„VELYKIJ BYCHKIV, Ukraina. Praėjo septynios savaitės po to, kai Ivanas Pidmalivskis turėjo grįžti į fronto liniją, kai gelbėtojai ištraukė jo negyvą kūną iš upės Ukrainos vakariniame pakraštyje.
Jo mirtis padidino daugiau nei dviejų dešimčių vyrų, kurie nuskendo Tysos upėje nuo įvykių Ukrainoje pradžios, skaičių, jie bėgo nuo karinio šaukimo, kurio tikslas buvo palaikyti Ukrainos pastangas.
Pidmalivskis buvo kitoks: grįžęs iš užsienio į Ukrainą, jis kovojo dvejus metus.
Jo šeima matė, kaip konfliktas vis labiau paveikė aukštą 32 metų vaikiną, tačiau jis niekada jiems neatskleidė savo išsekimo gelmių. „Kas vyko jo sieloje, aš nežinau“, – sakė jo mama Liubov Pidmalivska.
Kūnai upėje yra niūri vienos iš didžiausių problemų, su kuriomis susiduria Ukraina, apraiška, kai konfliktas prasideda trečią vasarą be aiškaus kelio į pergalę. Daugelis iš pradžių mobilizuotų vyrų yra mirę, dingę arba sužeisti, o likusieji yra susidėvėję nuo daugiau, nei dvejus metus, trukusių įvykių. Ukrainos vyriausybei buvo sunku juos pakeisti po to, kai vilkinosi dėl politiškai nepopuliaraus sprendimo išplėsti projektą.
Įstatymas draudžia vyrams nuo 18 iki 60 metų išvykti iš Ukrainos. Vis dėlto dešimtys tūkstančių nelegaliai pabėgo, o daugelis slapstosi, kad išvengtų šaukimo.
Vėluojant surinkti naujus karius, padidėjo įtampa kareiviams, tarnaujantiems be jokių demobilizacijos galimybių, išskyrus traumą ar mirtį. Karinės sutartys tapo neterminuotos, kai ankstyvosiomis įvykių dienomis buvo įvesta karo padėtis.
"Turime tai padaryti, kad vaikinai turėtų normalią rotaciją. Tada jų moralė pagerėtų", – gegužę interviu BBC sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis apie mobilizaciją. Nemažai brigadų buvo „tuščios“, – pripažino jis.
Zelenskiui pasirašius įstatymą, sumažinantį šaukimo amžių iki 25 metų ir kitus veiksmus, įdarbinimo skaičius pagerėjo.
Tačiau šaukimo kampanija taip pat nustūmė daugiau vyrų į šešėlį ir pakurstė įtampą visuomenėje. Visoje šalyje vyrai slapstosi nuo šauktinių pareigūnų, kurie buvo nufilmuoti, kaip iš gatvės plėšia potencialius šauktinius. Trijų kaimyninių šalių duomenys rodo, kad pastaraisiais mėnesiais, iš Ukrainos nelegaliai bėgančių, vyrų skaičius išaugo. Pasieniečiai kasdien sugauna dešimtis vyrų.
Tai ryški priešingybė nuo svaiginančių pirmųjų karo dienų, kai savanoriškai kariavo tiek daug vyrų, kad Ukrainos kariuomenė kai kuriuos nepriėmė. Daugelis netgi grįžo iš kitų šalių, įskaitant Pidmalivskį, kuris paliko žmoną ir du vaikus kaimyninėje Slovakijoje.
„Tai buvo šokas“, – sakė Pidmalivska, prisimindama dieną, kai jos vyriausias sūnus atvyko į gimtąjį Velykiy Bychkiv miestelį.
Pirmieji karo metai Pidmalivskiui praėjo gerai. Praėjusių metų pavasarį Ukrainai ruošiantis dideliam kontrpuolimui, jis buvo išsiųstas į Prancūziją mokytis savaeigės haubicos „Cezaris“ naudojimo.
Tačiau proveržio viltys greitai subyrėjo prieš sunkią Rusijos gynybos realybę. Amunicijos pradėjo trūkti, nes politinė aklavietė JAV sulaikė pagrindinį pagalbos paketą. 2022-ųjų entuziazmui pavirtus į niūrų išsekimo mūšį, Pidmalivskio nuotaikos aptemo.
Pokalbyje su mama pasakė, kad viskas gerai. Tačiau vienas kareivis, kuris kartu su Pidmalivskiu prisijungė prie armijos ir kartu su juo tarnavo 148-ojoje brigadoje, sakė patikėjęs, kad jis ir likę dalinio nariai buvo išsekę. „Jie maldavo pamainos“, – sakė karys, kuris pagal karinį protokolą davė tik savo šaukinį Horetsą. Pidmalivskis skundėsi, kad jo vadas nepasirašys atostogų susitikti su šeima Slovakijoje ir jam sumokėjo per mažai. „Jis sirgo ir pavargo nuo visko“, – sakė Horetsas.
Kovo mėnesį Pidmalivskiui pagaliau buvo suteiktos trečiosios atostogos nuo įvykių pradžios. Iš Rytų Ukrainos mūšio laukų jis grįžo į jo kaimą vakaruose, kur valdžia veltui stengiasi neleisti vyrams pabėgti.
Ukrainai sugriežtinus karo prievolę, 25 metų Valerijus Minikhinovas taip pat atvyko namo į Velykiy Bychkiv. Jo motina įtikino jį grįžti iš Kijevo, kad galėtų jį paslėpti nuo gaudytojų. „Bijojau prarasti sūnų“, – sakė Ninel Kopekova.
Jai nežinant, jis nusprendė bėgti per upę į Rumuniją, padedamas kontrabandininko, sumokėjęs 4000 dolerių. Praėjus dienai po jo dingimo, Minikhinovo draugė atskleidė jo planą keliauti į Švediją, kur artimieji rado jam darbą. Kelionė baigėsi maždaug 25 mylios žemyn upe nuo Velykiy Bychkiv, kur gelbėtojai per mylią rado jo kūną. Skrodimas nustatė, kad Minikhinovo širdis sugedo.
Po kelių savaičių artėjo Pidmalivskio atostogų pabaiga. Jis pasakė jo jaunesniajam pusbroliui Mykolui Jaremčiukui, kad nenori eiti, bet pradėjo rinkti atsargas, sakydamas, kad grįš į frontą.
Kovo 28 d., kartu išgėrus alaus, šeima pabudo ir pamatė, kad Pidmalivskio nebėra.
Po kelių dienų Pidmalivskio vadas paskambino ir paklausė, kodėl jis neatvyko į pareigas. Vis dėlto šeima laukė beveik savaitę, kol kreipėsi į policiją.
Aplink Velykiy Bychkiv pradėjo sklisti gandai, kad Pidmalivskis pabėgo per upę į Rumuniją. Vienas asmuo net teigė kalbėjęs su juo kitoje pusėje.
Žiemai atšilus Tysa išsipūtė ir srovė stiprėjo. Balandžio pabaigoje gelbėtojai rado dviejų upės salelėje paplūdimių vyrų kūnus. Netrukus po to žvejys vandenyje pastebėjo kito žmogaus kūną. Tą pačią dieną buvo ištraukti dar du.
Gegužės viduryje Rumunijos pasieniečiai aptiko upėje plūduriuojantį vyro lavoną. Atrodė, kad jis kurį laiką buvo negyvas vandenyje ir neturėjo jokių dokumentų. Tai buvo 30-asis kūnas, paimtas iš upės nuo įvykių pradžios.
Po trijų dienų policija Jaremčiukui atsiuntė kūno nuotrauką. Nuskendęs vyras buvo panašaus kūno sudėjimo kaip ir brolis, tačiau tuos batus jis atpažino iš karto. „Jie buvo mano batai“, – sakė Jaremčiukas, prisimindamas, kad Pidmalivskis juos pasiskolino.
Nuo to laiko iš upės buvo ištraukti dar penki kūnai.
Kitaip, nei per konfliktą žuvę kareiviai, Pidmalivskis be fanfarų buvo palaidotas sklype netoli Minichinovo. Horetsą nuliūdino tai, kad jo draugas ir kareivis, savo noru grįžęs į Ukrainą ir kovojęs dvejus metus, negautų jokios pagarbos. „Jis nebuvo gudruolis, jis buvo tikras patriotas“, – sakė jis.
Taigi jis įteikė Pidmalivskio šeimai jo bataliono vėliavą, kurią jie įtvirtino ant jo kapo. „Man nerūpi, ką kas galvoja“, – sakė Jaremčiukas. „Jis nusipelnė būti palaidotas, kaip didvyris“.
---
Kai kurie eina į kalnus
Moldovos, Rumunijos ir Slovakijos pasienio tarnybos duomenimis, nuo įvykių pradžios iš šalies nelegaliai išvyko mažiausiai 44 000 ukrainiečių. Tai neapima vyrų, kurie oficialiai kirto sieną naudodamiesi dokumentais, atleidžiančiais juos nuo karo tarnybos, išduotais mainais už kyšį.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusiais metais atleido šalies regioninių karinių verbavimo centrų vadovus, siekdamas susidoroti su korupcija, dėl kurios vyrai išvengė šaukimo į kariuomenę.
Pagrindiniame kelyje, vedančiame į vakarinį Užkarpatės regioną, kontrolės punkte esantis ženklas ragina vyrus neišvykti. Kalnų regiono sienos su keturiomis valstybėmis – Rumunija, Vengrija, Slovakija ir Lenkija – tapo nelegalių kirtimų centru.
Kontrabandininkai dabar tenkina augančią vyrų, bandančių pabėgti iš šalies, paklausą, už savo paslaugas imdami nuo 4 000 iki 15 000 dolerių." [1]
1. World News: Conflict-Weary Ukrainians Take Tragic Steps --- Over a dozen men have drowned in bid to flee service amid lack of fresh troops. Coles, Isabel; Sivorka, Ievgeniia. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 July 2024: A.18.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą