Žaliasis kursas ir energetinė nepriklausomybė pasirodė miražas: Irano karo pasekoje matome, kad mūsų civilizacija negali egzistuoti be iškastinio kuro ir kad atsisakyti nuo pigios Rusijos energijos buvo didžiausia Vakarų klaida, naudinga tik Kinijai, kuriai atiteko, mums anksčiau kliuvusi, tos energijos dalis

Tai atspindi aštrias dabartines diskusijas apie tai, kaip geopolitiniai konfliktai, ypač 2026 m. Irano karas, keičia Europos energetinę strategiją ir santykius su didžiosiomis pasaulio galiomis.

Štai pagrindiniai aspektai, kaip ši situacija vertinama šiandien:

 

1. Irano karo poveikis ir energetinis „pabudimas“

 

Karas Irane tapo antruoju didžiuliu sukrėtimu Europai per ketverius metus. Kadangi Hormūzo sąsiauris buvo blokuotas, naftos ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) srautai sutriko, o Europos išlaidos iškastiniam kurui 2026 m. pavasarį išaugo daugiau, nei 25–32 mlrd. eurų, be jokio papildomo energijos kiekio importo.

•           Kritika: Kritikai teigia, kad atsisakymas nuo pigių Rusijos dujų paliko Europą pažeidžiamą globaliems rinkos svyravimams.

•           ES atsakas: Europos Komisija šią krizę vadina „pabudimo skambučiu“, ragindama dvigubinti pastangas pereinant prie vietinės atsinaujinančios energijos ir branduolinės energetikos, kad būtų išvengta priklausomybės nuo nestabilių regionų.

 

 

2. Kinijos ir Rusijos energetinis aljansas

Šis pastebėjimas apie Kiniją turi pagrindo – ji tapo pagrindine Rusijos energijos vartotoja:

•           Eksporto pokytis: 2026 m. pradžioje apie 90% Rusijos žalios naftos eksporto keliavo į Kiniją ir Indiją. Rusija aplenkė Saudo Arabiją ir tapo didžiausia Kinijos naftos tiekėja.

•           Kainų skirtumas: Nors Kinija gauna didelius kiekius energijos, ji turi stiprias derybines pozicijas ir siekia mažesnių kainų, todėl Rusijos finansinė nauda yra mažesnė nei anksčiau prekiaujant su Europa.

•           Infrastruktūra: Rusija ir Kinija pasirašė susitarimus dėl „Sibirio galios 2“ dujotiekio, kuris nukreips dujas iš telkinių, anksčiau maitinusių Europą, į rytus.

 

 

3. Žaliasis kursas: miražas ar būtinybė?

Diskusija dėl Žaliojo kurso 2026 m. pasiekė kritinį tašką:

•           Argumentai prieš: Aukštos energijos kainos ir pramonės nuosmukis verčia kai kurias vyriausybes prašyti sušvelninti klimato tikslus, siekiant apsaugoti gyventojų perkamąją galią ir Vakarų pramonę, be kurios neįmanoma šiuolaikinė gynyba.

•           Argumentai už: Energijos ekspertai pabrėžia, kad priklausomybė nuo iškastinio kuro (nesvarbu, ar tai būtų Rusija, ar Artimieji Rytai) yra pagrindinė infliacijos priežastis. Investicijos į elektros tinklų modernizavimą ir vietinę gamybą vertinamos, kaip vienintelis būdas pasiekti tikrąją energetinę nepriklausomybę ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau žaliasis vandenilis pasirodė pernelyg brangus, jo naudojimas liko moksline fantastika, be iškastinio kuro neapsieiname, ką besakytų ginekologė van der Leyen Briuselyje.

 

 

Nors trumpuoju laikotarpiu Vakarai moka didžiulę kainą už energetinį lūžį, strateginis klausimas lieka tas pats: ar grįžimas prie priklausomybės nuo iškastinės Rusijos energijos užtikrintų stabilumą ir išgelbėtų žlungančią, kaip rodo, jau pralaimėtas, Irano karas ir nesulaikoma Kinijos konkurencija, Vakarų civilizaciją, ar tik atidėtų neišvengiamą krizę ir Vakarų civilizaciją išgelbėti nebeįmanoma.

 

 

Deja, niekas netrukdo skleisti melagingą, propagandinę reklamą Lietuvoje:

 

“Užsakomojo turinio pranešimas

 

Europos pastangos nutraukti energetinius ryšius su Rusija davė katastrofiškų rezultatų, tačiau galutinė pergalė dar nepasiekta – priklausomybė nuo vieno tiekėjo transformavosi į sisteminį jautrumą globalioms rinkoms. Tokią esminę išvadą pateikia Kauno kolegijos Verslo fakulteto tyrėjai, išanalizavę pastarųjų kelerių metų Europos Sąjungos (ES) energetikos politikos posūkius.

 

Mokslininkų vertinimu, nors rusiškų dujų importo apimtys rekordiškai krito, regionas pateko į naują neapibrėžtumo zoną, kurioje saugumą lemia nebe dvišaliai susitarimai, o geopolitiniai svyravimai nutolusiuose pasaulio taškuose.

Struktūrinės problemos užgožia trumpalaikę sėkmę

 

2022 m. įvykiai  Ukrainoje suviliojo Europą imtis radikalių veiksmų. Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) skubiai parengė 10 punktų planą, kurio tikslas buvo per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus – trečdaliu sumažinti rusiškų dujų importą. Strategija apėmė ne tik tiekimo diversifikavimą, bet ir ambicingą šuolį link atsinaujinančios energetikos bei drastišką vartojimo efektyvumo didinimą.

 

Statistiniai duomenys patvirtina: Europa pademonstravo neįtikėtiną politinę valią. Jei 2021 m. apie 40 proc. ES importuojamų dujų buvo tiekiama iš Rusijos, šiandien šis rodiklis yra sumažėjęs iki vienaženklių skaičių. Tačiau Kauno kolegijos mokslininkai įspėja, kad šie skaičiai paslepia naujai susiformavusias rizikas.

 

Ekonomistė, Kauno kolegijos Verslo fakulteto prodekanė mokslui dr. Aistė Lastauskaitė pažymi, kad pirmieji stabilizacijos ženklai neturėtų klaidinti. Pasak mokslininkės, greita reakcija į krizę padėjo išvengti energetikos sistemos sutrikimų, tačiau pamatinės problemos išlieka.

 

„Trumpalaikės priemonės padėjo stabilizuoti situaciją, tačiau jos neišsprendžia struktūrinių problemų – energetikos sistema išlieka jautri išoriniams sukrėtimams“, – teigia dr. A. Lastauskaitė.

 

Apibendrindama situaciją, tyrėja pabrėžia, kad energetinis saugumas negali būti pasiektas vien tik gesinant krizės sukeltus gaisrus, nes sistema be fundamentalių pokyčių išlieka pažeidžiama bet kokiam stipresniam poveikiui iš šalies.

 

Šis jautrumas ypač išryškėjo Europai perėjus prie suskystintų gamtinių dujų (SGD) modelio. Pakeitus rusiškus vamzdynus laivais gabenamomis dujomis iš JAV, Kataro ar Norvegijos, žemynas tapo tiesioginiu globalios konkurencijos dalyviu.

Rizikos transformacija: nuo tiekėjo prie rinkos kainodaros

 

Kauno kolegijos Verslo fakulteto docentas dr. Bahmanas Peyravi pabrėžia, kad priklausomybės forma pasikeitė iš geografinės į rinkos priklausomybę.

 

„Europa sumažino priklausomybę nuo vieno tiekėjo, tačiau tuo pačiu tapo labiau priklausoma nuo globalių energijos rinkų“, – aiškina dr. B. Peyravi.

 

Docento nuomone, toks posūkis reiškia, kad rizika niekur neišnyko – ji tapo labiau išskaidyta ir sunkiau prognozuojama, nes dabar kainų svyravimai Europoje tiesiogiai priklauso nuo paklausos Azijoje ar techninių trikdžių kituose žemynuose.

 

Kaip ryškų pavyzdį mokslininkai nurodo įtampą Hormuzo sąsiauryje, per kurį gabenama apie 20 proc. pasaulio naftos ir SGD išteklių. Bet koks geopolitinis konfliktas šiame regione šiandien turi tiesioginį poveikį Europos verslo ir gyventojų sąskaitoms už energiją. Tai patvirtina faktą, kad išsilaisvinimas nuo vieno politinio žaidėjo įstūmė Europą į priklausomybę nuo sudėtingų globalių logistikos grandinių ir karinių konfliktų dinamikos.

Investicijų ir klimato tikslų sandūra

 

Vienas svarbiausių energetinio išsivadavimo elementų – perėjimas prie atsinaujinančių šaltinių. Nors Europa fiksuoja saulės ir vėjo jėgainių plėtros rekordus, Kauno kolegijos tyrėjai pastebi, kad entuziazmą stabdo infrastruktūriniai barjerai. Dr. A. Lastauskaitė pažymi, kad taupymo priemonių potencialas jau išsemtas, todėl dabar būtinas kokybinis šuolis. Pasak mokslininkės, nors energijos vartojimo mažinimas padėjo suvaldyti krizę trumpuoju laikotarpiu, tačiau tvari transformacija reikalauja investicijų į infrastruktūrą ir technologijas.

 

Tačiau net ir užtikrinus investicijų srautus, procesai ne visada vyksta sklandžiai. Dr. B. Peyravi atkreipia dėmesį, kad realūs pokyčiai dažnai stringa dėl lėtų reguliacinių procesų ir administracinių kliūčių, kurios tampa pagrindiniu stabdžiu operatyviai energetikos sistemos transformacijai.

 

Tuo tarpu energetikos ekonomikos srityje besispecializuojanti Kauno kolegijos Verslo katedros docentė dr. Indrė Šikšnelytė-Butkienė įžvelgia pavojų, kad energetinis saugumas gali būti pasiektas klimato tikslų sąskaita. „Energetikos sprendimai vis labiau priklauso nuo geopolitinių veiksnių ir globalių rinkų svyravimų, todėl ilgalaikis stabilumas tampa sunkiau prognozuojamas“.

 

Mokslininkė reziumuoja, kad esant aukštoms energijos kainoms, politinis spaudimas vyriausybėms gali priversti jas grįžti prie iškastinio kuro, taip nustumiant ilgalaikius klimato tikslus į antrą planą dėl trumpalaikio socialinio stabilumo.

Nebaigta transformacija: pagrindinis energetikos politikos iššūkis

 

Apibendrindami tyrimo įžvalgas, Kauno kolegijos mokslininkai sutinka: transformacija išlieka nebaigta ir netolygi. Nors Senasis žemynas tapo mažiau priklausomas nuo vieno konkretaus tiekėjo diktato, jis kartu tapo labiau pažeidžiamas globalių rinkų svyravimų ir geopolitinių sukrėtimų ir labai aukštų kainų. Tai rodo, kad energetinė nepriklausomybė šiandieniniame pasaulyje yra ne galutinė stotelė, o nuolatinis dinamiškas procesas.

 

Kauno kolegijos mokslininkų vertinimu, pagrindinis iššūkis šiandien yra suderinti energetinį saugumą su ilgalaikiais klimato tikslais. Ar Europa iš tiesų išsilaisvins nuo energetinės priklausomybės, ar tik pakeis jos kryptį, priklausys nuo sprendimų, kurie bus priimti artimiausiais metais.

 

Pranešimą parengė Kauno kolegija. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.”