Afrikoje, net ir padeda Basharui al Assadui sustiprinti jo pozicijas Sirijoje.
Tai per daug primena Amerikos politiką Afganistane, kur ilgus metus amerikiečių diplomatai dėstė visus taškus ant „i“ ir kirto visus „t“, koordinavo sudėtingą tarptautinę koaliciją, vykdė politinę ir karinę darbotvarkę nuo kovos su sukilėliais iki moterų įgalinimo ir pralenkė Talibano silpnas pastangos atlikti tokias užduotis, kaip ekonominis vystymasis – tik tam kad pabaigoje Amerikai patirti žeminantį pralaimėjimą.
Dešimtmečiais po Šaltojo karo, kai Amerikos valdžia iš esmės buvo neginčijama visame pasaulyje, per daug Amerikos politikos formuotojų pamiršo, kad mūsų priešams įspūdį daro mūsų valia ir galia, o ne mūsų dorybė ar diplomatinis miklumas. Franklinas D. Rooseveltas suprato, kad nesvarbu, kiek įkvepiančių idėjų buvo įtraukta į Atlanto chartiją ar koks puikus buvo Breton Vudso pinigų sistemos dizainas, jei JAV ir jos sąjungininkės negalėtų nugalėti Vokietijos ir Japonijos mūšių laukuose.
Šiandien turime susigrąžinti tą tikroviškumą. Diplomatija svarbi, bet galia svarbiau.“ [1]
Laikas mums Lietuvoje išsirinkti valdžią, kuri užtikrintų Lietuvos neutralumą Rytų ir Vakarų konfliktuose. Tai gali leisti mums mikliai panaudoti mūsų geografinę padėtį tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos ekonomikos vystymui. Tik gerai sutvarkytas ūkis gali užtikrinti nepriklausomos Lietuvos klestėjimą ir mūsų, lietuvių, daugumos paramą mūsų mažai valstybei, turinčiai ilgą ir garbingą istoriją.
1. Power Matters More Than Diplomacy. Walter Russell Mead.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 22 Aug 2023: A.13.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą