„Knygoje „Žmonijos imperijos
nuosmukis ir žlugimas“ Henry Gee, „Nature“ vyresnysis redaktorius, teigia, kad
mes, kaip rūšis, jau per daug optimizavomės ir tapome tokie homogeniški savo
genetinėje struktūroje, kad atsiduriame ant išnykimo slenksčio.
Savo siaubingoje pranašystėje, vienu
metu plepioje ir ambicingoje, Gee perskelia šimtus tūkstančių metų genetinių
įrodymų, kad paaiškintų Homo sapiens atsiradimą ir žlugimą. Žemėje kažkada buvo
bent devynios žmonių rūšys, tačiau kai liko tik viena, kuri išplito, keičia ir
dominuoja natūralioje aplinkoje, žmonija prarado daug genetinės įvairovės.
„Afrikoje šimpanzių būryje yra daugiau genetinių variacijų, – rašo Gee, – nei
visoje žmonių rūšyje.
Taip pat per daug išnaudojome gamtos
išteklius, susiaurindami mūsų valgomų dalykų genomus. Dabar mes pasikliaujame mažesniu
pasėlių skaičiumi, nei bet kada anksčiau, todėl mūsų maisto atsargos tampa vis
labiau jautrios ligoms, oro užgaidoms ir geopolitiniams konfliktams.
Mūsų vis mažėjančiame ir tarpusavyje
susijusiame pasaulyje finansinis sukrėtimas ir ligos plinta greičiau: virusai
ir bakterijos, netrukdomi keistų biologinių skirtumų kišenių, suduos smūgį viskam
iš karto. Štai kodėl optimizavimas, siekiant įgyti išsilavinimą ar tobulą
kukurūzų burbuolę, gali reikšti mūsų pabaigą, net jei pavyks išvengti
pasaulinio atšilimo ar branduolinio karo pasekmių.
Gee
mano, kad geriausias būdas judėti į priekį yra ieškoti kito pasaulio, esančio
už Žemės, kur galėtų vystytis naujos žmonių rūšys. Pradėkite nuo mėnulio. O gal
asteroido vidus po to, kai iš jo buvo išgauti mineraliniai ištekliai. Gee
teigia, kad vieno didelio asteroido tuščiaviduris lukštas galėtų sugerti bent
Kanados gyventojus – kalbame apie 51-ąją valstiją!
Jis
tvirtina, kad turime judėti greitai: išnykimas gali būti po 10 000 metų, bet
turime tik apie du šimtmečius sukurti šias naujas kosmines kolonijas, nes,
mažėjant gyventojų skaičiui, mažės ir mūsų technologinių naujovių galimybės.
Gee savo prologe taip atsainiai
užsimena apie kosmoso kolonizaciją, kad galėtumėte tai laikyti dar vienu
balandžio pirmosios pokštu. Kai jis grįžta prie knygos pabaigos, jis palieka
šiek tiek laisvus duomenis.
Jis
numato dirbtinę fotosintezę, kuri skatintų naujus maisto šaltinius, o saulės
baterijų, optinių skaidulų ir veidrodžių sistemą – saulės šviesą: „Nėra jokios
priežasties, kad ji neturėtų būti tokia šviesi, kaip dieną“.
Jis kelia, be atsakymo, ir
politinius klausimus: ar šalys gali kariauti dėl ginčytinų, mineralais turtingų,
teritorijų kosmose? Ar technologijų trilijonieriai gali nuspręsti ten
finansuoti privačias kolonijas? Žinoma, jūs manote. Ar jau galime ką nors
atmesti, kaip pokštą?" [1]
ŽMONIJOS IMPERIJOS NUOSMUKIS IR ŽLUGIMAS: kodėl mūsų rūšis atsidūrė ant
išnykimo ribos| Autorius Henry Gee | Martyno spauda | 278 p. | 29 doleriai
1. What if We Select Ourselves Out of Existence?: Nonfiction.
Zernike, Kate. New York Times (Online) New York Times Company. Mar 23,
2025.