"Viešojoje erdvėje nerimsta aistros
dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo administracijos įvestų ir netrukus 90-čiai dienų įšaldytų muitų pasaulio
valstybėms, įskaitant šalis sąjungininkes Europoje.
Jau tradicija tapo, kad į D. Trumpo
politiką žvelgiama skeptiškai: kitaip sakant, JAV prezidento administracijos
įvesti muitai – nelogiški, archajiški, žalingi amerikiečių
vartotojams ir stipriai pakenks pasaulio ekonomikai.
Kritiką, kaip įprasta, daugiausia
lieja tie, kurie siekia bet kokia kaina išlaikyti status quo pasaulinėje
ekonomikoje. Pastarųjų logika tokia: Jungtinės Valstijos turėtų ir toliau
dalyvauti bei palaikyti (kaip hegemonas) laisvą pasaulinę prekybą, nes tai
apsimoka pačioms JAV, o ne bandyti ginti savo ekonominius interesus muitais.
Ar ši kritika pagrįsta – parodys tik
laikas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad net pats D. Trumpas neteigia, jog
viskas būtinai pavyks šimtu procentų. JAV lyderis leido aiškiai suprasti, kad
iš pradžių gali būti sunku, gali vykti įvairių perturbacijų, bet tikslas –
Jungtinių Valstijų reindustrializacija – pateisina priemones.
Kito kelio JAV nelabai turi. Taip,
„gydymas“ – sudėtingas, bet gali vainikuotis išgijimu. Priešingu atveju, t. y.
toliau išlaikant dabartinę padėtį, JAV (vadinasi, ir pasaulinei ekonomikai)
gresia nemalonumai: galbūt ekonomikos-finansų krizė, galbūt net didžiausios
pasaulio ekonomikos – JAV – nemokumas.
Tiesą sakant, kito kelio JAV nelabai
turi. Taip, „gydymas“ – sudėtingas, bet gali vainikuotis išgijimu. Priešingu
atveju, t. y. toliau išlaikant dabartinę padėtį, JAV (vadinasi, ir pasaulinei
ekonomikai) gresia nemalonumai: galbūt ekonomikos-finansų krizė, galbūt net
didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV – nemokumas.
Klausimas, ar toks scenarijus būtų
naudingas Vakarams ir Lietuvai, tebūnie lieka atviras.
Ignoruoti (cancel’inti) D.
Trumpą arba tvirtinti, kad Jungtinių Valstijų prezidento administracija sumąstė
ir įgyvendina „nelogišką“, „nepagrįstą“ politiką, yra lygiai taip pat nelogiška
ir nepagrįsta, jeigu bent šiek tiek domiesi tarptautine politine ekonomika.
Laisvoji
rinka ir protekcionizmas
Kad būtų galima suprasti D. Trumpo
administracijos sprendimų logiką, reikėtų trumpai nusikelti į XIX a. Tuo metu
gyvenęs vokiečių ekonomistas ir politikas Friedrichas Listas kritikavo
liberalizmo „tėvu“ vadinamo Adamo Smitho ir kitų liberalų laisvosios rinkos bei laisvos užsienio prekybos
principus.
A. Smithas laikėsi požiūrio, kad
laisva prekyba – viena svarbiausių ekonominės gerovės kūrimo sąlygų. Pasak jo,
valstybės specializuosis – gamins tik tas prekes, kurias gamina efektyviau negu
kitos valstybės, o tada, be kliūčių prekiaudamos su kitomis šalimis, generuos
didesnį visuotinį kapitalą, nei gamindamos viską pačios. Valstybės kišimasis į
laisvą prekybą (pvz., muitais ar kitais prekybos apribojimais), A. Smitho
požiūriu, mažina tiek efektyvumą, tiek visuotinį turtą.
A. Smitho idėjas XVIII–XIX a.
sandūroje plėtojo britų [1] ekonomistas ir politikas Davidas Ricardo,
suformuluodamas vadinamąją Santykinio pranašumo teoriją. Remiantis ja, šalys
neturėtų gaminti visko, o tik tas prekes, kurių gamybos kaštai – mažiausi,
palyginti su kitomis prekėmis, kurias valstybė gali pagaminti. Likusias
reikalingas prekes valstybės galės įsigyti laisvojoje rinkoje iš kitų šalių ir
tokiu būdu pasiekti didesnę bendrą ekonominę naudą.
F. Listas neteigė, kad dalyvavimas
laisvoje prekyboje – nenaudingas. Tačiau, pabrėžė jis, naudingas jis tik
išvystytos pramonės valstybėms. O besivystančioms
neindustrializuotoms valstybėms, įskaitant F. Listo gimtąją XIX amžiaus
Vokietiją, dalyvavimas laisvoje prekyboje privalumų neatneša.
Priešingai, specializacija stabdo
pramonės raidą, kadangi nelieka paskatų kurti pramonę, nes trūkstamas prekes
galima įsigyti iš kitų valstybių. Be kita ko, F. Listo teigimu, pasaulinėje prekyboje valstybės prekiauja
skirtingomis prekėmis: vienos eksportuoja aukštesnės, o kitos – žemesnės
pridėtinės vertės produkciją arba žaliavas.
Taigi, jei valstybė nekuria
pramonės, ji ir lieka žemos pridėtinės vertės produkcijos gamintoja bei
eksportuotoja. Taigi, ne tik pralaimi išsivysčiusioms valstybėms (gaunamo turto
atžvilgiu), tačiau ir tampa nuo jų priklausoma.
Neturinti ar praradusi industriją
valstybė ilgainiui praranda mokslo potencialą ir technologijas, kadangi
pramonės vystymasis – neįmanomas be mokslinių-technologinių naujovių.
Galiausiai, neturinti ar praradusi
industriją valstybė ilgainiui praranda mokslo potencialą ir technologijas,
kadangi pramonės vystymasis – neįmanomas be mokslinių-technologinių naujovių.
F. Listo receptas – paprastas:
supaprastintai kalbant, besivystanti valstybė iš pradžių gali dalyvauti
laisvoje prekyboje (pvz., prekiauti žaliavomis, žemės ūkio produkcija).
Dalyvavimas laisvoje prekyboje leidžia sukaupti būtiną kapitalą pramonės
kūrimui ir plėtrai. Tuomet valstybė turi investuoti šį kapitalą į pramonės
kūrimą, plėtrą ir technologijas, o siekiant apsaugoti jauną pramonę nuo
užsienio šalių importo konkurencijos – įvesti muitus. Galiausiai, užaugus ir
subrendus naujai pramonei, valstybė grįžta į laisvą prekybą – tik šįsyk jau
kaip išsivysčiusi ir nepriklausoma nuo kitų valstybių, galinti kontroliuoti
savo vystymosi kelią.
Išgelbės
paslaugos ir technologijos?
Vadinamosios „poindustrinės
visuomenės“ koncepcijos, teigiančios, kad po industrinės revoliucijos
visuomenės pereina į aukštesnį ekonomikos vystymosi etapą, kuriame dominuoja
paslaugos bei žinių ekonomika, o ne gamyba ir pramonė, apologetai aiškina, esą
paslaugų ir technologijų kūrybos sektoriai kompensuoja pramonės praradimą.
Tai nėra absoliuti tiesa. Nei
paslaugų, nei technologijų kūryba nesukuria analogiškos pridėtinės vertės,
kokią generuoja aukštųjų technologijų pramoninė gamyba, vykdoma valstybėje. Šį
faktą gana gerai iliustruoja milžiniškas JAV biudžeto deficitas, liudijantis,
kad paslaugų sektorius – nebūtinai pelningesnis ir stabilesnis už pramoninį.
Ką jau kalbėti apie pramonės
netekusius JAV regionus, tokius kaip vadinamoji „Rūdžių juosta“ (angl. Rust
Belt), kuriuos šiandien slegia gilios ekonominės ir socialinės problemos.
Tokia situacija kadaise Amerikos
pramonės širdyje susiklostė dėl kelių priežasčių: pirmoji – XX a. 7–8 deš.,
susidūrusios su po karo atsigavusių Japonijos ir Vokietijos ekonomine
konkurencija, JAV pirmąsyk per pokario istoriją turėjo tarptautinės prekybos
deficitą. Jungtinės Valstijos jau tuomet pasitelkė protekcionistines priemones,
siekdamos apginti savo ekonominius interesus.
Antroji – tuo pat metu Vašingtonas
ir Pekinas atvertė naują lapą diplomatiniuose santykiuose, siekdami
subalansuoti Sovietų Sąjungos galią. Vadinamoji ping pong politika ne
tik atvėrė kinų gamintojams duris į milžinišką JAV rinką, bet ir užtikrino
užsienio valiutos, būtinos žemės ūkio ir pramonės sektorių plėtotei, šaltinį.
Santykinai pigi darbo jėga ir galimybė laisvai realizuoti produkciją JAV
rinkoje leido Kinijos pramonės įmonėms sparčiai augti.
