Lietuviška gynyba: pamirškite finansinę laisvę – ruoškitės ilgai darbo savaitei

 

“Lietuva pagal darbo jėgos bendrą apmokestinimą tarp Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių yra antra po Belgijos. 2024 m. Lietuvoje darbuotojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų dalis bruto sudarė 37,8 proc. atlyginimo. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos žmonių į rankas gaunama alga siekia 62 proc. atlyginimo popieriuje. Mažiausiai mokesčių sumoka Šveicarijos gyventojai – jų į rankas gaunamas atlyginimas sudarė 81,4 proc. popieriuje nurodytos algos.

Naujoji mokesčių reforma, jei nutiks tokia, kokia planuojama, palies ne didžiąsias korporacijas ir ypatingai turtingus žmones, bet šiek tiek galvą pakėlusius vidutiniokus, sąžiningai perkančius kursus, „kaip sulaukus trisdešimties išeiti į pensiją“ ir jais sekančius. Nepaisant Premjero grasinimų, nacionalinio stadiono statytojais galės ir toliau mokėti mokesčius Estijoje – iš ES neišstosime vardan didesnio įmonių apmokestinimo.

Kaip ir nesusigrąžinsime tų, kurie Lietuvoje palaimingai uždirbinėja milijonus, o reziduoja Dubajuje, ar kitoje lengvesnio apmokestinimo valstybėje.

Ne, čia ne apie tai, kad savimi rūpintis nereikia, nes mumis pasirūpins valstybė mielaširdingai organizavusi keturių dienų darbo savaitę ir didesnes bei ilgesnes nedarbo išmokas. Tiesiog einame į laiką, kai gerovės katalizatoriumi galės tapti samdomas darbas, dar, galbūt, kažkokios spekuliacijos, tačiau ne smulkus ir vidutinis verslas.

Šiek tiek apie tarifus.

Kaip skelbė Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija, uždirbantiems iki 36 vidutinių šalies darbo užmokesčių (VDU) per metus (t. y. 80,6 tūkst. eurų), bus taikomas 20 proc. GPM tarifas.

Jeigu asmens pajamos per metus svyruos tarp 36 VDU ir 60 VDU (80,6 tūkst. ir 134,3 tūkst. eurų), jis jau turės mokėti 25 proc. GPM.

Jeigu pajamos viršys 134,3 tūkst. eurų, bus taikomas 32 proc. GPM.

Šiais metais VMI „prižiūri“ 139 turtingus asmenis ir 88 jų sutuoktinius, taigi, iš viso 227 asmenis. Turtingas žmogus ar šeimas tie – kurie valdo virš 40 mln. eurų turto. Tikėtina, po NT pervertinimo tokių turtuolių padaugės.

Tačiau bėda ta, kad pasaulis nesibaigia Trakais, o galimybės ilsėtis Palanga.

Palyginimui, pagal šiandien galiojančią mokestinę tvarką ieškoti Lietuvoje vien GPM žmogui, kuris uždirbo milijoną būtų 150 tūkst. eurų. Jei jie nesumokami, tai galima metus pagyventi, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur tokio mokesčio tiesiog nėra. Jei uždirbus milijoną valstybei reikės atiduoti 320 tūkst. eurų? Tikėtina, turtės ir brangaus NT įdomiose šalyse pardavėjai bei advokatai, kurie leidžia „perkelti“ save į mažesnių mokesčių erdvę. Beje, kuo didesnė infliacija ir kuo turtingesnė šalis, tuo uždirbančių tokias sumas daugiau.

Tai gali tapti problema būtent ne turtingiesiems, kurie ras kaip išvengti šių mokesčių, nes jie turi resursų steigti šeimos biurus ne Lietuvoje, įmones, kurios formaliai tampa jų turto valdytojais. Jei reikia pavyzdžių – kai kurie didieji skandinavų bankai Lietuvoje jau turi tik filialus. Kaip ten su mokesčiais kažkodėl niekas garsaus klausimo neužduoda, tik Premjeras užsimena, kad jiems daromas spaudimas elgtis gražiai. Tačiau verslo vienintelis tikslas – kuo didesnė nauda akcininkui. Misijas ir vizijas galima palikti vidurinės ir žemesnės grandies vadovams, kad neprašytų didesnio atlyginimo.

Grįžkime prie smulkaus ir vidutinio verslo. Maždaug 134 tūkst. eurų, apie kuriuos kalbama kaip apie pajamas, nuo kurių GPM bus didžiausias, nėra ypatingai didelė suma. Tiek žmogus gaus pardavęs savo įmonėlę kur nors provincijoje, kurią kūrė keletą dešimtmečių, tikėdamasis sočios pensijos, ilgai išlaikytas „teisingas“ akcijas ar komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą kur nors Zarasuose.

Pakankamai didelė šio turto vertės prieaugio dalis, nors vertė kurta dešimtmečiais, nukeliaus valstybei. Tuo labiau, kad didelę dalį turto vertės prieaugio „suvalgys“ valstybė didindama mokesčius. Teks dalintis, mielas investuotojau. Ministerijos ir pavaldžios įstaigos pačios neįsisiteigia ir neišsilaiko.

Kitas niuansas – jau dabar kyla klausimas ar verta kurti verslą, nes, ypatingai jei kalbėsime apie smulkius verslus, tenka beveik tiesiogiai konkuruoti su didžiosiomis korporacijomis ir surinkti bent jau tiek, kiek šiose korporacijose uždirba vidutinės grandies vadybininkas, tampa vis sudėtingiau.

Šie tarifai didžiausią paniką kelia įvairių laisvųjų profesijų atstovams – advokatams, notarams ir pan. Kol kas negirdėti ūkininkų žodžio, tačiau tikėtina, kad jų nelies. Visgi jie vairuoja traktorius ir, jei kas nepatiks, žino kelią į Vilnių. Jėgą jau yra parodę, nors Vyriausybės noras sumažinti „gyvulių ūkį“ gana suprantamas.

Tiesiog mastas, technologijos ir vis sudėtingesnės verslo sąlygos bei biurokratija, su kuria kovoti didieji dar turi resursų, smulkieji ne, menkina ir menkins šeimos įmonių ir vidutinių įmonių skaičių. Kalbėkime apie realybę, ne apie politikų lozungus.

Su smagumais jau susidūrė žmonės, kurie pirko butus investicijai – apmokestinus NT ir pakeitus nuomos priežiūros traktavimą, jų pajamos spėriai važiuos žemyn. Beje, kai kurie pakeitimai, kurie reikšmingai smogė per pajamas, padaryti tyliai, be jokių diskusijų. Kaip ir Regionių ministerijos ir kovos su biurokratija komisijos steigimas tuo pačiu metu.

Tiesiog, kai toliau mėginsite sau ir šeimai kurti sotesnę ateitį, reikia įskaičiuoti ir rizikos faktorių – politikų veiksmų nenuspėjamumą. Kaip ir keturių dienų darbo savaitę, kuri gali būti įvesta viešajame sektoriuje ir prie kurios turės prisitaikyti ir verslas. Linkėjimai smulkiajam verslui ir jos savininkams, kuriems kiekviena samdomo darbo valanda tiesiog pabrangs.

Svajokliai, skaičiuodami kaip keliolika metų paars ir turės laisvą ir sotų gyvenimą, galės skaičiuoti galimybes iš naujo. Tikėtina, gana daug kas rinksis sotų samdomų darbą, nes ten uždarbis tik didėja.”