Kubiliaus ir Steponavičiaus “darbo” rezultatai: daugėja savivaldybių, kurių gimnazistams prestižinės studijos tampa nebeprieinamos

 

Gintaras Sarafinas

“Didžiulis išsisluoksniavimas – taip galima pavadinti netolygumus Lietuvos studijų paveiksle.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 30 aukštųjų mokyklų. Daug, tad konkurencija tarp jų milžiniška, o jaunų žmonių mūsų šalyje nuolat mažėja. Šiais laikais įstoti į kolegiją ar universitetą neįtikėtinai paprasta, nes visi išreiškę norą studijuoti yra laukiami. Ir nors teoriškai bandoma kurti šiokius tokius kokybinius barjerus, praktiškai net ir silpniems gimnazistams patekti į aukštąsias mokyklas nėra itin sunku.

Bet taip yra tikrai ne visuose sektoriuose. Yra sričių, kur stojančiųjų mažiau, nei valstybė skiria valstybės finansuojamų studijų vietų (ypač tai pasakytina apie gamtos mokslus arba inžinerijos studijų programas), bet kartu yra ir tokių studijų krypčių, kur konkursai milžiniški, įstoti ypač sunku, o gavusieji valstybės finansuojamą studijų vietą laikomi laimės kūdikiais. Čia kalbame apie prestižines studijų programas.

Taigi, sunkiausia šiais laikais įstoti į odontologijos valstybės finansuojamas studijų vietas (nes jų labai mažai, o norinčiųjų tikrai daug). Toliau eina medicina, biochemija, biotechnologijos, gyvybės mokslai, taip pat studijų programos, pagal kurias rengiami pilotai. Čia konkursai išties paranormalūs, ir stojamasis balas dažnai viršija devynetą (norint patekti į nemokamas vietas).

Jaunam žmogui tai didelis iššūkis. Ir net labai motyvuotiems, norintiems studijuoti mediciną, odontologiją, ar gyvybės mokslus, nelengva įgyvendinti šią savo svajonę. Ypač tai sunku jaunuoliams iš regionų. Iš tiesų Lietuvoje vis daugėja ne tik mokyklų, bet net ir savivaldybių, iš kurių nė vienas abiturientas nebepajėgia įstoti į mediciną, odontologiją, aeronautikos inžineriją ar kitas prestižines studijų programas.

Pavyzdžiui, 2020 m. į medicinos valstybės finansuojamas studijų vietas neįstojo nė vienas jaunuolis iš 9 savivaldybių, o 2023-iaisiais – jau iš 14-os. Net ir iš gana didelių savivaldybių: tarkime, Rokiškio ar Jurbarko rajonų. O dar iš 14-os savivaldybių į finansuojamą medicinos studijų vietą įstojo tik po vieną abiturientą. Pusė įstojusiųjų į šią kryptį yra iš Vilniaus ir Kauno. Ir tai tikrai nėra malonu išgirsti šeimoms iš regionų. Ir ne tik šeimoms, bet ir vietos politikams bei darbdaviams.

Dar labiau jaunuoliams iš daugumos regionų nepasiekiamos valstybės finansuojamos odontologijos studijos. 2020 m. į šias studijas pavyko prasibrauti jaunuoliams iš 15-os savivaldybių, o 2023 m. jau tik iš dvylikos (ir tarp jų, žinoma, dominuoja didmiesčiai). Priminsime, kad iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių.

Gyvybės mokslų srityje valstybės finansuojamų studijų vietų gerokai daugiau – 324, – tačiau vis tiek turime sočiai savivaldybių, tai yra 9, iš kurių nė vienas jaunuolis ten nepateko, o dar iš 15 savivaldybių pateko tik po vieną jauną žmogų.

Žinoma, gal ir nereikėtų apsiriboti vien biomedicinos ar gyvybės mokslais, bet kad ir kalbant apie kitas prestižines studijas vaizdas nelabai skiriasi. Ypač ten, kur stebimi didžiausi stojančiųjų konkursai, o kalbant paprastai, ten, kur sunkiausia įstoti. Daugėja savivaldybių, kurių abiturientams nebeprieinamos orlaivių valdymo, skandinavistikos, biotechnologijų, programų sistemų, kartais net teisės studijų valstybės finansuojamos vietos.

Štai į aeronautikos inžinerijos krypties studijas nė vienas jaunuolis neįstojo net iš 20 savivaldybių, o tai yra trečdalis visų savivaldybių. Informatikos mokslų kryptyje valstybės finansuojamų vietų tarsi ir daug – 1333, – be to, ir valstybė skatina rinktis šias studijas, tačiau vis tiek turime 5 savivaldybes, iš kurių į šią kryptį neįstojo nė vienas jaunuolis arba įstojo tik po vieną.

„Labai liūdna, kad Lietuvoje studijų prieinamumas yra netolygus. Šiaip jau biologiškai gabių ir talentingų vaikų skaičius skirtinguose Lietuvos regionuose yra pasiskirstęs panašiai, bet pagal stojimo į patraukliausias studijų programas tendencijas tarp miestų ir regionų vaikų matyti reikšmingi skirtumai ir didelės žirklės.

Taip mes tiesiog prarandame talentus ir skriaudžiame regionų vaikus“, – komentuoja ekonomistas profesorius Romas Lazutka.

Kaltinti pačių jaunuolių čia niekaip neišeina. „Tiesiog dalyje savivaldybių bendras švietimo lygis nusmukęs ir kai kurių paribio rajonų abiturientai nebepajėgia konkuruoti su didmiesčių bendraamžiais, kurie gali mokytis pačiose geriausiose šalies mokyklose, lankyti dar ir korepetitorius ir socialinio mobilumo liftais judėti žymiai aukščiau. Taigi sąlygos vis labiau skiriasi. Be to, pastebiu, kad dažnai regionuose ir socialinis kultūrinis klimatas neskatina siekti daugiau, turėti didingų svajonių, siekti atsidurti itin konkurencingose studijų programose“, – teigia sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė.

Tad kokios išeitys? Jų nėra labai daug: pirma, galima stoti į mokamą studijų vietą, bet medicinos, biotechnologijų ar aeronautikos studijos iš tiesų brangios ir daugeliui šeimų finansiškai nėra pakeliamos. Antra, galima koreguoti savo planus toje pačioje studijų srityje ir vietoj medicinos rinktis farmaciją, visuomenės sveikatą ar veterinariją (tą dalis jaunuolių ir daro, bet, sutikite, tai nėra tapatu). Trečia, galima nuryti kartėlį ir tenkintis mažesniais siekiais, tarkime, vietoj medicinos stoti į slaugą (tą taip pat daro nemažai jaunų žmonių). Bet nuoskauda ir nepasitenkinimas lieka. Nes tokį jaunuolio pasirinkimą nulemia ne jo talentai ir darbštumas, o tiesiog aplinkybės ir gyvenamoji vieta.”

Kur dabar mūsų Lietuvos konkurencingumo naikintojai? Steponavičius jau nuteistas už kombinacijas su pinigais. Kubilius dar ne, miega Briuselyje.