Prie Kinijos industrijos vystymosi
prisidėjo ir investicijos, kurių daugiausia kinai sulaukė iš JAV. Nemaža dalis
amerikiečių korporacijų ne tik perkėlė gamyklas į Kiniją ir kitas pigaus darbo
valstybes, bet ir palaikė JAV vidaus rinkos apsaugos mažinimo iniciatyvas.
Nors teigta, kad laisva prekyba
atneš daugiau naudos nei žalos, ilgainiui iš užsienio importuojama produkcija
padėjo išstumti iš rinkos brangesnes amerikietiškas prekes. Dėl užsienio
gamintojų konkurencijos tūkstančiai Amerikos darbininkų neteko darbo, o JAV
pramonės sektorius patyrė sukrėtimą.
Statistika patvirtina, kad JAV
pramonės sektoriaus reikšmė šalies ekonomikoje menksta. Jei 1950-aisiais
gamybos sektorius sudarė apie 21–25 proc. JAV bendrojo vidaus produkto (BVP), o
šiame sektoriuje dirbo apie 30 proc. visų JAV dirbančiųjų, tai per kitus dešimtmečius
(ypač po 1970 m.) gamybos reikšmė nuosekliai mažėjo: iki 10 proc. BVP (2021 m.)
ir iki 8–9 proc. visų darbo vietų Jungtinėse Amerikos Valstijose (2020 m.).
Negana to, į pigaus darbo
apmokestinimo valstybes, įskaitant Pietų Korėją, Taivaną, Kiniją ir kt., iš JAV
iškėlus gamybą, pastarosios valstybės ne tik susikūrė pramonę, bet ir
technologiškai ją modernizavo, tam tikslui panaudodamos iš pramoninių prekių
eksporto sukauptą kapitalą.
Šiandien minėtos valstybės meta
iššūkį Jungtinėms Valstijoms: ne tik formuojasi ir susiformavo didžiulės šių
šalių korporacijos, bet ir iš pramoninės produkcijos eksporto generuojamos
lėšos investuojamos į naujų technologijų [2] kūrimą bei gamybą, vyksta ginklavimosi
varžybos ir nuožmi konkurencija dėl strateginės reikšmės išteklių.
Kitaip tariant, augant Pietryčių
Azijos valstybių santykinei ekonominei galiai pasaulyje, JAV, Europos ir kitų
senųjų galios centrų ekonominiai raumenys traukiasi.
Tą, vėlgi, patvirtina statistika:
jeigu po Šaltojo karo JAV dalis pasaulio ekonomikoje svyravo nuo 25 iki 30
proc. pasaulinio BVP, tai šiandien šis skaičius – 15–25 proc.; atitinkamai
Kinijos dalis 1991 m. siekė maždaug 2–3 proc. pasaulinio BVP, o šiandien –
beveik 17 proc.
JAV tebepirmauja pasaulyje pagal
daugelį galios aspektų: nuo vadinamosios „kietosios“ (pvz., ekonominės,
finansinės, karinės) iki „švelniosios“ (pvz., kultūra, diplomatija). Tačiau
istorija rodo, kad tarptautinės sistemos hegemono statusas nėra amžinas. Ir jei
dabar nebus imtasi veiksmų, JAV galiausiai pralaimės konkurencinėje kovoje.
Taip, JAV tebepirmauja pasaulyje
pagal daugelį galios aspektų: nuo vadinamosios „kietosios“ (pvz., ekonominės,
finansinės, karinės) iki „švelniosios“ (pvz., kultūra, diplomatija). Tačiau
istorija rodo, kad tarptautinės sistemos hegemono statusas nėra amžinas. Ir jei
dabar nebus imtasi veiksmų, JAV galiausiai pralaimės konkurencinėje kovoje.
Trumpo
politikos logika
Todėl tam tikra prasme tai, ką daro
D. Trumpas, yra ir logiška, ir nuoseklu, ir netgi neišvengiama. JAV prezidento
administracijos tikslas – reindustrializuoti šalį. O muitai – priemonė tai
padaryti. Ne D. Trumpas išrado muitus, ne jis pirmas juos išbandė. Galima
prisiminti Otto von Bismarcko Vokietiją (XIX a. vidurys–pabaiga), Meidži
Japoniją (1868–1912 m.) ir kitas šalis, po industrializacijos pasiekusias
įspūdingus ekonomikos augimo tempus.
Galbūt tai ir archajiškas būdas
grąžinti gamybą, galbūt ši politika pasiseks, o galbūt ne. Tai net nėra svarbu.
Svarbu tai, kad kito kelio į pasveikimą tikriausiai nėra.
Skeptikai kandžiai juokauja, kad D.
Trumpas bando susigrąžinti į JAV tekstilės pramonę iš Indijos, Bangladešo,
Vietnamo ar Pakistano. Ne visai. Kalba eina apie aukštesnės pridėtinės vertės
produkciją: aviacijos, automobilių gamybos, energetikos, kompiuterinių ir
informacinių technologijų, mikroelektronikos, biomedicinos ir kt.
Ateis
laikas ir Europos Sąjungai
Apskritai, D. Trumpo administracijos
kritikams reikia pasakyti štai ką: jei JAV prezidento sprendimų logika bus
neigiama ar ją bus bandoma ignoruoti, kyla rizika atsilikti nuo pasaulinių
procesų.
Pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES)
susiduria su identiškomis problemomis, kaip ir JAV. Maža to, šios problemos vis
labiau aštrės, nes, viena vertus, dėl JAV muitų Kinija ir kitos pasaulio
gamintojos ieškos, kur eksportuoti prekių perteklių, kita vertus, JAV iš
Europos saugumo sąskaitų apmokėtojų ir išskirtinių prekybinių teisių laiduotojų
virsta ekonomine konkurente. Debesys kaupiasi.
Stipriausia pramoninė Senojo žemyno
valstybė – Vokietija, kaip lokomotyvas dar tempianti ES traukinį, jau kuris
laikas susiduria su ekonominiais iššūkiais. Nes tie patys laisvosios rinkos
dėsniai, privertę D. Trumpą imtis protekcionistinių instrumentų, galioja ir
čia, Europoje. Vokiečiams bei jų pramonei, jei ši nebus tinkamai apsaugota
(taip, tais pačiais muitais), gresia analogiškos problemos, kaip ir JAV
pramonei – t. y. tinkamai neapsaugota Vokietijos pramonė ilgainiui pralaimės
konkurencinėje kovoje prieš tokias santykinai pigias gamintojas, kaip Kinija. O
kinų produkcija kasmet darosi vis pažangesnė, tokiu būdu dar labiau didindama
spaudimą europiečių gaminiams.
COVID-19 pandemija parodė, kokia
pažeidžiama Europa: sutrūkinėjus pasaulinėms prekybos grandinėms, Bendrija liko
be būtinų jos pramonei komponentų. Net mikroelektronikos pramonės ES ilgai
neturėjo ir tik dabar susiėmė.
O tai net ne didžiausia problema:
ištisi ES regionai, įskaitant Rytų ir Vidurio bei Pietų Europą, arba skendi
skolose, arba tebėra žemos pridėtinės vertės produkcijos gamintojai ir todėl –
europinių išmokų prašytojai, užuot buvę tikrą pridėtinę vertę kuriančiomis
industrializuotomis aukštųjų technologijų zonomis.
2004 m. prijungusi milžiniškas
teritorijas, ES nesugebėjo jų tinkamai panaudoti, nes skęsta neefektyvios ir
inertiškos biurokratijos pelkėje, todėl negali priimti jokių šiandienos
poreikius atitinkančių sprendimų.
O tų sprendimų reiks: jei JAV pavyks
reindustrializuotis, kito kelio Europa taip pat neturės. Tik ar sugebės?
Šiandien, deja, ydingo ekonominio status
quo išlaikymas – svarbiausias ES tikslas ir vertybė, nes Briuselio
biurokratams svarbu procesas, o ne rezultatas. Tačiau realybėje Senojo žemyno
padėtis ne ką geresnė nei už Atlanto esančių JAV."
Mes, ES
piliečiai, žengiame į robotų ekonomiką be lyderių, kurie supranta, kas čia
vyksta. Todėl žengiame į robotų ekonomiką nuogi, nepasiruošę dalyvauti konkurencijoje.
1.
Didžiosios Britanijos ekonomistas ir politikas Davidas Ricardo, suformulavęs
taip vadinamą lyginamojo pranašumo teoriją, turėjo rimtą priežastį stumti
laisvą prekybą kitų šalių atžvilgiu. Britai XIX amžiuje turėjo stiprią pramonę,
todėl jiems reikėjo atvirų rinkų, kad galėtų parduoti jų prekes. Tokioje
padėtyje šiandien yra tik Kinija.
2. Taip pat
mokslo ir technologijų inovacijos neįmanomos be pramonės plėtros. Kaip diegsite
naujoves pramonėje, jei neturite jokios pramonės? Jūsų talentai jūsų šalyje
nereikalingi. Jūs tampate viena didele kvailų žmonių grupe. Tiesiog pasižiūrėkite
į veidrodį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą