„Kada gerų darbuotojų rengimas tapo vieninteliu švietimo tikslu? Palantiro stipendija sprendžia realią problemą: universitetas neveikia. Tačiau jos sprendimas – keturios savaitės seminarų, o tada tiesiai į korporacinius vaidmenis – vieną ydingą sistemą pakeičia kita („Duomenų įmonė kreipiasi į vidurinę mokyklą ieškodama naujų talentų“, „Verslas ir finansai“, lapkričio 4 d.).
Suprantu patrauklumą. Palantiras suteikia vaikams tikrą atsakomybę, projektus ir veiksmų laisvę – nė vieno iš jų universitetas dažnai nesuteikia.
Tačiau trūksta erdvės tapti visaverčiais žmonėmis, prieš įklimpstant į kažkieno kito darbotvarkę.
XX a. pradžios socialinio efektyvumo judėjimas mums suteikė mokyklas, kaip gamyklas, studentus, kaip produktus ir mokymąsi, kaip pasirengimą darbui.
Po šimtmečio mes vis dar esame įstrigę šioje paradigmoje. Ar tai padarė mus laimingesnius, laisvesnius ar išmintingesnius?
Mes išgyvename didžiausią istorijos pagreitį, nors veikiame pasenusiomis sistemomis. Kitai kartai reikia daugiau, nei pagreitinto darbo mokymo; ji turi išsiugdyti unikalius žmogiškus įgūdžius, kurių dirbtinis intelektas niekada neatkartos: įžvalgumą, sąžinę, tikslą, pranokstantį pelną ir produktyvumą.
Palantiro keliamas klausimas – „Kam skirtas universitetas?“ – nusipelno ambicingesnio atsakymo, nei greičiau parengti darbuotojus. Mums nereikia atsisakyti aukštojo mokslo – turime jį iš naujo įsivaizduoti, kaip kažką aukštesnio, nei profesinis mokymas, turtingesnio, nei gyvenimo aprašymo kūrimas ir verto viso mūsų žmogiškumo. Mums reikia išsilavinimo, kuris klaustų: kaip ugdyti visaverčius žmones, kurie gali kritiškai mąstyti, drąsiai vadovauti ir kurti pasaulį, kuris tinka visiems?
Abby Falik
Berkeley, Kalifornija.“ [1]
1. What Palantir's High-School Grads Don't Get. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Nov 2025: A16.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą