„Galbūt, vis dėlto yra vilties Europai. Kaip visada, pabrėžiama „galbūt“.
Lapkričio 13 d. Europos Parlamento nariai priėmė keletą klimato kaitos reglamentų, kurie buvo sušvelninti nuo pradinės formos. Įstatymų leidėjai gerokai sumažino Europos įmonių, kurioms tektų taikyti sudėtingus naujus ataskaitų teikimo reikalavimus, skaičių, padidindami įmonių dydžio ribas, nuo kurių įsigalios taisyklės.
Kitą savaitę Europos Komisija (Europos Sąjungos biurokratinė institucija) pasiūlė susilpninti Europos skaitmeninius reglamentus. Tikslas – padaryti žemyną pakankamai saugų dirbtiniam intelektui ir Amerikos technologijų įmonėms. Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen nori palengvinti technologijų įmonėms prieigą prie duomenų ir juos naudoti, kartu taikydama atlaidesnį požiūrį į naujų dirbtinio intelekto technologijų reguliavimą.
Neskubėkime iš anksto. Europa vis dar ketina taikyti sudėtingus klimato kaitos reglamentus sėkmingiausioms savo įmonėms. Jos technologijų reglamentai išlieka, na, europietiški. Nesitikėkite, kad prie Reino, Senos ar Temzės greitai atsiras naujas Silicio slėnis. Vis dėlto, ponia von der Leyen ir kiti lyderiai pradeda demonstruoti savirefleksijos ir reformų gebėjimą, kuris Briuselyje atrodė beveik prarastas. Tai galima pagirti kelių ekonominių ir politinių jėgų susiliejimu.
Ekonomikos srityje Europos politinė klasė yra įstrigusi nuolatinėje panikos priepuolio būsenoje. Nuolatinis produktyvumo konvergencija su JAV, kuri buvo būdinga dešimtmečiams po 1945 m., sustojo apie 1990 m., kai Europos produkcija vienam gyventojui sudarė 80 % Amerikos. Nuo tada Europa santykinai atsilieka – šiuo metu vienam gyventojui tenkanti produkcija sudaro apie 70 % JAV. Tai sukuria didžiulį fiskalinį spaudimą, nes dosnios Europos gerovės valstybės tampa vis mažiau įperkamos.
Šiandien žemynas grimzta į antrą skaudžią fiskalinę krizę po 2010 m. katastrofos. Šį kartą kaltininkės nėra santykinai mažos periferinės ekonomikos, tokios kaip Graikija ir Portugalija. Ši krizė apima Prancūziją ir Jungtinę Karalystę (kurios nebėra ES dalis, bet yra neatsiejamai su ja susijusios).
Vokietijos viešieji finansai kol kas atrodo sveikesni, tačiau ši iliuzija neišblės. ilgai atlaikys sankcijas Rusijai ir kvailo politikavimo sukeltas didžiausias išsivysčiusių pasaulio energijos kainas kartu su uoliu žaliosios politikos naikinimu pramonės bazėje [1].
Visame žemyne mokesčiai yra per dideli, kad atitiktų investicijas ir darbo vietų kūrimą. Ekonomikos augimas yra vienintelis būdas išbristi iš deguto duobės.
Ši realybė skatina naują smalsumą, kodėl būtent Europos ekonominiai rezultatai yra tokie prasti. Praėjusiais metais ponia von der Leyen užsakė buvusiam centrinio bankininko ir Italijos ministro pirmininko Mario Draghi ataskaitą, kad išspręstų šią mįslę. Rezultatas buvo aistringas prašymas taikyti laisvesnį reguliavimo požiūrį į naujas technologijas, mažiau priešiškumo sėkmingoms įmonėms ir vykdyti finansines reformas, kad Europa galėtų nukreipti daugiau kapitalo į savo verslininkus.
Keista, bet atrodo, kad žmonės iš tikrųjų perskaitė šį reikalą. Naujausi Briuselio veiksmai dėl technologijų reguliavimo atkartoja pono Draghi perspėjimą, kad jei Europa nepanaikins reguliavimo, ji neklestės. Blėsta „Briuselio efektas“, sena teorija – nesijuokite – kad ES galėtų suteikti Europos įmonėms pasaulinį konkurencinį pranašumą, kuriant griežtus Europos rinkos reglamentus, kuriuose galėtų orientuotis tik ES įmonės.
Besikeičianti politinė aplinka suteikia skubumo pojūtį. Šio mėnesio Europos Parlamento veiksmus paskatino rinkėjų susierzinimas praėjusių metų žemyno mastu vykusiuose rinkimuose į šią instituciją. Rezultatas buvo politinės dešinės partijų daugumos surinkimas, o centristų ir kairiųjų, kurie ES laikė „savo“ projektu, susiskaldymas. Ponia von der Leyen, pati Vokietijos krikščionių demokratė ir centro dešinės bloko, laimėjusio daugumą parlamento vietų, narė, iš pradžių bandė valdyti ES bendradarbiaudama su centro kairės partijomis, kad užblokuotų kraštutinius dešiniuosius.
Vėliau kilusios machinacijos jus iki ašarų nuobodintų, tačiau vos po metų politinis svoris vėl atsigavo. Praėjusį mėnesį ponios von der Leyen dereguliavimas buvo priimtas gavus dešiniųjų pažiūrų parlamentarų, kurių partijos gerai pasirodė rinkimuose, paramą ir nepaisant politikų, kurių partijos prarado paramą, prieštaravimų. Vis daugiau ES lyderių pradeda pripažinti, kad jų teisėtumas priklauso nuo veiksmingo reagavimo į rinkimų impulsus. Quel staigmena.
Pripažinkite, kad jei Europa ketina susitvarkyti – vėlgi, didelis „jei“ – mes matome tik pradžios pradžią. Ekonominis atgimimas reikalauja gilesnio požiūrio pokyčio nei šį mėnesį demonstruojamas manipuliavimas kraštais. Pavyzdžiui, europiečiai turės atsisakyti saugos politikos, kuri sukūrė jų reguliavimo pelkę, ir magiško mąstymo, kuris pagimdė jų nulinio grynojo išmetamo kiekio klimato politiką. Įrodymai, kad tai įvyko, vis dar mažai.
Vis dėlto geriau pradėti, nei likti įstrigusiame griovyje. Niekada nepervertinkite Europos gebėjimo išspręsti savo problemas. Bet, galbūt, po šio mėnesio ir Europos nenuvertinkite.“ [2]
1. Energijos kainos ir politika: Vokietija ir toliau susiduria su vienomis didžiausių energijos kainų Europoje, o ši situacija susijusi su jos energetikos pertvarka (pvz., branduolinės energijos laipsniškas atsisakymas, anglies atsisakymo planai) ir Rusijos dujų tiekimo sutrikimais.
Vyriausybė įdiegė paramos priemones, tokias kaip pramoninių elektros energijos kainų programa, kurios tikimasi 2026 m. pradžioje, siekdama sumažinti spaudimą gamintojams.
Tačiau ekspertai pažymi, kad populiari nuomonė, jog greitas perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių iš karto atpigins elektros energiją, greičiausiai yra nepagrįsta dėl nepastovumo problemų, reikalaujančių investicijų į diversifikuotą energijos derinį.
Pramonės bazė ir eksportas: Gamybos pagrindu paremtam, į eksportą orientuotam ekonomikos modeliui gresia pasaulinė prekybos įtampa (ypač JAV tarifai), padidėjusi konkurencija iš Kinijos ir kainų konkurencingumo praradimas. Prognozuojama, kad eksportas trečius metus iš eilės stabdys augimą.
2. Political Economics: Is Europe Awakening at Last to Its Economic Peril? Sternberg, Joseph C. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Nov 2025: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą